Svarbiausi karvių šėrimo ir priežiūros etapai

Juozas Steponavičius

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistas

2016-01-19

Tinkamas karvių šėrimas, priežiūra prieš apsiveršiavimą ir per pirmąsias keturias laktacijos savaites labai svarbus jų sveikatai, pieno gamybai, vaisingumui ir, žinoma, pieno ūkių pelningumui. Jei per šį laikotarpį netinkamai prižiūrėsime karves, pasekmės išliks ir kitose laktacijos stadijose.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Didžiausią dėmesį reikia skirti trims sritims. Pirma – energijos kiekis. Karvės organizmas neturi išeikvoti daugiau energijos, nei gauna su pašaru. Neigiamą energijos balansą po apsiveršiavimo sąlygoja karvių priežiūra užtrūkimo laikotarpiu. Per antrą užtrūkimo laikotarpio periodą, paskutines 3–2 savaites iki veršiavimosi, karvės turėtų gauti gerokai daugiau energijos turinčio pašaro. Raciono procentinė sudėtis turėtų būti artima šviežiapienių karvių raciono procentinei sudėčiai. Šiuo laikotarpiu tinka cukrinių runkelių griežiniai.

Dėl neigiamo energijos balanso karvės liesėja, lėtėja medžiagų apykaita, silpnėja imuninė ir reprodukcinė sistemos. Dėl to ką tik apsiveršiavusios karvės suserga ketoze. Jos netenka apetito, išsivysto laižligė ar atsiranda nervinių sutrikimų. Įvairiomis ketozės formomis serga apie 80 proc. produktyvių karvių.

Labai dažnai karvės serga slapta ketozės forma, jokių išorinių požymių nebūna. Tokios karvės duoda mažiau pieno, ilgai nerujoja arba ruja būna be išorinių požymių, ištęsta. Sergant ketoze, dėl susilpnėjusio imuniteto karvės suserga ir kitomis po apsiveršiavimo atsirandančiomis ligomis. Neigiamas energijos balansas taip pat gali įvairiai paveikti vaisingumą, tai yra sumažinti normalų gimdos gebėjimą atsistatyti po apsiveršiavimo, todėl gali sukelti lytinių takų uždegimą, paveikti kiaušidžių funkcijas.

Reikia stebėti kalcio kiekį kraujyje

Antra sritis – kalcio (Ca) koncentracija kraujyje. Periodiškai atliekant kraujo tyrimus, galima stebėti Ca kiekio pokytį ir, atsižvelgiant į rezultatus, koreguoti gyvulių šėrimą papildant pašarą reikalingais elementais. Kontroliuojant Ca kiekį kraujyje, mažinama pogimdyminės parezės (pieno karštligės) tikimybė, užtikrinamas greitesnis gimdos atsistatymas. Iki 1,89±0,12 mmol/l sumažėjusi Ca koncentracija gali būti pieno karštinės požymis. Jei Ca dar mažiau (1,86±0,46 mmol/l), galima įtarti osteomaliaciją.

Tyrimais įrodyta, kad sveikų ir mastitu sergančių karvių kraujo serume šio elemento yra apie 2,7 mmol/l. Normalu, jei laktacijos pradžioje Ca yra 8–10 proc. mažiau negu laktacijos viduryje. Užtrūkintų karvių kraujyje Ca koncentracija siekia 2,9 mmol/l. Dėl jo trūkumo gali iškristi gimda, užsilaikyti nuovalos, prasidėti subklinikiniai mastitai.

Pogimdymine pareze melžiamos karvės dažniausiai serga veršiavimosi metu ir laktacijos pradžioje. Tai medžiagų apykaitos liga, kurią sukelia mažas Ca kiekis kraujyje – hypocalcemija.

Per didelis kalio (K) kiekis karvių racione paskutiniu užtrūkinimo laikotarpiu taip pat gali būti pogimdyminės parezės priežastis. Kalis ir natris (N) yra šarminiai elementai – katijonai. Jei racione jų per daug, didėja kraujo šarmingumas, todėl mažėja Ca absorbcija iš žarnų ir kaulų.

Likus 5 savaitėms iki apsiveršiavimo, karvėms nereikia duoti pašarų, kuriuose daug K, N, o padidinti sieros (S), chloro (Cl) kiekį. Pašarai turi būti praturtinami specialiais užtrūkusioms karvėms skirtais premiksais. Mažesnis K kiekis yra kukurūzų silose. Kaip profilaktikos priemonė nuo šios ligos gali būti nevisiškas pieno išmelžimas. Tai palaiko spaudimą tešmenyje ir sumažina pieno gamybą, tačiau šis metodas gali sukelti mastitą.

