Birželio 25 d., antradienis | 24

Ryšys su žemės ūkiu iš kartos į kartą – lemtis ar pasirinkimas?

Jolanta Dalia Abarienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė
2023-02-24

Konsultantė Danutė Jurkienė (pirma kairėje) su ūkininkėmis mama Brone Ežerskiene ir dukra Edita Mačiulskiene. © Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., Agroakademija.lt

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Rietavo savivaldybėje yra ne viena šeima, kurioje ūkininkauja tėvai ir vaikai, o kad ūkininkautų trys kartos – tai jau išimtis. Apie iš kartos į kartą perduotus ar nulemtus sprendimus ūkininkauti ar pasirinkti specialybę kalbėjomės su ūkininkėmis Brone Ežerskiene, Edita Mačiulskienė ir LŽŪKT Rietavo savivaldybės biuro konsultantais Danute Jurkiene, Lina Sakalauskiene ir Justu Šniepiu.

Ūkininkė Bronė Ežerskienė dirbo kolūkio kiaulių fermoje. Šeima turėjo kolūkiečiams tuo metu skirtus 3 ha žemės. Kai kolūkiai naikinosi, nuo šalia gyvenusio žmogaus nusipirko dar 20. Kol buvo kolūkis, laikė 1–2 karves, o dabar turi 8. Sausį atšventusi 80 m. jubiliejų, moteris sako, kad su vyru Stanislovu dalinasi ūkio darbais.

„Žiemą daugiau tėvas melžia karves, o vasarą aš. Kas čia yra, su aparatu lengva melžti, nėra bėdos. Ūkyje nemažai darbų, reikia nuo gyvulių mėšlą išmesti, pašerti“, – apie įprastus darbus kalba Bronė, o dukra Edita priduria, kad mama yra zgerbni pagal savo metus.

Moteris pasakoja, kad visos trys dukros nuo kokių 7 m. mokėjo melžti, o nuo senoliaus ir dukros, ir anūkai išmoko vairuoti.

„Pavairuoti pieno cisterną, išplauti ją mokėjau nuo mažų dienų. Tėvas sūnų neturėjo, tai su mumis užsiimdavo. Mes daugiau ne su mama, o su tėvu leisdavome laiką. Pamenu, kaip šienapjūtės metu man dažniausiai tekdavo krauti ir minti šieno vežimus, nes sekėsi. Pradžioje šieną veždavome arkliu, paskui krovėme į priekabą, traktorių nusipirkome“, – prisimena Edita.

Mama netikėjo, kad ji bus ūkininkė. Edita baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą. Ten susirado vyrą Liną. „Tik tokia nauda buvo, kad išėjo į mokytojas. Iki šios dienos šnekam ir vis pajuokaujam. Nemokytojavo nei dienos. Vaikai gimė. Išvažiavo į Tauragę, netiko mieste, pradėjo ieškoti savos sodybos, o tuomet kaip tik atsirado laisva netoli mūsų. Linas neprieštaravo įsigyti nuosavą būstą toli nuo jo gimtinės – Suvalkijos, tad apsigyveno. Tuoj pradėjo ūkininkauti ir mokytojauti nereikėjo“, – apie lemtingus dukters gyvenimo įvykius pasakoja mama.

Nuo pieninių prie mėsinių

Sodybos, kurią nusipirko Editos šeima, savininkai žemės neturėjo. Pasak Editos, „tik prie namo buvo 3 hektarai“. Pradžioje žemės išsinuomojo iš valstybės, paskui jau buvo galima pirkti. Moteris sako, kad neūkininkavo su dideliu užsidegimu. Tik reikėjo kažką daryti. „Ir dabar itin nesidžiaugiu, nes darbas ūkyje sunkus ir nepertraukiamas. Samdomų žmonių neturime, viską darome patys. Aš dar šiek tiek daugiau turiu laiko, o vyras išvis iš tvarto neišeina“, – pripažįsta ji.

Edita su šeima ūkininkauja jau 21 metus. Visko buvo ūkyje. 2014 m. degė ferma, pieno blokas, garažas, katilinė. Gerai, kad gyvuliai nesudegė. Šeima po truputį atsitiesė. „Visa laimė, kad vyras daug ką daro pats. Fermą pats buvo pasistatęs, kai nudegėm, vėl pats atstatė. Vaikai padėjo“, – skaudų įvykį prisimena Edita.

Ūkis dabar – apie 150 ha, jame laikoma apie 200 gyvulių. Melžiamų karvių ūkininkai pernai sumažino nuo 50 iki 32. Ūkis gyvenvietėje, ir vietos mažai, ir nepatenkintų, ir pavydo yra. „Kai pieno kaina krito, vyras sako, kad viskas – rudenį karvės išvažiuoja į Lenkiją“, – pasakoja moteris.

Pasak Editos, vaikai ūkyje padėdavo nuo mažų dienų ir moka dirbti viską. Edita pasakoja, kad pienines karves sėklindami su mėsiniais po truputį ruošėsi pereiti prie mėsinių gyvulių auginimo, o ateity planuoja visiškai atsisakyti pieninių. Šiuo metu tapę jaunaisiais ūkininkais, auginti mėsinius gyvulius pasirinko sūnūs Tomas ir Mantas.

