Patarimai norintiems turėti gausesnę bei produktyvesnę karvių bandą

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2014-07-14

Norint, kad pieno ūkis duotų norimos naudos, o jo savininkas būtų pajėgus išlikti ir konkuruoti žemės ūkio rinkoje, labai daug dėmesio būtina skirti bandos reprodukcijai. Labai svarbu teisingai suprasti ir įvertinti veiksnius, turinčius didžiausią įtaką reprodukcijos efektyvumo gerinimui.

Priežastys, sukeliančios karvių reprodukcijos problemas

Po sparnuota fraze: „be reprodukcijos – nebus produkcijos“ slypi prasminga išvada – bandos reprodukcijos proceso valdymas – viena svarbiausių bendros pieno ūkio vadybos dalių. Geri karvių bandos reprodukcijos rodikliai nulemia aukštą bandos produktyvumo lygį.

Sunku būtų surasti ūkį, kuriame nebuvo susidurta su bandos ar individualių karvių reprodukcijos problemomis. Tačiau jas laiku nustačius ir pradėjus spręsti, rezultatai pagerėja. Kadangi daugelio bandų produktyvumas gana aukštas, tai apsunkina reprodukcijos problemų sprendimą, nes aukšto produktyvumo karvių organizmas jautriai reaguoja į šėrimo klaidas, netinkamas laikymo sąlygas ir pan.

Geras rezultatas, vertinant karvės reprodukciją, būtų, jei pavyktų pasiekti, kad ji veršiuotųsi kas 12–13 mėnesių. Jeigu gyvulys išskirtinai produktyvus (laktacijos primilžis 9000 kg ir daugiau), toleruotinas ir ilgesnis intervalas – iki 16 mėn., kadangi didėjant primilžiui, didėja karvės mitybiniai poreikiai, kuriuos vis sudėtingiau patenkinti.

Norint, kad karvė apsiveršiuotų kartą per metus, ji turi būti apvaisinta per 80 – 90 dienų po apsiveršiavimo, tačiau nepatartina karvių sėklinti pirmąjį mėnesį po apsiveršiavimo. Šiuo laikotarpiu karvės organizme natūraliai susidaro energijos trūkumas, todėl išsikreipia ir jos reprodukcinė fiziologija. Jei po atvedimo stengiamasi kuo anksčiau sėklinti, patiriama daugiau nuostolių negu laukiant, kol karvės organizmas gebės visaverčiai funkcionuoti ir apsivaisinti.

Reprodukcijos sėkmę lemia daugelis ūkininkams gerai žinomų ir suprantamų dalykų. Tai ir rujos nustatymo klaidos – karvė neapsėklinta rujos metu, rujojanti karvė sėklinta netinkamu laiku – sėklinama per anksti arba per vėlai. Neatsakingai stebima bei užsirašoma informacija apie karvių reprodukciją, sėklinimo technologijos klaidos bei sėklinamos karvės sveikata (gimdos uždegimas, hormoninės sistemos sutrikimas, ankstyva gemalo žūtis ar pan.).

Mokslininkai, tiriantys reprodukcijos problemas karvių bandose, teigia, kad šiuolaikinių veislių karvėms būdingi neryškūs rujos požymiai. Pastebima, kad nuo 10 iki 40 proc. karvių apskritai neturi rujos požymių. Manoma, kad tai ir aukšto karvių produktyvumo, ir ta kryptimi nevykdomos selekcijos (atrankos) pasekmė.

Karvės rujoja kas 18–24 paras. Daugumai tokių karvių kraujingos išskyros pasirodo 2–3 dieną po buvusios rujos. Pastebėjus išskyras, reikia pasižymėti datą ir laukti ateinančios rujos. Šiuo atveju, tik turint užrašus ir kruopščiai juos nuolatos papildant galima spręsti šią problemą.

