• Temos
• Gyvulininkystė

Stačia galva į avių ūkį

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

2018-01-28

Su Santa Babikaite šnekėjomės jos mamos Rasos sodyboje Lazdijų rajono Paterų kaime, žinomame kaip poeto Sigito Gedos gimtinė, pro langą visą laiką matydami vieną gražiausių Dzūkijos ežerų – Snaigyną. Čia Santa padeda mamai prižiūrėti hailendų veislės mėsinių galvijų bandą, o savo fermoje Nemajūnuose – 1000 komercinių Ile de France avių bandą.

Nors avių skaičius Lietuvoje auga geometrine progresija, ūkininkė stebisi kalbomis, neva auginti avis neapsimoka, jas sunku parduoti. Ji įsitikinusi, kad sunkumų patiria tik tie augintojai, kurie avininkyste užsiima mėgėjiškai, bando pardavinėti skelbimų portaluose po vieną savo kieme paskerstą avelę už 30–60 eurų ir paskui stebisi, kodėl niekas nepaskambina, o jei ir nuperka, tai neatperka užauginimo kaštų.

Vilniečiai atsidūrė Dzūkijos kaime

Man labai patiko vaizdas – mes ieškojome sodybos vasaros poilsiui. Čia stovėjo tik griuvėsiai. Kadangi buvo nemažai žemės plotų, kuriuos reikėjo šienauti arba kažką ten sodinti, tai mano tėveliai atsivežė hailendų. O tėvelis prieš kokius 6–7 metus už poros dešimčių kilometrų, Nemajūnuose, įkūrė avių ūkį. Iš pradžių fermoje jų tebuvo 150“, – pasakojo S. Babikaitė, paklausta, kaip vilniečiai atsidūrė Dzūkijos kaime. Santa tik retkarčiais aplankydavo ūkininkaujančius tėvus, bet apie avių auginimą pati prisipažįsta nieko neišmaniusi ir nesitikėjusi kada nors tuo susidomės.

Prieš metus atėjo toks laikas, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Buvau pabaigusi mados dizaino studijas, bet visą gyvenimą mėgau žirgus, jodinėjau. Mano draugas – rimtesnis žirgų sportininkas. Tėtis pasiūlė man prižiūrėti avių ūkį, nes vis tiek ten reikia kažkam būti, kad jis klestėtų, tai pirmiausiai tikėjausi, kad ten ir žirgams atsiras vietos. O nutiko taip, kad nėriau stačia galva į tą avių ūkį, galima sakyti, kad apsigyvenau fermoje“, – kalbėjo S. Babikaitė.

Įpratusi viską, ko imasi, daryti profesionaliai mergina pirmiausiai pasigedo žinių apie avių priežiūrą ir nustebo, kad net ir veterinarai mažai apie tai žino, o literatūros lietuvių kalba beveik nėra. Reikėjo apie metus kasdien skaityti, kalbėtis su specialistais, užsienio augintojais, kol pasijuto suprantanti savo avis. „Supratau, kad Lietuvoje smulkūs avių augintojai tuo nesidomi – susirgo, tai papjauna. O mano ūkyje – apie Ile de France veislės 1000 avių, tai ir problemos didesnės. Tai ne 20 avelių, kurias gali šerti obuoliais, iš rankos duonelės paduoti. Reikia ir daug pašarų pasiruošti, ir tinkamos veterinarinės priežiūros“, – teigė Santa.

Ėriukai stebimi nuo gimimo

100 ha žemės valdantis jos avių ūkis pusę pašarų pasiruošia savarankiškai – ne tik šieno, bet ir grūdų. Šienauja apie 20 ha pievų, o likusią šieno dalį perka iš kitų ūkininkų. Buvo pasiūlymų pjauti ar nuganyti „sofos ūkininkų“ žemes, bet paaiškėjo, kad pigiau yra pirkti šieną, negu šienauti apleistas, prastai derančias pievas. Iš šlapynių pagamintas šienas, pasak S. Babikaitės, avims ne visuomet tinka, nes gali jas užkrėsti pavojingomis bakterijomis.

