Produktyvus sėtinis žolynas – misija įmanoma!

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2020-06-19

Erlendos ir Laimučio Turskių ūkis – vienas produktyviausių Kėdainių rajone.
© Nuotr. LŽŪKT

Nepaisant to, kad šienapjūtei užsisakyti gero oro neįmanoma, o šiemet pavasaris ir šaltas, ir lietingas, nemažai gyvulininkystės ūkių jau pasiruošė pirmuosius pašarus žiemai. Vieni pirmųjų šienapjūtę Kėdainių rajone pradėjo Erlenda ir Laimutis Turskiai, daugiau nei dvidešimt metų valdantys mišrų ūkį Surviliškio kaime. Pradėję ūkininkauti senolių atsiimtuose keliuose hektaruose ir turėdami 4 karves, šiandien 280 ha plote įsikūręs Turskių pieno ūkis – vienas produktyviausių Kėdainių rajone: bandoje mūkia per 140 juodmargių ir holšteinų mišrūnių šviežiapienių, o primilžis iš karvės per metus siekia apie 9 200 kg. Ūkininkai sako, kad konsultacijos ir gyvenimas – geriausi mokytojai.

Prekiniame pieno ūkyje šienapjūtė ir pašarų gamyba – svarbiausias ir atsakingiausias metų darbas. Tad birželio viduryje aplankius Turskius ūkyje darbas virte virė. Nors pirmoji žolė jau saugiai susukta į rulonus (300 rulonų pašarui, 50 rulonų šieno), tačiau žolę pjauti ir silosuoti į tranšėją vis trukdė daugiau nei savaitę pliaupęs lietus. Į ūkį agroakademija.lt komanda atvyko drauge su Konsultavimo tarnybos vyresniuoju gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi, kuris vertino sėtinius ūkio žolynus.

LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius drauge su Erlenda Turskienė apžiūri pernai metų sėjimo žolyną (mišinys: 50 proc. liucernos, 10 proc. motiejuko, 15 proc. eraičino ir 15 proc. eraičinsvidrės ir po 5 proc. baltųjų dobilų ir pievinių miglių). Pasak specialisto, tai puikus mišinys. Kada palankūs metai, liucerna išauga iki 1,50 m, tačiau tuomet didelis pavojus išgulti. Šiame žolyne matomos lietaus pasekmės: kur gauta daugiau trąšų, žolyno vietos išgulusios, o tai negerai.

Pasak gyvulininkystės specialisto, pašarų kiekis ir kokybė ūkyje labai priklauso nuo žalienų būklės ir turimos pašarų ruošimo technikos. Gyvuliai „dirba“ ūkyje visus metus be išeiginių, 24 valandas per parą. Kiekvieną dieną jie pagamina tiek litrų pieno ar gramų mėsos, kiek užtenka maisto medžiagų, gaunamų su pašaru. Jei gyvuliams tenka daryti „prastovas“, kaltas šeimininkas. Nors šiemet – netipiniai metai: pavasaris labai šaltas, trąšos netirpo. Kai šalta, žolė nesukaupia daug baltymų. Kadangi azoto nepasisavina, nevyksta augalų vegetacija.

„Pjūties brandą atskirais metais žolės pasiekia nevienodai. Dažniausiai tai būna gegužės paskutinę dekadą. Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų šienapjūtės vėlinimą. Ekonominiu požiūriu tokį vėlinimą galima prilyginti tik sabotažui ar savo ekonominių pagrindų pakirtimui. Logika rūsti, bet paprasta: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugusį maksimalų maisto medžiagų kiekį – žiemą gyvensi turtingai, nesukaupei – niekam nesvarbu ir neįdomu, kodėl taip atsitiko. Tokie rinkos dėsniai“, – kalba Vidas Tolevičius.

Natūralių žalienų derlingumas labai menkas – 2–2,5 t/ha šieno, tačiau daugiamečių žolių biologinis potencialas yra 3–4 kartus didesnis. Daugiametės žolės bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštos išaugina gausų derlių: 10–12 t/ha sausųjų medžiagų, arba 120 GJ/ha apykaitos energijos. Tai visai realus daugiamečių žolių derlius (savo verte, beje, prilygstantis 8– 9 t/ha grūdų).

Produktyvių karvių, duodančių 6–7 tūkst. kg pieno per metus ir daugiau, racione turi būti subalansuoti ląstelienos, angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų ir vitaminų kiekiai. Tai ištisas mokslas ir menas, todėl neatsitiktinai sakoma, kad išauginti, pagaminti ir išsaugoti kokybiškus žolinius pašarus daug sudėtingiau negu pasiekti 5–6 t/ha grūdų derlių.

