• Temos
• Gyvulininkystė

Sufolkų veislės avys pavergė ūkininko širdį

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2019-11-05

LŽŪKT nuotr.
„Siekiame turtinti Lietuvoje auginamų sufolkų veislės avių genetinę įvairovę ir kokybę“, – tokius ambicinus tikslus išsikėlė Šiaulių rajone, Milvydų kaime, veislininkystės ūkį valdantis Evaldas Laucevičius (nuotr.). Prieš šešerius metus į gimtąjį kraštą grįžęs vadybos ir verslo administravimo specialistas šiandien laiko apie 100 sufolkų veislės ėriavedžių (video iš ūkio).

Meilė iš pirmo žvilgsnio

„Gal banaliai skambės, bet tai – meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai pamačiau, krito į akį ir nebeiškrito“, – juokiasi Evaldas, pasakodamas, kad sufolkų avis pirmiausia pamatė viešėdamas draugų nedideliame ūkyje.

Sufolkų veislė išvesta pietryčių Anglijoje, Safolko grafystėje. Tai vidutinės ir stambios mėsinės avys, labai juodomis, bevilnėmis galvomis ir kojomis. Jaunasis ūkininkas vardijo šios veislės avių privalumus: stiprios, ramios, lengva su jomis dirbti, sparčiai auga, yra atsparios ligoms, jaukios, kokybiška mėsa.

Vis tik vadybos ir verslo administravimo specialybę įgijęs jaunasis ūkininkas pirmiausia stengėsi patikrinti savo subjektyvią nuomonę, tyrinėdamas rinką. „Sufolkai sudaro kažkur apie 5 proc. visų Lietuvoje auginamų avių populiacijos. Tai nemaža dalis. Pasižiūrėjau, kad iš mėsinių avių pagal skaičių sufolkai – viena gausiausių veislių. Vadinasi, žmonės su šia veisle susipažinę. Iš vadybinės pusės tai jau pliusas. Iš pradžių buvo kaip utopija, kad pilną fermą turėsime sufolkų“, – ūkininkavimo pradžią prisimena Evaldas. – Siekėme išsirinkti tikslinę kryptį ir siekti geriausių rezultatų“.

Kodėl verta investuoti į veislinius avinus

Sufolkai – anksti bręstančias ir vislios avys. Pirmą kartą kergti galima nuo 10 mėn. amžiaus. 100 ėriavedžių pirmaisiais metais atsiveda iki 140 ėriukų. Pasitaiko ir dvynukų. Evaldo ūkyje vislumo vidurkis, priklausomai nuo metų, svyruoja nuo 1,5 iki 1,6. Ūkininkas užsiminė, kad šiemet eksperimentuoja, ar ir kiek ūkininkas gali daryti įtakos gimstamumo vidurkiui. Ar pavyks, bus galima pasakyti po Naujųjų metų.

Pasak Evaldo, veislinis darbas prasideda dar avinukui negimus. Pirmiausia avį reikia paruošti rujai. Ji turi būti tinkamo įmitimo balo (3–3,5 balų), aprūpinta vitaminais ir mineralais. Tai garantuoja sveiko ir gerai išsivysčiusio avinuko gimimą.

Gimus avinukui, vykdoma labai griežta atranka: veislei atrenkami patys geriausi, stiprūs, sveiki ėriukai. Jau pirmą gimimo dieną jie registruojami, sveriami, atskiriami nuo bendros bandos, kad būtų galima atsekti, kuris tėvas ir motina, stebima, kiek priauga svorio.

Iki 2 mėn. avinukas laikomas prie ėriavedės ir šeriamas iki soties. Po 2 mėn. jis dar kartą sveriamas. Taip nustatomas vidutinis paros prieaugis, kuris daug ką pasako apie avinuką ir jo genetiką. Jei paros priesvoris yra geras, vadinasi, motina turėjo daug pieno, tad ir avinukas genetiškai iš savęs turi potencialo priaugti. Sufolkų veislės avys intensyviai šeriant, per parą gali priaugti iki 500 g. Jaunasis ūkininkas džiaugiasi, kad anksčiau pasiekti tokį prieaugį buvo svajonė, tačiau kryptingai dirbant ir vykdant griežtą atranką tikslas ne tik pasiektas, bet ir viršytas.

Ūkininkas patikina, kad norint gauti daugiau atsiperkamumo, pirmiausia reikia investuoti į genetiką, pigiausias būdas – įsigyti veislinį aviną.Bandai gerinti reproduktoriai vežami vis naujos linijos, taip garantuojama sėkmė sau ir klientams. Iš viso per ūkininkavimo metus Evaldas atsivežė 6 skirtingų linijų reproduktorius iš Jungtinės Karalystės, Olandijos ir Latvijos.