Dabar biure tvarkomos trijų ūkių buhalterijos. Nors ir gauna pasiūlymų ūkio apskaitą tvarkytis pigiau, Edita sako, kad kol kas keisti nieko nežada, nes „pasitikime, esam pripratę ir niekur neinam“. Jos ūkio apskaitą šiuo metu tvarko konsultantė Lina Sakalauskienė (viduryje).

Visų trijų kartų ūkininkai – LŽŪKT Rietavo savivaldybės biuro klientai. Ūkių apskaita, verslo planai nuo pat pirmojo, skirto pusiau natūriniams ūkiams, kuriame numatyta parama pasinaudojo B. Ežerskienė, vėliau ir kiti – dukters Editos iki jaunųjų ūkininkų, kuriuos sėkmingai įgyvendino jos sūnūs Tomas ir Mantas, įvairios konsultacijos, mokymai ir kiti drauge su konsultantais atlikti darbai jau įrašyti į ūkių istoriją.

E. Mačiulskienė su sūnumi Mantu. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Pusiau natūrinių parama, paskui pieno standartų, nitratų direktyva, modernizavimas. Kai Edita su vyru ūkį sukūrė, pakvietėme pasinaudoti jaunųjų ūkininkų parama. Taip greitai apsisukome, suspėjome vieną paraišką pateikti pavasarį, o kitą rudenį. Jie visada klausia, kokie yra projektai. Edita dabar su sūnumi dalyvauja bendradarbiavimo programoje. Taigi visas programas beveik yra apsukusi. Sūnus Mantas dar verslo projekto pagal modernizavimo programą nepabaigęs. Ištisai projektuose. Vis ima, kas naujo. Taip ir sukasi jie. Yra pastovūs klientai“, – sako biuro vadovė D. Jurkienė.

„Viskas ir eina iš kartos į kartą“

Trys biuro konsultantai – trys kartos. Simboliška, šiemet Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai švenčiant veiklos 30-metį.

D. Jurkienė pasakoja, kad rugpjūty bus 20 m., kai dirba LŽŪKT biure. Rietave įsteigus biurą, dirbo viena. Kai pradėta teikti parama pusiau natūriniams ūkiams, viena nebepajėgė. „Žmonių daug, eina ir eina. Prašiau centro, kad skirtų darbuotojų. Apskaitai tada neturėjau labai daug klientų, tai nusprendėm gyvulininkystei, nes gyvulininkai aplink. Žemės ūkio skyriaus vadovas buvo labai energingas, norėjo, kad visi pasinaudotų ta parama. Tai mes su gyvulininkystės konsultante Irena Smilgevičiene tuos projektus varėm. Aš naktimis pildydavau paraiškas. Kiek pripildžiau, nei pati nežinau. Turbūt visi savivaldybės ūkininkai ta parama pasinaudojo. Paskui pieno standartų. Visi bijojo, kaip sunku buvo įtikinti“, – pirmuosius darbus biure prisimena konsultantė.

Moteris pasakoja, kad baigusi aštuonmetę mokyklą, greitai pabėgo iš kaimo. Norėjau stoti į mediciną, bet mama pasakė, kad ji per daug gailestinga ir medike būti negalės. Tai išvažiavo, kaip ir jos sesė, į Žemės ūkio technikumą mokytis buhalterijos.

Danutės dukra, biure dirbanti buhalterinės apskaitos konsultantė Lina Sakalauskienė sako, kad jai patiko darbas su popieriais. „Būsiu, kaip mama, galvojau, bet tik ne su žemės ūkiu. Aš uabams apskaitą tvarkysiu. Ir dabar tarp klientų turiu kelias transporto įmones“, – pasirinkimą komentuoja Lina.

Augalininkystės konsultanto J. Šniepio tėvai taip pat turi ūkį. „Kai reikėjo stoti, nelabai žinojau tikslios srities ir pasirinkau žemės ūkį. Sudomino agronomijos studijos. Koronos metu baigiau bakalaurą ir nebuvo darbo pasiūlymų. Konsultavimo tarnyba pasiūlė į Rietavą, tai čia ir esu. Aš važiuoju iš Šilalės rajono, tėvų ūkis, kur gyvenu, yra už 15 km nuo Rietavo“, – pasakoja Justas. Sąsaja su žemės ūkio jų šeimoje – iš prosenelių, kurie buvo veterinarijos gydytojai. Paveldėję prosenelių tėviškę ir čia įsikūrę, ūkininkauja Justo tėvai ir du broliai. Čia Justas išmoko atlikti visus ūkininkavimo darbus ir pasirinko agronomo kelią.

„Viskas ir eina iš kartos į kartą“, – pokalbį apibendrina Danutė Jurkienė. Ir ūkininkaujančius, ir konsultuojančius jungia lemties arba pasirinkimo lemtas ryšys su žemės ūkiu.