Pieno ūkiuose sezoniškumo nėra

Turskiai kol kas pasirinkę saitinį karvių laikymą, o pavasarį–vasarą karvės laisvai ganosi ir mėgaujasi saule, tad ir primilžiai svyruoja.

„Pieno ūkiuose sezoniškumo nėra. Štai mūsų ūkyje geriausi primilžiai žiemą, nes pašarų racionas yra pilnai subalansuotas. Jei visus metus šertume tvarte subalansuotais pašarais, tai primilžis siektų daugiau kaip 10 tūkst. tonų iš karvės“, – sako Erlenda. Pašnekovė tikino, kad visą vasarą išlaikyti aukštus pieno ūkio rezultatus gana sudėtinga, nes ganyklose esanti žolė nuolat keičiasi.

Paklausta, kaip pavyko pasiekti tokių aukštų primilžių, šeimininkė prisipažįsta, kad visko būta ir negaili gražių žodžių Vidui Tolevičiui. „Kai prieš aštuonerius metus Vidas pirmą kartą sudarė racioną, tiek priedų prirašė, kad man plaukai pasišiaušė (red. juokiasi). Galvoju, dieve, kiek čia visko reikia įdėti. Su vyru apsisprendėme klausyti specialisto ir papildų dėjome tiek, kiek jis rekomendavo. Suprantame, kad brangu, tad pati ščyrai vertinau, kokį koeficientą prie bazinio pieno kainos gausime, jei pagerinsime pašarą, be to, reikėjo atsižvelgti ir į karvių sveikatingumą, susisėklinimą ir pan. Paskaičiavome, kokie rodikliai buvo iki tol, ir kokie pagerinus pašarą. Pamatėme, kad verta klausyti konsultanto. Jis sudarė gerą racioną, kuris atsiperka. Tuomet jau siekėme 6 500 kg, o štai pernai jau pasiekėme 9 200 kg iš karvės. Vidas ypač atsakingas ir kruopštus specialistas, kiekvieną karvę pažįsta. Su juo dirbame nuosekliai pagal suderintą aiškų darbo planą ne tik sudarydami racionus, bet ir dėl veršingumo nustatymo, bandos sveikatingumo “, – ilgamečiu bendradarbiavimu su Konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi džiaugiasi ūkio šeimininkė. Pieną ūkininkai parduoda kooperatyvui „Pienas LT“.

Kada žolyną jau reikia atnaujinti?

Ūkininkė pasakoja, kad 5 metus naudojamame žolyneužpernai buvo įsisėję dobilų, tačiau sausringais metais rezultatai buvo nekokie. Buvo priimtas sprendimas neeksperimentuoti ir ūkio žemėse sėti mišinius, kurių sudėtyje yra daugiau liucernos ir skirtus ganykloms ir silosavimui. Vis apžiūrimas žolynas jau atitarnavęs ir jį planuojama rudenį atsėti. Dabar čia ganomos užtrūkusios karvės.

Paklausus, kas išduoda, kad žolynas prastokas, gyvulininkystės specialistas sako, kad pirmiausia reikia 1 kv. m suskaičiuoti, kiek ir kokios žolės vyrauja, t. y. įsivertinti botaninę sudėtį. Jei 1 kv. m žolynas retas, daug įvairių menkos pašarinės vertės žolių, verta pagalvoti apie žolyno naujinimą.

Ūkyje laikyti menkaverčius kiaulpienynus (jei kiaulpienės sudaro apie 50 proc. ploto) ekonomiškai neapsimoka. Kiaulpienių šaknys ilgos, todėl sunaudodamos nemažai maisto medžiagų stelbia produktyvų žolyną. Šunažolė formuoja kupstus, raudonieji dobilai laikosi apie 3 metus, ketvirtais masiškai mažėja, todėl jie – ne pats geriausias augalas ganyti, tačiau gerai sėjomainai. Varnalėšos taip pat sunkiai naikinamos piktžolės, tad geriausia – neleisti joms pražysti, o po kiekvieno nuganymo reikia pašalinti galvijų nusėstas dagių ir varnalėšų liekanas, numulčiuoti, nupjauti, kad nesužydėtų. Tik tuomet piktžolės skursta ir nyksta.

Specialistas patarė į žolyną geriau įsėti baltųjų dobilų, kurie vieninteliai iš ankštinių žolių fiksuoja azotą ir atiduoda jį varpinėms žolėms. Jei paskaičiuotume, tai maždaug 1 proc. (apie 4 kg per metus) iš atmosferos fiksuojamo laisvojo azoto. Jei skaičiuotume 10 proc., tai gautume 40 kg praktiškai laisvai pasisavinamo azoto, kuris neapskaičiuojamas tręšimo plane ir yra nemokamas.

