• Temos
• Gyvulininkystė

Pašarinėms žolėms 2021-ieji – iššūkių metai

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-09-09

Lietuvoje mažėja žolynų plotai, nors pašarinės žolės ir toliau užima svarbią vietą sėjomainose. Jų produktyvumui išsaugoti, rūšinės sudėties pokyčiams skiriama nepakankamai dėmesio. Apie tai, kaip sekasi nustatyti, kokią įtaką klimato pokyčiai daro žolių ūkiui, su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja doktorante Vilma Živatkauskiene ir vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Vaclovu Stukoniu kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys Bielskis.

– Ištyrėte įvairių klimatų veiksnių įtaką žolynų produktyvumui, kaip jie veikia pašarinių žolių rūšis?

Vilma Živatkauskienė:

– Pastarieji metai tam sudarė ypač palankias sąlygas. 2017-aisiais pylė lietūs, tada dveji metai buvo gana sausringi, o 2021-ieji išsiskyrė gana šaltu ir lietingu pavasariu bei karščio bangomis vasaros viduryje. Visa tai negalėjo nepaveikti ir pašarinių žolių derliaus. Nuo seno įprasta, kad pašarinių žolių sėja pradedama balandžio mėnesį ir baigiama rugpjūčio viduryje. Sėjos terminas kitų metų derliui didesnės įtakos neturėjo. Šiemet buvo kitaip: pavasarinės ir vėlyvos sėjos metu pasėtos žolės sudygo gerai, o štai sėklos, pasėtos birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, dygo gana sunkiai, o vėliau dalis jų žuvo.

– Kokios žolės geriausiai išsilaikė kaitros sąlygomis?

Vilma Živatkauskienė:

– Šiuos augalus pražudė atogrąžų karščiai, kai dirvožemio paviršius įkaito daugiau nei iki 50 laipsnių. Dalyje Lietuvos rajonų oro temperatūra dienomis pakildavo iki 34 laipsnių, o naktimis nenukrisdavo žemiau 20 laipsnių. Tokios kaitros neišlaikė daugelio rūšių pašarinių žolių daigų. Didelė dalis tuo metu sėtų veislių augalų žuvo. Iš plačiai auginamų rūšių geriausiai tokias sąlygas atlaikė mėlynžiedės liucernos ir daugiametės bei gausiažiedės svidrės. Kiek prasčiau išsilaikė raudonųjų dobilų ir šunažolių daigai, o gana atsparių sausroms nendrinių ir raudonųjų eraičinų pasėliai išretėjo gana smarkiai. Pašarinių motiejukų išliko tik pavieniai daigai. Taigi apie pusę tuo laiku pasėtų žolių reikėtų persėti.

– Papasakokite, kokie buvo žolių stebėjimų rezultatai Žemdirbystės instituto bandymų laukuose.

Vaclovas Stukonis:

– Nepalankius klimato veiksnius bandėme sustiprinti ir dirbtinėmis sąlygomis, kai mažas drėgmės kiekis ir aukštesnė temperatūra. Bandymai buvo įrengti Žemdirbystės instituto bandymų laukuose. Kaip modeliniai augalai buvo paimti plačiausiai Lietuvoje auginami keturių rūšių augalai. Pasirinktos tokios veislės: mėlynžiedės liucernos – „Malvina“, raudonųjų dobilų – „Vytis“, daugiamečių svidrių – „Elena“ ir pašarinių motiejukų – „Dubingiai“. Bandymas buvo įrengtas 2020 metais. Vertintas tik žolės derlius. Pirmosios pjūties visų keturių veislių žolės davė didesnį derlių nei kontrolinių laukelių augalai. Ypač didelis derliaus skirtumas buvo tarp „Malvinos“ bandymų ir kontrolinių laukelių derliaus. „Elenos“ veislės tirtų augalų ir kontrolinių laukelių derliaus skirtumas buvo mažesnis.

Antra pjūtis atskleidė jau kitokius rezultatus. Truputį didesnį derlių nei kontroliniuose laukeliuose užaugino tik liucernos. Visų kitų žolių tirtos veislės buvo mažiau derlingos nei kontrolinių laukelių augalai. Nežymiai, bet patikimai mažesnį derlių išaugino raudonųjų dobilų „Vyčio“ veislė. Daugiametės svidrės „Elena“ veislės tirtų laukelių derlius išaugo 50 proc. mažesnis nei kontrolinių, o pašarinių motiejukų derlius nesiekė nė trečdalio kontrolinio pasėlio derliaus.

Buvo pasėtas ir visų tirtų veislių mišinys. Įdomu pažymėti, kad jo pirmos pjūties derlius buvo nežymiai didesnis nei kontroliniuose laukeliuose, o antros pjūties – tik kur kas mažesnis. Didžiąją dalį šio derliaus sudarė pupiniai augalai, o migliniai – tik vieną ketvirtąją viso derliaus, kai pirmos pjūties derlius miglinių ir pupinių buvo apylygis. Taigi galime patvirtinti prielaidą, kad pupiniai augalai, ypač liucernos, sausėjančio ir šiltėjančio klimato sąlygomis yra patys perspektyviausi pašariniai žoliniai augalai. Iš plačiai auginamų miglinių žolių rūšių daugiausia nuo sausros ir aukštos temperatūros nukenčia motiejukai.

Bandymų laukeliai šienaujami specialia technika

– Ką patartumėte žemdirbiams, kaip reikėtų sėti žoles?

Vaclovas Stukonis:

– Daugiau dėmesio reikėtų skirti sėjos laikui. Pašarines žoles geriausia pasėti iki birželio pradžios. Galima sėti ir liepos pabaigoje bei rugpjūčio pradžioje, aišku, jeigu tuo metu dirva yra gana drėgna. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad besikeičiantis klimatas iškelia nemažai klausimų, bet kartu suteikia ir naujų galimybių įrengiant naujus žolynus.

Vilmos Živatkauskienės nuotraukos