Pieno ūkiuose kiekviena smulkmena svarbi

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2022-05-26

Kaip mažinti karvių sergamumą mastitu ir gerinti pieno kokybę? Tai priklauso nuo daugybės veiksnių. Svarbu kuo daugiau apie juos žinoti.

Karvės serga mastitu, pieno kokybės tyrimai nedžiugina? Ir dideliuose, ir mažuose ūkiuose būtina ieškoti priežasčių, o ieškant naudinga išgirsti specialistų nuomonę ir sužinoti, kas panašiose situacijose daroma kituose ūkiuose. Konsultavimo tarnybos mokymuose „Karvių sergamumo mažinimas ir pieno kokybės gerinimas“ dalyvavusiems ūkininkams buvo sudarytos tokios galimybės – išklausyta Konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistų mokymo programa ir organizuota išvyka į Dotnuvos eksperimentinio ūkio fermą. Čia diskutuota apie tai, kad pieno ūkiuose kiekviena smulkmena svarbi.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Robotai – gerai, tik be žmogaus neapsieisi

Dotnuvos eksperimentinio ūkio fermoje svarbiausius darbus atlieka robotai: melžia karves, dalija pašarus ir mineralinius priedus, šalina mėšlą. Kiekvieną karvę galima stebėti kompiuterinėje bandos valdymo programoje. Pasak fermoje darbus styguojančių veterinarijos gydytojų Žanos Lukošaitienės ir Raimundo Šeškausko, programa informatyvi, palengvina bandos valdymo procesą, tik žmogus, kuris su ja dirba, turi būti pakankamai išprusęs.

Nors kompiuterinės bandos valdymo programos galimybės tikrai didelės, bet vien ja vadovautis ne gana. Programos galimybes pristato Ž. Lukošaitienė.

„Pirmiausias darbas ryte – rujas pasižiūrėti. Programa rodo jos intensyvumą“, – pasakoja Ž. Lukošaitienė, o veterinarijos gydytojas R. Šeškauskas priduria, kad ne visada galima pasitikėki programos parodymais. „Pavyzdžiui iš ryto rodo, kad tik rujos pradžia, o atvažiavus po 4 valandų jau rodo pabaigą, ir pipetės beveik negaliu pravesti“,– komentuoja jis.

Karvės Dotnuvos eksperimentinio ūkio fermoje sėklinamos vidutiniškai apie 2 kartus, telyčios – 1,2 karto. Anot veterinarijos gydytojo R. Šerškausko, yra daug sėklinimo teorijų.

„Sakoma, kad karvę sėklint reikia nuo apsiveršiavimo praėjus 55 d., danų konsultantai rekomenduoja sėklinti praėjus 40–45 d. Tokiu metu sėklinant kiaušidės yra daug geresnės būklės negu dar po 10-ties dienų. Mes ir žiūrim pagal situaciją ir gyvulį. Kita problema – karvės duoda daug pieno ir prasčiau sėklinasi. Turime tokių, kurių negalime susėklinti. Metai praėjo, o jos dar duoda 40 litrų pieno. Rujoja, bet neapsisėklina. Reikia žiūrėti, darom ginekologinius tyrimus“, – situacijas komentuoja R. Šeškauskas.

Konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius tvirtina, kad kol kas pasaulyje dar niekam nepavyko sukurti pieno, nors jau sukurti kiaušiniai, žalieji žirneliai ir kt. Pasak jo, vis dažniau Lietuvos ūkininkai renkasi sveikesnio, su A2A2 baltymu, pieno gamybą. Jį duoda karvės, turinčios specifinį A2A2 geną. Jis tinka žmonėms, kurie galvoja, kad netoleruoja laktozės, o iš tikrųjų jie alergiški A1 baltymui, esančiam piene.„Kai kurie ūkininkai sėklina karves su A2A2 sperma ir laukia to momento, kai atsiras rinka produktams, kurie nesukelia alergijos. Spermos kaina ta pati. Per laiką išsigrynini karves. Lietuvoje jau daug tokių“, – sako V. Tolevičius.

Apie vandenį, pašarus ir mineralus

Pasidomėjus, ar pieno šaldymo patalpos ventiliatorių ir aušintuvų šiluma kažkur panaudojama, Ž. Lukošaitienė sakė, kad iš tos patalpos šiek tiek pašildoma karvių girdykla.

Pasak V. Tolevičiaus, tai geras sprendimas, nes šaltas vanduo karvėms nėra gerai. Ypatingai – apsiveršiavusioms. Jis turėtų būti kūno temperatūros.

Šiuo metu ūkio bandos piene vidutiniškai 4,2 proc. riebalų, 3,43–3,46 baltymų. Analizuojant bandos valdymo programos duomenis, kilo klausimų dėl urėjos. „Balansuojame ant aukštutinės urėjos ribos. Priežastis – kukurūzai, kuriuos atsivežame. Jie paguli ne tranšėjoje, gauna oro, pradeda kaisti, garuoti ir gyvuliai apsinuodija. Būtent nuo pašaro priklauso ir somatinių ląstelių kiekis piene. Nėra geriau, kaip pats ruoši pašarą ir žinai, koks jis yra“, – komentuoja Žana.

