Jeigu telyčios veršiuotųsi 24 mėn., o ne 28 mėn., bandos kaitos koeficientas sumažėtų nuo 29 proc. iki 23 proc., nes mažesnis būtų mirtingumas ir ilgesnis telyčių produktyvusis amžius. Tuo pradėti rūpintis reikėtų, kai karvė veršinga. Kad veršiavimasis būtų saugus (apie 75 proc. jauniklių žūva per pirmąją valandą nuo gimimo), ir jauniklis gautų geros kokybės krekenų, karvei turi būti sudarytos optimalios sąlygos.
Telyčios ypač pažeidžiamos veršiavimosi metu, todėl proceso spartinti nereikėtų. Anot veterinaro Robo Drysdalo (Rob Drysdale), daug problemų kyla, kai telyčios veršiavimosi metu patiria sužalojimų, pvz., skubant ištraukti veršelį. Žinoma, jei veršeliui trūksta deguonies (hipoksija), delsti nereikėtų. Dėl hipoksijos galimybė, kad veršelis žus per pirmąsias 24 val., padidėja keturis kartus.
Prižiūrėdami veršelius, ūkininkai turėtų atminti penkis svarbiausius dalykus: krekenos, kalorijos, konsistencija, švara ir komfortas.
R. Drysdalas teigia, kad per pirmąsias 24 savo gyvenimo valandas veršeliai privalo gauti tokį krekenų kiekį, kuris atitiktų 10 proc. jo kūno svorio: pusę šio kiekio jis turi gauti per 6 val. nuo gimimo. Užsitęsusio veršiavimosi metu gimę jaunikliai turėtų gauti daugiau krekenų. Nesvarbu, ar veršelis žįs iš karvės, ar krekenos jam bus sugirdytos – tai ūkininko pasirinkimas, tačiau kuo ilgiau veršelis paliekamas prie karvės, tuo didesnis atskyrimo stresas. Be to, palikus veršelį aptvare, daug didesnė rizika, kad jis susirgs kokcidioze, kriptosporidioze, neosporoze ar Johne liga.
Atsižvelgiant į naujausius danų tyrimus, idealu, jeigu veršelius galima laikyti grupėse po tris: tada jie auga daug geriau negu laikomi po vieną ar didesnėse grupėse. Veršelių laikymo patalpos turi būti sausos, gera ventiliacija, bet be skersvėjų. Geriausiai tinka nameliai. Žiemą, kad būtų šilčiau, galima pakreikti giliu šiaudų kraiku.
Gyvybiškai svarbu, kad veršeliai pasisavintų kuo daugiau kalorijų. Nereikėtų jų šerti vieną kartą per dieną, bent jau iki tol, kol veršeliai nebus trijų savaičių amžiaus. Geriausia, kai veršeliai gali žįsti pieną, tokiu būdu užtikrinamas lėtesnis žindymas ir gausesnis seilių išsiskyrimas. Pasak R. Drysdalo, jeigu pieno konsistencija pagal temperatūrą, kokybę ir kiekį nėra tinkama, galima tikėtis viduriavimo, pašaras bus prastai virškinamas.
Viena didžiausių ūkininkų klaidų – ankstyvas atjunkymas, nes veršelių didysis prieskrandis neišsivysto, kol jie nepriauga 120–150 kg svorio. Ir niekada pašarų pasisavinimas nebus toks, koks pasiekiamas veršelius šeriant pienu ar pieno milteliais. Ūkininkai veršelius turėtų bandyti atjunkyti po 10 savaičių (ne po 6) – tuomet per dieną jie priaugtų 0,8–0,9 kg svorio.
Geros kokybės kviečių šiaudai padeda skatinti didžiojo prieskrandžio vystymąsi. Telyčios turėtų pasiekti 50 proc. suaugusio gyvulio svorio būdamos 12 mėn. amžiaus – tai paspartintų lytinį subrendimą, jos pradėtų rujoti būdamos 13 mėn. amžiaus. Tuomet 15 mėn. telyčią būtų galima apsėklinti, kad ji veršiuotųsi 24 mėn. amžiaus. Kaip teigia specialistas, labai svarbu telyčias sverti, kai jos yra 1 mėn., 6 mėn. ir 12 mėn. amžiaus. Taip pat patartina išmatuoti keteros aukštį ir įvertinti kūno būklę – negalima leisti, kad telyčios nutuktų.
Telyčių auginimas – brangus užsiėmimas, tačiau iš to galima gauti ir naudos, pvz., atliekamas telyčias parduoti. Nereikėtų pamiršti, kad sveikas prieauglis duoda „sveiką pelną“.
Išsamesnė informacija:www.fwi.co.uk