Didesnis dėmesys ligų prevencijai

Trečia sritis – ligų prevencija. Po apsiveršiavimo atsirandančios ligos – metritai, pogimdyminė parezė, nuovalų užsilaikymas, šliužo dislokacija, acidozė, ketozė, funkciniai lytinės fiziologijos sutrikimai, mastitai – medžiagų apykaitos sutrikimo rezultatas. Šių ligų reikia stengtis išvengti, nes jos kenkia karvių reprodukcijai.

Ligų prevencija – karvių įmitimo reguliavimas. Karvės turi būti užtrūkintos esant 3,25 iki 3,5 balo kūno būklės. Tokia būklė turi išsilaikyti visą užtrūkimo laikotarpį (1 balas – labai liesa, o 5 balai – labai riebi). Riebesnės karvės linkusios sirgti riebalų apykaitos ligomis, kurios gali skatinti kepenų riebėjimą ir ketozę.

Užtrūkinimo periodo pabaigoje normaliai įmitusių karvių turi matytis 3 paskutinieji šonkauliai. Iki veršiavimosi likus 1–2 savaitėms, karvė netenka apetito ir organizme susidaro energetinis badas. Organizmas ima naudoti savo energetines atsargas – riebalus, todėl energijos kiekis turi būti reguliuojamas.

Kad karvė tinkamai pasiruoštų laktacijai, racioną reikia papildyti kukurūzų silosu arba šienainiu, pratinti prie koncentratų, kad skrandis ir jo mikroflora priprastų prie koncentruoto šėrimo tipo. Karvei per parą galima sušerti iki 4,5–6 kg koncentratų (iki 50 proc. viso raciono sausųjų medžiagų). Prieš veršiavimąsi Ca kiekį galima padidinti iki 150–180 g karvei per dieną.

Labai svarbus tinkamas karvių šėrimo procesas. Šviežio pašaro jos turi gauti 24 valandas per parą. Ėsdami gyvuliai neturi patirti streso, lengvai prieiti prie pašaro. Lovio (šėrimo stalo) ilgis turi būti 0,75 m vienai karvei.

Sudarius naujas karvių šėrimo grupes, rekomenduojama lovį pailginti iki 1 m, kad bailesnės karvės gautų pakankamai pašaro. Rekomenduojama sudarant grupes pirmaveršes karves atskirti nuo vyresnių, kad jos nekonkuruotų prie pašarų ir būtų išvengta agresijos.

Tik ką apsiveršiavusių karvių imuninė sistema būna nusilpusi. Jos neturėtų būti laikomos kartu su sergančiomis – ypač užkrečiamomis ligomis ar mastitu. Veršiavimosi patalpa turi būti dezinfekuota, sausa ir švari, nes šiuo laikotarpiu karvės greičiausiai užsikrečia mastitu.

Veršiavimosi metu pagalbą turėtų suteikti patyrę ir gerai apmokyti darbuotojai. Dėl netinkamai suteiktos pagalbos galima patirti didelių nepataisomų nuostolių.

Sėklinant karves, reikia atrinkti bulių ir dėl veršiavimosi lengvumo. Jeigu karvės veda buliukus – šiek tiek ilgesnis nėštumas ir didesnis gimusių veršelių svoris, todėl jos sunkiau veršiuojasi. Rekomenduojama jas sėklinti seksuota sperma. Tada didesnė tikimybė (apie 90 proc.), kad ves telyčaites.

Kasdieninis karvės kūno temperatūros matavimas 10 d. po apsiveršiavimo gali padėti anksti diagnozuoti ligas ir laiku suteikti veterinarinę pagalbą. Normali temperatūra yra 38,9–39,4 ^oC. Jeigu temperatūra 39,5–40 ^oC, galima įtarti mastitą, endometritą, pneumoniją ar kojų (nagų) pažeidimą. Kai temperatūra žemesnė nei 37,7 ^oC, galima įtarti hipokalcemiją.

Taigi karvių kūno būklės stebėjimas, tinkamas užtrūkusių ir apsiveršiavimo karvių šėrimas ir priežiūra, ligų prevencija užtikrins ūkio pelningumą.

Naudota literatūra: ,,Veterinary TIMES“, Vytuolis Žilaitis „Po veršiavimosi: ligos, gydymas ir profilaktika“.