• Temos
• Gyvulininkystė

Pažangios technologijos Olandijos pieno ūkiuose (II)

Reda Milčiuvienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Konsultavimo paslaugų ir produktų valdymo skyriaus vadovė

2012-12-06

Jau senai žinoma, kad geriausias ir pigiausias melžimo „robotas“ yra veršelis. Tad pagrindinis tikslas automatinių melžimo sistemų kūrėjams – sukurti įrangą, kuri būtų kuo artimesnės gyvulio natūraliai elgsenai ir būsenai, aplinkai, užtikrintų gyvulio sveikatingumą bei pieno kokybę.

Robotizuotos melžimo sistemos – tai kompiuterizuoti įrengimai, atliekantys visą melžimo procesą: priima, pamelžia ir išleidžia gyvulį, fiksuoja įvairius duomenis ir juos analizuoja. Pagrindinis melžimo robotų efektyvumo rodiklis yra melžimų skaičius per dieną. Optimalus – 180 kartų per dieną vienai melžimo vietai. Svarbiausia, kad karvė eitų į melžimo robotą savo noru, niekieno neverčiama. Norint užtikrinti optimalų savanoriškos melžimo sistemos naudingumą, būtina taip suplanuoti gyvulių judėjimą karvidėje, kad bet kokiu atveju karvės ateitų į melžimo zoną. Olandijos ūkiuose dažniausiai tai yra derinama su šėrimo technologijomis.

Pasak olandų, karves prie naujos sistemos reikia pratinti pamažu: iš pradžių raginti eiti melžtis du kartus per dieną. Prie naujos tvarkos jos pripranta per 3–4 savaites. Būtina atminti, kad papildomai koncentratų su žoliniais pašarais duoti nerekomenduojama. Visą jų normą karvė turi gauti melžimo metu. Pagal atliktus tyrimus, 95 proc. karvių į melžimo robotą užsuka dėl koncentratų, tačiau po kurio laiko situacija pasikeičia. Iš pradžių karvės į robotą ateiną melžtis 3 kartus, vėliau, nusistovėjus hierarchijai tarp jų, gali ateiti melžtis tik kartą. Taigi, svarbiausia užduotis ūkininkui – stebėti bandą ir analizuoti duomenis, nustatyti, ar visos karvės užeina į melžimo robotą. Jei jos tai daryti vengia, reikėtų jas raginti atskirai. Jokiu būdu negalima garsiai ant jų šaukti. Skaičiuojama, kad tokių karvių, kurias reikia raginti, bandoje būna 5–15 proc. Kelis kartus karves pamokius, tokių gyvulių telieka iki 5 proc. Dažnai susidūręs su tokioms problemoms ūkininkas pradeda abejoti melžimo roboto efektyvumu. Tačiau robotas – tik priemonė, priklausanti nuo ūkininko. Juk būtent ūkio šeimininkas yra atsakingas už pašarą, galvijų sveikatą ir gerovę. „Joks robotas neišspręs visų problemų. Svarbus yra ir tvarto išplanavimas (konstrukcija), ir klimatas tvarte, ventiliacija, kraikas, ir šėrimas, gyvūnų gerovė. Reikia apgalvoti visus technologinius sprendimus, tik tuomet galima tikėtis gausaus primilžio ir geros pieno ūkio ekonomikos“ – sako šią technologiją ūkyje pristatantis melžimo robotus gaminančios įmonės atstovas.

Labai svarbu prisiminti, kad bandoje dažniausiai 20–25 proc. karvių yra silpnesnės, todėl erdvūs praėjimo takai į melžimo robotą leidžia joms saugiau prasilenkti su aukštesnio rango gyvuliais.

Kitas sprendimo būdas priversti karves eiti į robotą – įrengti automatinius (selekcinius) vartelius. Jie karves nukreipia į melžimo zoną ar kita reikiama kryptimi, priklausomai nuo pasirinktos ūkyje šėrimo sistemos.

Pasak Olandijos ūkininkų, įdiegus robotizuotas melžimo sistemas, darbo laiko sąnaudos labai sumažėjo: melžiamoms karvėms skiriama 2 900 val. per metus, t. y. 13 val. karvei per metus mažiau negu iki įrengiant robotus, užtrūkintoms karvėms ir pakaitinei bandai – 2 200 val. per metus, administraciniam darbui sugaištama 100 val. per metus. Iš viso sutaupoma 23 val. karvei per metus (įskaičiuojant pakaitinę bandą, užtrūkusias karves ir administracinį darbą), t. y. per metus ūkyje sutaupoma 2 500–3 000 darbo valandų.

Olandijoje yra daugiau kaip 250 ūkių, kuriuose įrengti melžimo robotai (Lietuvoje jų yra tik keli). Prieš pasirenkant robotizuotą melžimo sistemą ypač svarbu įvertinti karvių tešmens formą ir spenių padėtį. Netinkamos robotizuotam melžimui karvės turėtų būti melžiamos įprasta įranga, nes jas melžiant robotu gali padidėti somatinių ląstelių skaičius, didesnė tešmens traumų tikimybė. Karvės jausdamos diskomfortą gali nenoriai ar visai neiti į melžimo robotą.

Vaizdo informacija