Rujos nustatymo ypatumai ganiavos metu

Vasarą, kai karvės ganomos ganyklose, normaliai rujojančių karvių rujų nustatymas stebėjimo būdu yra pakankamai patikimas. Tik reikia nepatingėti savo bandas apžiūrėti anksti ryte ir vakare, nes dažniausiai karvės rujoja nuo 7 val. vakaro iki 7 val. ryto. O jei karvių banda apžiūrima ir vidurdienį, tai tikrai yra galimybė laiku pastebėti iki 80 procentų rujojančių karvių.

Vienas iš rujos požymių – sumažėjusi pieno produkcija. Nustatyta, kad ruja žymiai mažina vyresnių karvių produktyvumą, kiek mažiau į tai reaguoja pirmaveršės. Rujojanti karvė ar telyčia dažnai būna nerami, daugiau juda, trypia užpakalinėmis kojomis, gulasi ir keliasi, dažniau šlapinasi, kilnoja uodegą, siekia laižyti šalia stovinčias karves arba šokinėja ant kitų karvių. Tačiau pastarasis požymis gali ir suklaidinti, taip gali elgtis ir nerujojančios karvės. Tikresni rujos požymiai, kai karvė ramiai stovi, kitai ant jos šokant.

Vasarą susiduriama dar su viena problema – aplinkos temperatūros svyravimas. Reikia paminėti, kad rujų pasireiškimui itin neigiamą įtaką daro aukšta aplinkos temperatūra. Karščio stresas karves ištinka, kai temperatūra pakyla aukščiau +30 °C. Tokio streso metu gyvulio organizme išsiskiria hormonas – adrenalinas, kuris slopina organizmo lytinių hormonų pusiausvyrą. Tokiu atveju karvė arba visai nerujoja, arba ruja būna nežymi, arba –surujoja, bet neapsivaisina.

Reprodukcijos sėkmę lemia ir teisingas gyvulių šėrimas. Jei netinkamas šėrimas pieno kiekiui atsiliepia tuoj pat, nes primilžis staiga sumažėja, tai reprodukcijos problemos prasideda gerokai vėliau ir jų tikrai neišvengsime, jei neįvertinsime neigiamo šėrimo klaidų poveikio reprodukcijai.

Raciono ypatumai, susiję su karvių reprodukcija, ganykliniu laikotarpiu

Kalbant apie karvių mitybos ypatumus, šėrimo specialistai dažniausiai linkę juos grupuoti pagal svarbą. Kaip pagrindinius mitybos normų rodiklius išskiria – pašarų sausąsias medžiagas ir energiją, išreikštą apykaitos energijos (AE) arba neto energijos laktacijai (NEL) vienetais – MJ. Labai svarbūs galvijų mitybos normų rodikliai yra žali baltymai, žali riebalai, žalia ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grupė – makroelementai Ca, P, S, Na ir Cl bei mikroelementai Cu, Co, I ir kt. Ketvirtąją mitybos normų rodiklių grupę sudaro vitaminai D, E ir vitamino A provitaminas – karotinas.

Dėl nesubalansuoto šėrimo karvės blogiau apsivaisina, dažnesnis embrioninis mirtingumas. Nepakankamai šeriant, vyksta degeneraciniai ir funkciniai pakitimai, sukeliantys nevaisingumą.

Neigiamas energetinis balansas dviejų mėnesių laikotarpiu po apsiveršiavimo sukelia kiaušidžių funkcijos sutrikimus, dėl kurių gali įvykti gimdos atrofiniai pakitimai – tai itin dažna produktyvių karvių problema. Vėlesniame laktacijos tarpsnyje atsirandanti problema – per didelis energijos kiekis, gaunamas su pašarais, kai stengiamasi gauti maksimalius primilžius, neatsižvelgiant į gyvulio genetines galimybes. Dėl šios priežasties sumažėja vidaus sekrecijos liaukų veikla. Jei racionuose apykaitinės energijos perteklius būna ilgesnį laiką, gimda bei kiaušidės perauga riebaliniu audiniu, taip pat sutrinka hormonų balansas.