„Jei pieno riebalų baltymų santykis yra didelis, nereiškia, kad karvei yra sveika. Reiškia, kad jos potencialas išnaudotas. Pieno kiekis ir didelis pieno riebalų baltymų santykis yra nesuderinami dalykai. Arba turi kiekį, arba turi gerą koeficientą“, – akcentuoja V. Tolevičius.

Pašaro fermoje karvės gauna kas dvi valandas. Jis visada šviežias, sujudinamas, kiekvieną naktį išvalomi likučiai. Vertinama jo kokybė.

„Mūsų karvės yra stambios, bet įvestos į bandą pirmaveršės – smulkesnės. Jos nesuėda tiek, kiek paskaičiuota vienai karvei. Likutis šiek tiek didesnis nei galėtų būti“, – pasakoja Žana.

Kalbant apie racioną, minimos cukrinių runkelių griežinių išspaudos. „Mes naudojame ne sausas, o šlapias, susikimštas į polietilenines rankoves. Reikėjo tik rasti vietą, kur jas laikyti. Išspaudos – geras variantas norint papildyti pašarą ir padidinti energetinę vertę“, – sako Ž. Lukošaitienė.

V. Tolevičius pataria į cukrinių runkelių įspaudas įmaišyti konservanto, kuris apsaugo nuo sugedimo. Tokios išspaudos yra angliavandenių šaltinis. Jos nesukelia acidozių kaip šėrimui naudojami grūdai ir melasa.

Ūkininkus stebino tai, kad fermoje vietoje kitų naudojami rapsų šiaudai. „Juos naudodami, pasididinam riebalų kiekį ir virškinimui geriau. Karvės suėda smulkesnius, o stambesnius palieka“, – į klausimą, ar jie ne per aštrūs, atsako Žana.

Ūkio karvės mineralų gauna tris kartus per dieną. Akcentuota, kad karvėms jie būtini. „Kaip iš gyvulio gali imt net mineralų neduodamas. Tai gyvulio išnaudojimas. Jei neduodi, neik ir melžti. Kad karvės kai kuriuose ūkiuose negauna mineralų, matau pagal kraują, nes yra disbalansas. Mineralai organizme nesikaupia, išskyrus chelatus. Visus kitus, kurie yra druskų, sulfatų ar chloridų pagrindu, karvė pašalina tuštindamasi. Užtai melžiama karvė mineralų turi gauti du kartus per dieną. Užtrūkusiai užtenka vieno“, – akcentuoja V. Tolevičius.

Rujojanti karvė mažiau ėda. Kodėl mastitas ištinka karvę? Todėl, kad hormonai veikia, ji laksto, šokinėja, nesuėda pašaro, sumažėjus gliukozės gamybai, atsiranda energijos stygius ir atsiranda mastitas.

„Nuvažiavęs į ūkį visada sakau, kad pas melžiamą karvę nuolat turi būti pašaro. Karvė turi ėsti pastoviai, o ganykla turi būti naši. Karvė pagal racioną turi suėsti apie 70 kg žolės. Jei ganykloje trys smilgos, ji išdegusi ir dar nėra papildomo šėrimo, tai kiek karvė turi vaikščioti, kad rastų pašaro. Užtai jas laikant tvarte ir išleidžiant mociono yra geriau – nesvyruoja pienas, šėrimas vienodesnis, o ganyklą nuėda ir pieno iškart mažiau“, – įžvalgomis dalinasi Vidas.

Pasak gyvulininkystės specialisto, šėrimas žalia mase labai rizikingas. Užlijo, pradėjo kaisti, o dar miltų įpylei – viskas. Taip pat ir su pašaru. „Skambina ūkininkas ir sako, kad rulonus varnai pralesė. Klausia, ar po trijų dienų galiu šerti karvei? Jokiu būdu, nes patekus deguonies prasideda mikrobiologiniai procesai, pašaras pradeda kaisti. Iškyla pavojus apnuodyti gyvulius. Pažeistus rulonus reikėtų kuo greičiau pervynioti. Net ir šviežio šieno bent dvi savaites negalima duoti, šienainio – 4 savaites, nes nepasibaigę visi mikrobiologiniai procesai“,– komentuoja Vidas.

Mokymuose dalyvavusi ūkininkė iš Elektrėnų savivaldybės Danutė Kertenienė drauge su vyru Giedriumi ūkininkauja 150 ha ūkyje, kuriame šiuo metu laiko 20-ties karvių bandą. „Ar didinsime bandą, priklausys nuo kainos už pieną“, – sako ūkininkė sutikdama, kad nuo karvių šėrimo priklauso visa grandinė. Kiekviena smulkmena svarbi, o klaidos turi įtakos produkcijai ir patiriama nuostolių, todėl dalyvauti mokymuose, išgirsti specialistų pastebėjimus ir apie kitų ūkių patirtį tikrai naudinga.

Autorės nuotraukos