Įsigijus tinkamus reproduktorius, veislinis darbas palengvėjo ir rezultatai buvo akivaizdūs. „Tarkim kergimo sezonu avinams naudojame diržus – identifikuojame, kurią avį, kada sukergiame, nustatome datą ir kt. Ėriukui gimus, nustatome, iš kuriuos bandos jis gimęs. Pirmais metais, kai atsivežėme aviną iš Jungtinės Karalystės, jau raliai tokio sąrašo nereikėjo. Tik pasižiūrėdavai, kad pasitvirtintum. Ėriukai gimdavo visiškai kitokie: su išreikštais galiniais kumpiais, plačia krūtine. Jei reikėtų išreitinguoti, geriausius rezultatus davė avinas iš Jungtinės karalystės, antroje vietoje – iš Olandijos, trečioje – avinas iš Latvijos“, – įžvalgomis dalijosi jaunasis ūkininkas.

Paprašius paskaičiuoti, kodėl vis tik verta investuoti į veislinius avinus, Evaldas grietai pateikia pavyzdį: „Imkime modelį: nedidelis šeimos ūkis, kuriame auginamos 30–35 ėriavedės. Ūkis gebės generuoti apie 50 ėriukų per metus. Įsigijus intensyvios mėsinės veislės aviną, kainavusį 500–600 eurų, tikėtina, kad ėriukai per tą patį laiką priaugs bent 5 kg didesni, t. y. 2,5 kg papildomos skerdenos. Paimkime ne patį optimistiškiausią variantą: ėrieną parduosime už 5 Eur / kg. Tai nuo vieno ėriuko – 12,5 Eur papildomų pajamų, dauginame iš 50. Štai ir atsiranda papildomi 600 Eur. Tai reiškia, kad gerų mėsinių savybių veislinis avinas jau atsipirko per pirmus metus, o papildomos pajamos garantuotos dar 2–3 metus“.

Be to, reikia nepamiršti, kad galima gauti valstybės pagalbą grynaveisliams ūkiniams gyvūnams įsigyti. Pagal šią priemonę gali būti kompensuojama iki 30 proc. grynaveislių avių pirkimo kainos, tačiau ne daugiau kaip: už grynaveislį aviną reproduktorių – 200 Eur, už grynaveislę avį – 65 Eur. Nebloga paskata.

Didžioji dalis veislinės medžiagos parduodama Lietuvoje

Šiuo metu bandoje su prieaugliu yra 140 avyčių ir avinukų. Daug veislinių avių ir avinukų jau išparduota. Didžioji dalis veislinės medžiagos (ir avinukai, ir avytės) parduodama Lietuvoje. Evaldas sako, kad didžiausias komplimentas, kai klientai grįžta. Vadinasi, siekdami savo tikslų viską darome gerai. Norime, kad kuo daugiau kokybiškos veislinės medžiagos patektų į Lietuvos ūkius, nors po keletą avinukų per metus įsigyja latviai, domisi ir rusai. Veislei parduodama apie 2/3 visų atvestų ėriukų, planuose – didinti kiekį. Likę skirti mėsai, kaip ir neproduktyvios ar savo amžių pasiekusios ėriavedės.

Prakalbus apie sau ir ūkiui keliamus aukštus tikslus, Evaldas pasakoja, kad auginant veislines avis, reikia ne tik daug fizinio darbo, turi nemažai laiko skirti įvairiems privalomiems dokumentams pildyti: kontrolinių testų duomenys turi būti tikslūs, nes reikia atidžiai fiksuoti veislinių avių sveikatingumo rodiklius ir kt. Jam į talką atskuba žmona Eimantė. Ji padeda ne tik tvarkyti dokumentus, bet ir po visų savo darbų talkina fermoje, padeda avis pašerti bei prižiūrėti. Tiek žmona, tiek Evaldas turi ir kitus darbus (Evaldas – statybinių medžiagų importo-eksporto vadybininkas), tad atrasti motyvacijos dirbti ūkyje padeda būtent išsikelti ambicingi tikslai.

„Investuojant į infrastruktūrą vis galvoji, kad daugiau laiko liks sau. Paradoksas, bet taip nėra. Kai avys veda, tai diena su naktimi susimaišo. Priklausomai nuo metų, ėriuojantis avims pagalbos prireikia apie 10–15 proc. Tai nedaug, bet investicijos į veislinius avinus pakankamai didelės, tad norisi išsaugoti kiekvieną ėriuką. Labai palengvėjo, kai fermoje įrengėme kameras. Sakoma, kad avininkystės ūkis pradeda atsipirkti po 4–5 metų. Ūkininkaujame šešerius metus. Ūkis save jau išlaiko, bet vėl viską investuoji atgal į jį“, – teigia Evaldas.