Gyvulininkystės specialistas sako, kad didžiausia bėda, kad žolės masė ir branda, priklausomai nuo oro sąlygų, yra nesulyginami dalykai. Kad ir maža, ji vis tiek bręsta, medėja ir kaupia ląstelieną, todėl vėluojant žoliapjūtę, produktyvioms karvėms gaminamas pašaras bus tik vidutinės kokybės.

Išskirtinis dėmesys – liucernai

Vidas Tolevičius primena, kad pirma svarbi kokybiškų konservuotų žiemos pašarų gamybos prielaida – produktyvūs sėtiniai ankštinių ir varpinių žolių mišiniai. Universalių žolynų nėra. Renkantis žolinius mišinius pašarams, reikia žiūrėti, kad ankštinės žolės sudarytų mažiausiai 40 proc. (liucernos gali būti ir iki 60 proc.).

Atsižvelgiant į žalinimo reikalavimus, Turskių žolynų mišiniuose ankštiniai sudaro apie 50 proc. Specialistas pataria, kad vis tik reikia apsispręsti, kam skirtas žolynas: jei ganymui, tai liucerna neturi sudaryti didžiosios žolyno dalies, nes galvijai punta, todėl mišiniuose ankštinių žolių neturėtų būti daugiau kaip 20 procentų.

Erlenda Turskienė sako, kad jų ūkio žemėje geriausia pašarinė žolė – liucerna. Po nupjovimo ji greičiausiai atauga, o įsiskverbusi iki 3 m, kartais, kai gera žemė, ir iki 6 metrų gylio, iš apačios iškelia maisto medžiagas. Jei liucerna įsikabina, tai keleriems metams į priekį bus puikus žolynas. Bendradarbiaudami su LAMMC mokslininku dr. Jonu Šlepečiu ūkininkai įsitikino, kad vieną kartą per metus liucernai reikia leisti sužydėti. „Pirmai žolei sužydėti neduodame, nes norisi gero pašaro. O antrai žolei leidžiame sužydėti ir iš jos ruošiame pašarus telyčioms ir užtrūkusioms karvėms. Taip liucerna neišnyksta, nors pašaras nelabai vertingas“, – patirtimi dalijasi ūkininkė.

Liucerna – agresyvi žolė, mėgstanti šilumą ir karbonatingą dirvožemį (žemėje turi būti kreidos), netoleruoja aukštai esančio gruntinio vandens. Ji eis gilyn ir gyvens tol, kol pasieks gruntinį vandenį. Jei nepasieks, išnyks. Yra laukų, kur gyvuoja ir 5 ar 8 metus. Jei liucerna ūkyje auginama dėl rotacijos, tai ji turi būti mažiausiai 5 metus. Pagal tai galima spręsti, koks ūkyje vyrauja dirvožemio profilis.

LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius sako, kad liucerna nemėgsta daug vartymo. Jei perdžiūvo, nubiro lapeliai, ji prarandą maistingumą. Geriau ją doroti iš karto nupjovus. Paskutinį kartą liucerną reikėtų pjauti spalio pirmąjį dešimtadienį, kad ji žiemotų nespėjusi atželti.

Dešinėje – šių metų 8,5 ha sėtinis žolynas (Dotnuva L2 mišinys): įsėlis – liucernos su vikių-avižų mišinio antsėliu. Kairėje – pernai mėtų sėjimo žolynas. Ūkyje kasmet atnaujinama apie 5–8 ha žolynų. Iš 35 ha paruošiami pagrindiniai žoliniai pašarai.

Reikėtų įsivertinti būsimo žolyno derlingumą

Nuvykome apžiūrėti antrojo, pernai įsėto žolyno, kurio mišinį sudarė: 50 proc. liucernos, 10 proc. motiejuko, 15 proc. eraičino tikrojo, 15 proc. eraičinsvidrės, baltųjų dobilų ir pievinės miglės. Kadangi liucerna iš visų pašarinių žolių turi mažiausiai cukraus, gaminant silosą pasitaiko problemų su fermentacija. Jai užtikrinti visada imamas varpinių žolių mišinys, kuriuose yra lengvai tirpių angliavandenių, t. y. cukrų, kurie užtikrina gerą siloso fermentaciją ir jo stabilumą. Erlenda pasakoja, kad LAMMC ŽI mokslininkai išmokė, kad žolynus kas kelerius metus reikia įsėti, o nelaukti šimto metų, kol iš hektaro kelis rulonus tik susuki – pernelyg didelė prabanga.

Web-pav2 Be to, jei drėgna, kyla pavojus į tranšėjas įsivežtifuzariozę („Fusarium“ spp.), kurios sukėlėjai dauginasi prie šaknų (šaknys pašutusios ir pageltusios), o tai gali sukelti didelių sveikatingumo problemų. ,,Pašarą ir taip turime su kuo pabloginti“, – juokauja specialistas.

