Svarbiausi mėsinių galvijų šėrimo aspektai

Laura Jodokienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistė

2017-11-13

Nors mėsiniai galvijai nėra reiklūs pašarams ir juos galima šerti įvairia žalia augmenija bei augalininkystės atliekomis, vis tik reikėtų nepamiršti, kad racionas turi būti subalansuotas ir jame netrūktų mineralinių medžiagų bei vitaminų. Energijos ir maisto medžiagų kiekiai bei reikmės priklauso nuo gyvūno produktyvumo, amžiaus ir fiziologinės būklės, todėl sudarant racioną mėsiniams galvijams, reikia atsižvelgti ne tik į jų fiziologiją, bet ir į tai, kokią produkciją tikimasi gauti.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Karvės veršingumo laikotarpiu turi būti šeriamos kokybiškais mažesnės energinės vertės pašarais. Šeriant didelės energinės vertės pašarais, gali išsivystyti stambūs veršeliai ir karvės sunkiau veršiuosis. Todėl tvartiniu laikotarpiu, jei žoliniai pašarai prastos kokybės, veršingas karves vertėtų šerti šienu, vasariniais šiaudais, šienainiu ir kombinuotaisiais pašarais.

Ganykliniu laikotarpiu veršingos karvės be žolės dar papildomai turi gauti kombinuotųjų pašarų ir mineralų. Taip pat labai svarbus subalansuotas baltymų kiekis racione, kuris turi įtakos karvės vaisingumui ir veršingumui. Jei baltymų per daug, dažnai pasitaiko viduriavimo atvejų ir maisto medžiagų apykaitos sutrikimų. Baltymų trūkumas mėsinėms karvėms pasitaiko retai, tačiau jei tvartiniu laikotarpiu jos buvo šeriamos prastais pašarais, tai turės įtakos jų vaisingumui. Reikėtų vengti karvės nutukimo veršingumo pabaigoje ir karvei apsiveršiavus pirmąsias 2–4 savaites, todėl tuo laikotarpiu rekomenduojama jas šerti saikingiau. Vėliau, t. y. praėjus 4 savaitėms po apsiveršiavimo, karves reikėtų šerti aukštą energinę vertę turinčias pašarais, kad būtų užtikrintas pakankamas pieno kiekis veršeliams.

Pirmus 3–4 mėnesius po veršiavimosi pagrindinis veršelių maistas – karvės pienas, todėl kuo pieningesnė karvė, tuo veršelių priesvoriai didesni. Žindenės turėtų būti šeriamos geros kokybės šienainiu arba javainiu, šienu, šiaudais. Raciono struktūroje pagal maistingumą stambieji pašarai turi sudaryti 40–45 proc., iš kurių šienas sudaro 25–30 proc., sultingieji pašarai – 33–38 proc., o koncentruotieji pašarai 17–22 proc.

1 lentelė. Karvių žindenių raciono struktūra

Šaltinis: Č. Jukna, V. Jukna „ Mėsinių galvijų auginimas“

Su motinos pienu veršeliai turėtų gauti ne tik pakankamą baltymų kiekį, bet ir mineralinių medžiagų, vitaminų. Nuo dviejų savaičių amžiaus veršelius galima pratinti ėsti šieną, koncentratus. Vėliau, priklausomai nuo veršelių svorio, koncentratų galima per parą duoti 0,3–1 kg. Ganant veršelius geroje ganykloje, papildomai juos galima šerti koncentratais, o jei ganykloje žolė jauna, –papildomai duoti šieno.

Dėl patiriamo streso atjunkant, svarbu užtikrinti, kad veršeliai nuolat galėtų prieiti prie vandens, gautų iki soties šieno, šienainio ir po 2–3 kg koncentruotųjų pašarų bei mineralų.

Mėsinių galvijų skerdenos kokybė, augimo tempai bei kiti rodikliai labai priklauso (50–57 proc.) nuo galvijų mitybos, o visa kita – nuo gyvulių genetikos, laikymo sąlygų ir galvijų veislės. Po nujunkymo mėsinių veislių galvijai toliau auginami pagal priklausomai nuo ūkinių ir ekonominių sąlygų pasirinktą sistemą.

Auginant prieauglį intensyviai, galvijai realizavimo svorį (550–650 kg) pasiekia per 15 mėnesių. Tačiau vienas pagrindinių dalykų tuomet turėtų būti didesnis koncentratų kiekis ir pašarų priedai galvijams. Pigiausi koncentratai yra ūkyje išauginti pupinių bei miglinių kultūrų grūdai, kuriuos reikia papildyti baltymais ir mineralais. Galvijus šeriant pirktais visaverčiais kombinuotaisiais pašarais, nereikia baltymų papildų bei premiksų, tačiau visaverčiai kombinuotieji pašarai yra brangūs ir mažina galvijienos pelningumą. Gyvuliams penėti tinka ir maisto pramonės atliekos.

Kiek mėsinis prieauglis turėtų gauti energijos, baltymų ir kitų medžiagų, nurodyta 2 lentelėje.

2 lentelė. Įvairaus svorio mėsinių galvijų šėrimo normos

Šaltinis: https://vetugolok.ru/skot/korovy/kormlenie.html

Racionas intensyviai penimam prieaugliui gali būti toks:

Traiškyti miežiai – 40 proc.;
Malti kukurūzai – 5 proc.;
Kviečių sėlenos – 16 proc.;
Granuliuotos saulėgrąžų išspaudos – 30 proc.;
Ekstruduoti kukurūzai – 7 proc.;
Natrio chloridas – 1 proc.;
Mineralų ir vitaminų premiksas – 1 proc.