Mėsinė avininkystė skiriasi nuo veislinės. Pasirinkus mėsinės avininkystės kryptį, į bandą žiūrima kaip į bendrą vienetą, o veislinėje – į kiekvieną individą atskirai. Turi būti garantuotas, kad kiekvienas individas sveikas, visiškai pasiruošęs atiduoti veislines savybes.

Pasiūlymai „pedantiškiems gurmanams“

Sufolkų avys – mėsinio tipo avys: gili, plati krūtinė, ilga nugara, mėsingos vidinės ir išorinės kumpių pusės. Šios veislės skerdena yra geros kokybės, išeiga siekia apie 48–50 %. Visi žino, jog aviena – labi vertinga, lyginama su jautiena, elniena, tačiau dažnai kalbant apie avininkystę pasigirsta, kad ūkininkams sunku realizuoti mėsą. Kaip žinia, Lietuvoje avienos suvartojama labai mažai, nesiekia net 0,5 kg žmogui. Tuo tarpu užsienio šalyse, ypač Vakarų Europoje, žmogui priskaičiuojama iki siekia 20 kg avienos.

„Čia ir bėda, ir galimybė. Vadinasi, suvartoti taip pat galime daugiau: turime potencialą avienos suvartojimą Lietuvoje didinti 40 procentų. Ką darome savo ūkyje? Pradėjome prekiauti mėsos gaminiais ir šviežios mėsos rinkiniais. Aišku, pelningiausia ir mažiausiai darbo mėsą realizuoti maitinimo įstaigoms. Kaina, už kurią parduodi, nėra pati didžiausia, bet ir darbo įdedi mažiausia. Mūsų ūkis nebūtų mūsų, jei neišsikeltume sau tikslo. Sugalvojome produktų, kad žmonėms būtų patogūs vartoti, pavadinome „pedantiškiems gurmanams“. Tai – aukščiausios klasės rinkinukai: avis supjaustoma 2–2,5 cm pjausniais. Žinoma, daug vietų išpjaunama, tai sukelia savikainą. Bet savo kailiu galiu patvirtinti, kad toks pateikimas tikrai skatina vartojimą. Pradėjus daryti tokius rinkinius ir mūsų namuose įvyko avienos revoliucija: pradėjome jos valgyti kur kas daugiau“, – priimtus verslo sprendimus dėsto Evaldas. Jaunasis ūkininkas įsitikinęs, kad vartotojams reikia pasiūlyti kokybiškai išaugintos ir paskerstos avienos.

Pedantiškiems gurmanams“ skirtos aukščiausios rūšies šalto ir karšto rūkymo avienos dešros, dešrelės, kepenų virti vyniotiniai ir atšaldyti vakuumuoti šviežios mėsos rinkiniai. Asm. archyvo nuotr.

Laucevičių ūkyje skerdyklos paslaugos perkamos. Evaldas sako, kad apie nuosavą skerdyklą dar negalvoja, nes kad ji atsipirktų, avių skaičius turėtų būti 5–10 kartų didesnis, o ir ūkio prioritetai kol kas ūkio kiti.

Investicijos į pašarą ir bandos sveikatingumą atsiperka

Nors sufolkai gerai prisitaiko prie įvairiausių klimatinių sąlygų, jiems būtina užtikrinti visavertį šėrimą. Ūkininkas įsitikinęs, kad 10 kartų pigiau yra investuoti į kokybišką pašarą, bandos sveikatingumą nei į vaistus. Šeriant kokybišku pašaru, avys aprūpinamos tinkamu kiekiu baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralų. „Avis niekada neparodys, kada yra blogai, ji parodys, kai jau tikrai labai blogai. Tuomet dažniausiai jau būna per vėlu. Investicija į pašarus tikrai atsiperka“, – įsitikinęs Evaldas.

Ūkyje pasirinktas rotacinis ganymas, ganykloms skirti 7 ha. Ganyklų ploteliai suskirstyti po 1 ha, kur avys ganosi savaitę. Į tą patį plotą avys grįžta po 7 savaičių.

Avys puikiai „ištreniruotos“: vos tik pamačiusios šeimininko autobusiuką, tvarkingai du kartus per dieną (ryte ir vakare) renkasi prie vartelių laukti savo davinio.

Papildomai avys šeriamos granuliuotais pašarais, o tvartiniu laikotarpiu dar ir šienu bei pačių pasigamintu šienainiu. Šienainiui skirtos ganyklos kasmet aeruojamos ir atnaujinamos įsėjant avims skirtus žolių mišinius.