Turskių pievose liucerna jau sukrovusi butonus, tačiau jie neprasiskleidę. Kai liucernos butonai pradeda mėlti, – pats tinkamiausias laikas pjauti. Pasak LŽŪKT gyvulininkystės specialisto, galvojant apie pjovimą, galima dar laukti arba sėti ankstyvesnės veislės, nes ūkininkų pasirinktame mišinyje esančios eraičinsvidrės anksti bręsta. Specialistas pataria, kad pagal brandą tinkamiausia žolė būtų Lietuvoje primirštas motiejukas (reikėtų rinktis lietuviškas veisles). Motiejuko branda vėlesnė, jo plaukėjimo stadija ilgesnė.

Iš pirmo žvilgsnio įvertinęs žolyną, gyvulininkystės specialistas konstatavo, kad energijos ir energetinė pašaro vertė bus šiek tiek mažesnė, bet susifermentavus žolėms rodikliai išsilygins.

Erlenda pasakoja, kad ūkyje nupjautos žolės ilgai nevytina. Geriau pašaras gaunasi rūgštesnis, bet jis ilgiau laikosi, gerai minasi, nebūna pelėsio. Pašaro rūgštumą ūkininkai nugesina kreida.

Žolyno vaizdas ir preliminarūs rezultatai – fantastiški: 1 kv. m nupjauta žalioji masė svėrė 3 kg 200 g. Vadinasi, iš ha bus apie 32 t/ha žaliosios masės. Žalioji masė (drėgnumas, baltymų, angliavandenių, ląstelienos, žaliųjų riebalų, mineralų kiekis ir kt. parametrai) buvo ištirta čia pat, lauke, LŽŪKT mobilioje gyvulininkystės laboratorijoje.

Žemės tyrimai ir tręšimas – ne mažiau svarbūs

Važinėdamas po Lietuvos ūkius Vidas Tolevičius pastebi, kad kai kur žemė laukuose trūkinėja, ypač Suvalkijos ir Vidurio Lietuvos ūkiuose. Ir ne vien dėl sausros. Tai ženklas, kad dirvožemyje trūksta humuso, organinių trąšų, nėra organinės anglies, kuri suklijuotų dirvos agregatus. Pasak specialisto, mišrūs ūkis – labai produktyvus ir perspektyvus. „Žemei reikia duoti tai, ko jai reikia, tuomet ji grąžins ir turėsite pasakišką rezultatą. Dirvožemio tyrimai – būtini. Žolynus tręšti būtina, kadangi su žolės mase išsineša daug maisto medžiagų, pvz., su 50 t ha-1 žaliosios masės: azoto – 160 kg/ha, fosforo – 64 kg ha-1, kalio – 200 kg ha-1, kalcio – apie 20 kg/ha-1, su ankštinėmis žolėmis išnešamas ir magnis, todėl dirvožemis pradeda rūgštėti“, – argumentuodamas kalba gyvulininkystės specialistas.

Produktyvaus žolyno dirvožemį Turskiai tyrė prieš 5 metus ir sako, kad būtinai vėl jį išsitirsiantys. Dėl savo pievų ir ganyklų dirvožemio ūkininkai ramūs, nes kasmet jis patręšiamas organinėmis trąšomis. Kitomis trąšomis žolynai nelepinami. Anksčiau buvo tręšiami azofoska (NPK 16-16-16)Tačiau pasitarę su mokslininkais, nutarė pinigų nebemėtyti, nes liucerna dirba savo darbą – kaupia azotą ir dar juo pamaitina kitas žoles. „Rudenį išbarstome 150 kg/ha kalio chlorido, o pavasarį – apie 100–150 kg/ha amofoso. Štai ir visa paslaptis. Dabar naujai įsėtas liucernas jau treti metai taip tręšiame. Tegul dirba bakterijos. Reikia stebėti, kokios žolės vyrauja, tuomet ir tręšimą pasirinkti“, – patirtimi dalijosi Erlenda.

Ūkininkai Erlenda ir Laimutis Turskiai sako, kad bendradarbiaudami su Konsultavimo tarnyba, mokslininkais, genetikos specialistais daug ko išmoko. „Visų klausome ir stengiamės gerinti ūkio veiklą visomis kryptimis. Žinoma, ne visuomet pavyksta, bet stengtis reikia. Gali sėdėti ir dejuoti, kad blogai. Bet yra kitas kelias – ieškoti, ką padaryti, kad būtų geriau. Ateina laikas, kai per tą patį laiką turi padaryti daugiau nei iki šiol“, – filosofiškai pokalbį baigia mišraus ūkio šeimininkai.