Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Studento užrašai: pienininkystės mastas Naujojoje Zelandijoje kelia susižavėjimą
LŽŪKT informacija
2018-04-26
Kormakas Maklaklinas studijuoja pieno verslą Dublino universitetiniame koledže ir dirbo Birchdale Dairies pieno ūkyje netoli Dansandelo, Kenterberio regione (Dunsandel, Canterbury), Naujojoje Zelandijoje. Pateikiame jo patirtį ir įspūdžius stažuotės metu.
Liepos viduryje nusileidęs Kraistčerče (Christchurch), labai nekantravau ir jaudinausi. Dabar, kai daugiau kaip pusė mano stažuotės laiko praėjo, turiu pasakyti, kad tai buvo fantastiška patirtis. Užaugęs Kildero (Kildare) grafystėje esančiame pieno ūkyje, maniau, kad esu pripratęs prie melžimo, veršiavimosi ir kitų su pienininkyste susijusių dalykų. Tačiau joks išankstinis pasirengimas negalėjo padėti man suvokti tikro pienininkystės masto Naujojoje Zelandijoje, kol neišvydau jo čia atvykęs.
Birchdale pieno ūkyje karvės veršiuojasi pavasarį, laukai drėkinami, melžimo sąnaudos nedidelės, laikoma daugiau kaip 900 Holšteino fryzų-Džersio galvijų veislių mišrūnų. Plotas – 207 hektarai. Karvės žiemoja už melžimo platformos lauke ėsdamos lapinius kopūstus ir papildomai gaudamos pašarinių runkelių ir siloso. Viena pirmųjų mano užduočių buvo perkėlinėti elektrinius piemenis, šerti karves ir parengti viską kitai dienai.
Tverdamas aptvarus, pirmiausia labai stebėjausi tuo, kad karvių tiek daug – jos buvo suskirstytos į grupes po 200, ir dar šių gyvulių ištvermingumu. Nors žemė gana akmenuota ir lengvai drenuojama, karvės turi iškęsti šaltą ir drėgną orą ganyklų aptvarų purve su menka pastoge arba išvis be jos. Nežiūrint į tai, jos sveikos ir žiemos mėnesiais būna puikios būklės. Matydami šiuos gyvulius stovint laukuose, net didžiausi kryžminimo kritikai nenoromis turėtų pripažinti, kad šių mišrūnų atsparumas kelia susižavėjimą. Mano atvykimo metu veršiavimasis buvo prasidėjęs ir iki rugpjūčio 5 d. daug karvių jau buvo apsiveršiavusios. Piko dienomis jų apsiveršiuodavo 30 ar daugiau.
Didelis dėmesys žolės pasisavinimui ir naudojimui didinti
Pavasarį besiveršiuojančios karvės minta žole tik iki rugpjūčio pradžios. Joms taip pat duodama 9 kg SM / gyvuliui, kad būtų išvengta pieno karštinės. Iš pavasarį besiveršiuojančių karvių aptvarų veršeliai surenkami du kartus per parą. Labai stebėjausi šių gyvulių energija, nes ką tik atvesti veršeliai atsistodavo per kelias minutes ir turėjau bėgioti po aptvarą bandydamas juos sugauti.
Apsiveršiavusios karvės nuo bandos atskiriamos ryte, kad pailsėtų. Prieš perkeliant į melžiamų karvių bandą, šviežiapienės karvės, kol duodavo krekenas, maždaug tris dienas praleisdavo atskiroje grupėje. Veršiavimasis baigėsi bandoje esant 910 karvių, kurios melžiamos 60 vietų karuselės tipo melžimo aikštelėje.
Apie 580 šių karvių sudaro taip vadinamą A grupę. Tai yra geriausios karvės, subrendusios, puikios būklės ir duodančios didžiąją dalį viso ūkio pieno. Likę 330 gyvulių sudaro B grupę. Joje – telyčios ir liesos karvės.
Nuo rugsėjo 26 d. šios karvės melžiamos vieną kartą per parą, siekiant pagerinti jų būklę ir sudaryti geriausias apsisėklinimo sąlygas.
Ūkis perka visas pakaitines telyčias ir kasmet parduoda dalį neproduktyvių arba žemo genetinio potencialo karvių, todėl labai svarbu, kad būtų kiek galima daugiau veršingų. Nors veršiavimosi sezonas baigėsi, dėmesį į veislininkystę teko sutelkti dar prieš kelias savaites. Jau kurį laiką rujojančių karvių uodegos žymimos dažais, tikrinamos karvės, kurioms įtariamas metritas, planuojamos sinchroninės programos.
Man jau aišku, koks svarbus geras gyvulių vaisingumas, kad ūkio ekonominė sistema funkcionuotų sėkmingai. Gamybos sąnaudos yra maždaug 2,90 $/kg sausųjų pieno medžiagų (SM). Ūkininkavimas taip pat čia labiau supaprastintas. Šerk karves žole ir melžk jas. Viskas. Manoma, kad sąnaudos pagal Kenterberio standartus gana nedidelės. Žolės ūkio valdymas sudaro didelę išlaidų kontrolės dalį.