Anksčiau koncentruoti pašarai buvo ruošiami ūkyje, tačiau Evaldas paskaičiavo, kad begerinant jų kokybę, labai išaugo savikaina, kuri nebesiskyrė nuo jau paruoštų granuliuotų pašarų, o darbo buvo įdedama daug.

Prakalbus apie rudeninius darbus avių ūkyje, Evaldas pamini, kad avims grįžtant į fermą reikėtų atlikti kaprologinius tyrimus. „Parazitų kontrolė avininkystėje yra didelė rykštė. Ūkininkai dažnai pas mus atvykę klausia, ką duodame nuo parazitų. Vieno atsakymo nėra. Būtina atlikti kaprologinius tyrimus. Jie nebrangūs, bet pataikome į dešimtuką. Yra kepenų, plaučių, išoriniai ar virškinamojo trakto parazitai. Taigi, netikslinga gydyti nuo išorinių parazitų, kai problema, pvz., susijusi su virškinamojo trakto parazitais. Lietuvoje anksčiau naudoti plataus veikimo preparatai. Jie veikia 2–3 metus, tačiau po to parazitai įgauna atsparumą. Šios klaidos nereikėtų daryti“, – pataria Evaldas.

Bandą saugo ir aviganiai

Prasidėjus ganiavos sezonui dažnai ūkininkai nerimauja, kad į jų valdas įsisuks vilkai. Pasak jaunojo ūkininko, jis rado savo sprendimą – bandą saugo ne tik elektriniai aptvarai, bet ir 3 sertifikuoti Podhalės veislės aviganiai. „Nors naudojame 90 cm aukščio tvorą, kurią Podhalės aviganiai lengvai peršoktų, jos labai puikiai apsibrėžia savo saugomą teritoriją ir už aptvaro ribų neišeina. Į svetimus žmones reaguoja: atbėga prie aptvaro ribos per 10–15 metrų, įspėja balsu, tačiau į tiesioginį kontaktą neina. Vilkai į mūsų ūkį nėra užsukę, nors prieš dvejus metus kaimynystėje, už 5 km, buvo įsisukę. Žinoma, negali sakyti, kad jei aptvare yra šunys, vilkas nepridarys žalos, tačiau esu įsitikinęs, kad tikimybė, jog banda bus sužalota vilkų, bus kur kas mažesnė“, – pasakoja ūkininkas.

Lenkijoje išvestos Podhalės veislės aviganiai – puikūs sargai. Šis būdo bruožas yra įgimtas – tereikia šunį tinkamai išauklėti ir turėsite tiesiog nepakeičiamą sargą, kuris saugos gyvulių bandą ar namų teritoriją, be to, suteikia daug džiaugsmo.

Svarbu šuniukus prie bandos pratinti kuo anksčiau, o stiprius saugojimo instinktus jie pradeda rodyti, kai sulaukia metų ar pusantrų. Evaldas pasakoja, kad į gyvenimą yra išleidę porą vadų. Šuniukai sėkmingai atlieka tarnybą galvijų, avių ir ožkų ūkiuose ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Auksinės avininkystės taisyklės

Jaunasis ūkininkas Evaldas Laucevičius išskiria pagrindines, kaip jis sako, auksines avininkystės taisykles:

1. Genetika. Gali būti ir tinkamas šėrimas, laikymo sąlygos, ligų prevencija, bet jei avis neturi genetinio potencialo augti, nieko iš to ir nebus.
2. Šėrimas. Tai geriausia investicija prieš ligas, imunitetui stiprinti.
3. Bendra gyvūnų gerovė (laikymo sąlygos, ūkio biosauga, ligų prevencija).

Visa tai vainikuoja nuoseklus kasdienis darbas. Kartais pradedantys kurti avininkystės ūkį susikuria lūkesčius, kad avininkystė – lengva ūkio šaka: pavasarį avys išleidžiamos į pievą, o rudenį susiskaičiuojami ėriukai. Toli gražu taip nėra. „Veislinė avininkystė – atsakingas darbas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Norisi savo ūkio pavyzdžiu parodyti, kad avininkystė gali būti sėkminga, tik reikia šiek tiek žinių, daug darbo. Viskas yra įmanoma. Svarbiausia – mėgautis darbo procesu, dirbti apgalvotai, nuosekliai ir tikėti tuo, ką darai“, – įsitikinęs Evaldas Laucevičius.

Videoreportažai iš Evaldo ūkio: Jaunojo ūkininko patirtis: avininkystė gali būti sėkminga ir Geroji praktika: škudės rūpinasi saulės parku