Svarbios mineralinės medžiagos

Tinkamas mineralinių medžiagų kiekis mėsinių galvijų pašaruose padeda stiprinti gyvulio imuninę sistemą, užtikrina reprodukcijos, veršiavimosi sėkmę ir prieauglio auginimą. Svarbiausias mineralų šaltinis gaunamas iš ganyklų ir pagamintų pašarų.

3 lentelė. Mineralų kiekis mėsinėms karvėms ir prieaugliui

Šaltinis: The Pennsylvania State University 2017, Minerals for Beef Cows

Druska yra vienintelis pašarų komponentas, kuriam gyvulys jaučia specialų poreikį. Jei pašaruose nepakanka druskos, galvijas gali pradėti laižyti tvoros kuolus ar ėsti žemę, taip bandydamas rasti druskos. Druskos trūkumas gali sulėtinti jaunų gyvulių augimą, o karvėms sumažinti pieno gamybą. Gyvuliui visada turi būti padėta laižomosios druskos – ir ganyklose, ir tvartuose. Gyvuliams druskos skonis patinka, ji maišoma į mineralinius pašarus ir į laižomus mineralinius papildus, nes taip privilioja gyvulius ėsti mineralus.

Mineralai, makroelementai (kalcis, fosforas, magnis, kalis) ir mikroelementai (geležis, varis, selenas, jodas ir kiti) yra labai svarbūs visiems gyviesiems padarams. Mineralų poreikis didėja augant kūno svoriui, spartėjant augimo tempui, prasidėjus žindymo periodui. Karvių vaisingumui mineralų trūkumas gali turėti labai didelį poveikį ir sukelti reprodukcijos problemų. Sparčiai augantiems jauniems gyvuliams dėl mineralų stokos gali prastai vystytis skeletas, sutrikti raumenų vystymasis. Galvijų mitybos racione svarbu numatyti pakankamai mineralų, tačiau ne mažiau svarbu yra apskaičiuoti tinkamą jų santykį. Per didelis vieno mineralo kiekis gali slopinti kitų mineralų įsisavinimą.

Mineralai svarbūs mėsinių galvijų mityboje:

Kalcis. Šio mineralo organizme randama daugiausiai. Jis įeina į kaulinio ir nervinio audinių dalis, yra labai svarbus ir pieno produkcijai. Gerai prižiūrimos ir tvarkomos ganyklos, o ypač pupinių žolių, turės gyvuliui reikiamą kalcio kiekį (liucernose gali būti 1 proc. ar daugiau kalcio). Kalcio įsisavinimui labai svarbus jo santykis su fosforu. Šių mineralų racione turėtų būti santykiu 1,5–2:1. Jeigu racione fosforo kiekis didesnis nei kalcio, tai kalcio pasisavinimas virškinamajame trakte sumažėja. Dėl to gyvulio organizmas kalcį ir fosforą pradeda savintis iš kaulų, o tai lemia lėtesnį kaulų augimą bei kaulų trapumą. Senesnėse ir prasčiau prižiūrimose ganyklose kalcio bus mažai, todėl gyvuliams jo vertėtų duoti papildomai. Geras kalcio šaltinis yra kalkakmenis.

Fosforas. Randamas daugelyje gyvūno organizmo vietų. Jis, kaip kalcis, yra svarbus kaulų augimui, pieno produkcijai ir reprodukcijai. Trūkstant šio elemento, gali prasidėti reprodukciniai sutrikimai (jeigu fosforo kiekis racione bus tinkamas, jų nebus). Mėsiniams galvijams fosforo reikia nedaug – jo pakankamai yra gerai prižiūrimose ganyklose. Fosforo pašaruose bus mažiau, jeigu yra sausra ar šeriami augalai yra peraugę.

Kalis. Daugelyje pašarų kalio yra pakankamai. Jo gyvuliams užtenka iš ganyklų žolės. Kalio yra daug pupiniuose augaluose ir pavasarinėse jaunose žolėse. Tačiau per didelis kalio kiekis pašaruose nėra gerai, nes taip stabdomas magnio įsisavinimas, o tai gali turėti įtakos, kad gyvuliams dažniau pasireikš mėšlungis ar kils sunkumų veršiuojantis. Kalis gyvulių organizme palaiko vandens balansą, yra svarbus nervų sistemai, pieno produkcijai ir pašaro ėdamumui.

Magnis – svarbus mineralas, nes įeina į raumenų ir fermentų sudėtį. Šis elementas aktyvuoja baltymų biosintezę, stiprina imuninę sistemą, didina didžiojo prieskrandžio fermentų aktyvumą. Magnio trūkumas yra susijęs su ganykline tetanija. Ji galvijams dažniausiai pastebima ankstyvą pavasarį ganyklose, kai staiga atšąla orai, o galvijų racione trūksta kalcio ir natrio. Ši liga galvijams pasireiškia dažnu šlapinimusi, nervingumu ir jautrumu, o vėliau gyvulys gaišta. Svarbu, kad galvijai turėtų laisvą priėjimą prie mineralinių laižalų.

Selenas reikalingas gyvūnų reprodukcijai, sąnarių lankstumui, stiprinant organizmo imuninę sistemą. Be to, svarbus mikroelementas gaminant geros kokybės mėsą. Per didelis seleno kiekis yra pavojingas gyvuliams. Daugiau kaip 5 mg seleno sukelia apsinuodijimą, kuris pasireiškia gyvūno apatija, šlubavimu, deformuotomis nagomis ir iškritusiais uodegos plaukais. Selenas ir vitaminas E organizme gali pakeisti vienas kitą, todėl seleno trūkumas gali būti kompensuojamas pridėjus į pašarus vitamino E.

Web-teksto1

Mineralais gyvulių pašaras turi būti papildomas ir ganiavos, ir tvartiniu laikotarpiu.

Parengta pagal Lietuvoje ir užsienio spaudoje publikuotus straipsnius