Ačiū Dievui, radau gerą veterinarę – Jurgitą Autukaitę, kuri specializuojasi avių priežiūroje ir gali atsakyti į visus mano klausimus. Ji dėsto LSMU Veterinarijos akademijoje, bet ir privačiai važiuoja į avių ūkius, konsultuoja. Mes nelaukiame, kol avys susirgs. Jeigu, pavyzdžiui, nustoja augti svoris, tuomet turi ieškoti priežasties, kažkokių ligos simptomų, kodėl tai vyksta“, – pasakojo S. Babikaitė.

Ji primena, kad Europos Sąjungoje draudžiama tiesiog įmaišyti į pašarus antibiotikų, kaip kartais įsivaizduoja nežinantieji galiojančios tvarkos. Todėl avių sveikata ūkininkė rūpinasi pirmiausiai šerdama jas kokybiškais pašarais, laiku jas skiepydama. Į ganyklas avys išgenamos balandžio pabaigoje, o grįžta į tvartus lapkritį.

1000 avių. © Asmeninio archyvo nuotraukos

Sunkumų patiria tik mėgėjai

Mėsines Ile de France veislės avis Santa apibūdina kaip ypatingai tinkamas komerciniam ūkiui, nes jas gali kergti 2 kartus per metus, anksti bręsta, o skerdiena paklausi Vakarų Europoje ir Lietuvoje, nes neturi specifinio lajaus kvapo.

Įsivežėme kilmingų avinų su dokumentais ir dalį avių bandysime pardavinėti kitiems augintojams. Džiaugiamės jauną aviną nusipirkę už 700 eurų, jo kaina gali siekti ir 1500, nors kitiems tai gal atrodo kosminė suma. Nes Baltijos šalyse veikia vos vienas kitas veislynas ir rasti gerų veislinių avių yra sudėtinga“, – džiaugėsi S. Babikaitė.

„Kuo daugiau avių augintojų atsiras Lietuvoje, tuo geresnes kainas galėsime gauti, visi kooperuotis ir vežti. Yra visos sąlygos, o realizacijos problemų šiuo metu išvis nėra“, – sakė Santa.

Netiki, kad lietuviai mėgsta tik kiaulieną

S. Babikaitė išdavė paslaptį, kad jos vadovaujamas ūkis šiemet pradės tiekti ėrienos gaminius Lietuvos rinkai.

Kuriame produktą, savo prekinį ženklą. Čia pravers mano dizaino studijų metu gautos žinios, galiu pati viską pasidaryti – pakuočių dizainą, komunikaciją, tinklapį. Bus ėrienos kumpio steikai, šonkauliai, maltinukai mėsainiams iš raumens ir visas kitas gėris. Pati esu iš Vilniaus ir žinau, kad miestiečiai nenori skirti savo laiko kumpio išpjaustinėjimui ir laukti kol jis susimarinuos. Paimi steiką, pasikepi ir po valandos valgai. Vartotojui turi būti lengva“, – aiškino savo planus S. Babikaitė.

Ji netiki stereotipu, kad lietuviai – kiaulienos valgytojų tauta. Pasak Santos, bent jau Vilniuje ir Kaune tikrai yra pakankamai ėrienos mėgėjų, o kitus reikės užsiauginti. Netoliese esančiame Druskininkų kurorte ji nemato rinkos savo produkcijai, nes į SPA centrą savaitgaliui atvykęs žmogus neturi laiko pirkti mėsą ir gaminti kepsnį, nebent ėrieną pirktų kažkuris restoranas. Mėsos perdirbimui, ūkininkės teigimu, reikia be galo daug leidimų, specialiai tam pritaikyto transporto, šaldytuvų.

„Kiekvienas valgytojas nori žinoti, kad iki jo stalo mėsa atkeliavo higieniškomis sąlygomis, nebuvo gabenta kažkokioje kailiu aplipusioje bagažinėje. Visi turi savo darbą dirbti profesionaliai, nepriklausomai nuo ūkio dydžio“, – teigė S. Babikaitė.