Karvių reprodukcinių funkcijų sutrikimas išsivysto, kai gyvulio organizmui trūksta baltymų. Kai trūksta virškinamųjų proteinų būna nepakankamai ryškiai išreikšta ruja, neįvyksta ovuliacija, sutrinka embriono vystymasis. Jei vis tik pavyksta apsėklinti karvę, gimsta silpnas veršelis, sumažėja pačios karvės produktyvumas. Antra medalio pusė – baltyminių medžiagų perteklius racione. Tai irgi gali tapti bergždumo priežastimi. Tokio šėrimo raciono pasekmė – lytinių ciklų neritmingumas, dažnai kiaušialąstė neovuliuoja, todėl ir sėklinimai būna daugkartiniai ir nesėkmingi, formuojasi kiaušidžių cistos.

Reprodukcijai svarbu pakankamas karvės organizmo aprūpinimas vitaminais A, E, D, makroelementais (kalciu, fosforu, natriu, kaliu), mikroelementais (jodu, variu, manganu, cinku, kobaltu). Riebaluose tirpstančių (A, E, D) vitaminų trūkumas lemia vėluojančias rujas po apsiveršiavimo, gimdos gleivinės liaukų išsigimimą ir pan.

Vitaminas A palaiko normalią gleivinių fiziologinę būklę. Esant šios medžiagos trūkumui gleivinės suragėja, gimdos gleivinės liaukos gali išsigimti, be to gali sutrikti ir mineralinių medžiagų apykaita. Vitaminas A karvių organizme ganykliniu laikotarpiu susidaro iš žoliniuose pašaruose esančio betakarotino.

Kai trūksta vitamino E, sutrinka hipofizio, gaminančio folikulus stimuliuojantį hormoną, veikla, todėl spermatozoidams sumažėja galimybė apvaisinti kiaušialąstę. Vitaminas E karvių organizme nesintetinamas, todėl vienintelis jo šaltinis – pašarai. Kai jo trūksta, sutrinka karvių ruja, lytinių organų veikla, jos blogiau apsivaisina, žūva daugiau embrionų. Daug vitamino E yra jaunoje žolėje.

Jei trūksta vitamino D, organizme neįsisavinamas kalcis, o viena iš karvių bergždumo priežasčių – fosforo ir kalcio apykaitos sutrikimai organizme. Šio vitamino pakankamas kiekis karvių organizme susidaro ganykliniu laikotarpiu, kai netrūksta saulėtų dienų.

Makroelementai ir mikroelementai taip pat labai svarbūs galvijų fiziologinėms, tuo pačiu ir reprodukcinėms funkcijoms palaikyti. Kiek organizmas pasisavina mineralinių medžiagų labai priklauso nuo daugelio veiksnių: gyvulio amžiaus, pašaro rūšies ir pan. Pvz., magnio iš šieno karvės organizmas pasisavina 25 proc., o iš jaunos žolės pavasarį – tik 10 proc. ar net mažiau, o tai gali sukelti ganyklinę tetaniją. Tarp mikroelementų, kaip ir makroelementų, yra tam tikras ryšys. Pavyzdžiui, kalis susijęs su natriu ir magniu. Kai kalio pašare daugėja (jauna žolė), reikia daugiau natrio bei magnio, todėl ganykliniu laikotarpiu reikia pasirinkti tam periodui skirtus mineralinius priedus su padidintu magnio, natrio kiekiu.

Laikotarpis, kai karvės ganosi lauke, labai teigiamai veikia jų organizmą, ir, be abejo, reprodukcines funkcijas. Šviežia žalia žolė – ne tik pigiausias ir maistingiausias galvijų pašaras ganykliniu laikotarpiu. Žolės savyje sukaupia beveik visų, gyvuliams reikalingų medžiagų, todėl ganyklose laikomos karvės – ir produktyvesnės, ir sveikesnės.

Naudinga vaizdo informacija