Melžimo aikštelėje nėra pašarų tiektuvų. Nors karvės papildomai šeriamos maždaug 500 kg sausųjų medžiagų (SM), vis tik daugiausia žolinių pašarų – siloso arba žolės – gauna besiganydamos. Karvės ganosi ir kaimyninės fermos aptvaruose, už tai mokama 20 c (NZD)/kg SM.
A grupė suėda maždaug 18 kg SM/ gyvuliui per dieną, o B grupė – 16 kg SM / gyvuliui per dieną. Žolės pasisavinimas ir panaudojimas – ypač svarbus procesas. Kai gyvulių tankumas viršija keturias karves / ha, tai ne visada lengva. Siekiama, kad karvės, ganykloje būnančios 24 d., nuėstų 2 kg SM / ha ir paliktų tik 50 kg SM /ha. Padarė įspūdį tai, kaip karvės tiksliai nuėda ganyklos aptvarų žolę iki ankstesnio ganymo žolės. Ūkio vadybininkas Erikas Lensenas (Erik Lenssen) sako: „Viskas priklauso nuo to, kaip karves išmokysi, dar joms esant telyčiomis.“
Karvės turi visą laiką ganytis, užtikrinant geriausią žolės kokybę ir maksimalų pasisavinimą. Ūkio žolės būklė tikrinama bent kartą per savaitę. Viso proceso esmė ta, kad prieš išalkdamos karvės juda, todėl jos suėda visą prieinamą žolę ir, vos tik nuganius vieną vietą, iškart pervaromos į kitą.
Ūkyje per dieną primelžiama 18,400 l pieno, jo riebumas – 4,68 proc., baltymingumas – 3,73 proc. arba 15,475 kg SM. Somatinių ląstelių skaičius yra maždaug 110000.
Du svarbiausi pienininkystės veiksniai Kenterberyje yra mastas ir paprastumas, apie tai nuolat primenama. Kad ir kaip dažnai tai kartojama, man vis dar šiurpsta oda. Palikdamas aptvarą su paskutinėmis karvėmis, pažvelgiu į jų vilkstinę, vinguriuojančią taku aukštyn į kalvą melžimo aikštelės link. Aš dar net neišeinu iš aptvaro, o pirmosios karvės jau įeina į suvarymo kiemą, kuris yra beveik už kilometro. Tą vaizdą aš prisiminsiu ilgai.
Paprasti dalykai yra pigesni
Ūkininkavimo procesas čia taip pat labai supaprastintas. Šerk karves žole ir melžk jas. Viskas. Akivaizdu, kad karvės turi veršiuotis ir būti apvaisintos, tačiau neskaitant šių laikotarpių, kurie trunka tik 8–10 savaičių, viskas gana paprasta. Darbas baigiamas 17–17.30 val. ir likęs laikas – tavo. Visi turi laisvo laiko ir niekas nėra pririštas prie ūkio.
Didžiausias Naujosios Zelandijos ūkininko turtas yra jo motociklas, elektrinio piemens laidų ritės ir stulpeliai. Prieš atvykdamas čia niekada nevažinėjęs motociklais, turėjau labai sparčiai ir gerai su jais susipažinti. Motociklas čia yra pagrindinė transporto priemonė tikriausiai dėl savo universalumo. Važiuojant motociklu, nereikia sustoti, kad atidarytum pravažiavimus, ir galima važinėti ne tik keliais. Norint važinėti per laidus, reikia šiokių tokių įgūdžių, bet taip galima greitai apvažiuoti ūkį.
Elektrinių laidų ritės ir laikinos tvoros stulpeliai yra esmė, kitokio jų apibūdinimo nėra. Jie reikalingi porcijinio ganymo aptvarams, žolei atitverti, kad ji geriau augtų, siekiant sumažinti žalą ganyklai lietingu oru, karvėms išvaryti ar dar kam nors. Tai gi nėra tokios dienos, kad jūs jais nesinaudotumėte. Aš tikrai skirsiu jiems daugiau dėmesio, kai grįšiu namo.
Vienintelis trūkumas buvimo čia metu buvo oras. Kenterberis gavo 125–230 proc. rugsėjo mėnesį įprasto lietaus kiekio, o šio reportažo rašymo metu per dvi dienas iškrito maždaug 80 mm kritulių.
Tačiau aš išlieku optimistas. Kai saulė šviečia, giedromis dienomis temperatūra būna +25 °C.
Taigi patirtis iki šiol buvo neįtikėtina. Visiems, kurie domisi pienininkyste, tiesiog būtina parekomenduoti kelionę į Kenterberį.
Parengta pagal užsienio spaudą
