Parazitozių reikšmė Lietuvos galvijininkystėje (II)

Remigijus Lapinskas

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistas

2018-10-16

© LŽŪKT nuotr.

Tęsinys. Pradžia 2018-10-08

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Antihelmintikai

Galima daryti prielaidą, kad artimiausioje ateityje antihelmintikai sudarys labai svarbią dalį kontroliuojant parazitus visiems ganomiems gyvuliams, o ypač tiems, kurie daugiametėse ganyklose ganomi pirmą kartą. Ateityje bus tobulinama jų sudėtis, vartojimo būdai, kad būtų patiriami mažesni nuostoliai ne tik dėl priesvorio, bet ir ekologiniuose ūkiuose, kur šiuo metu tokių preparatų naudojimas labai ribotas.

Anksčiau virškinamojo trakto nematodų kontrolė dažniau buvo vykdoma pirmojo ganymo sezono gyvuliams nei suaugusiems, nes pirmieji jautriausi klinikinei ligos formai. Tam buvo sukurtos kelios antihelmintikų kontrolės programos. Siekiant apsaugoti veršelius nuo peržiemojusių parazitų sukeliamų pažeidimų organizme, juos pradedama gydyti nuo pat pirmojo ganymosi sezono. Tik visai nesenai gydymas antihelmintikais pradėtas naudoti antrame ir vėlesniuose ganymo sezonuose. Be to, toks gydymas yra vienas iš prieinamų metodų, valdant ganomas bandas .

Antihelmintikai naudojami tiek Skandinavijos, tiek visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Jie trikdo parazitų vystymosi ciklą, todėl į ganyklas su gyvulių išmatomis patenka mažiau parazitų kiaušinėlių. Antihelmintikai gali būti naudojami gydant gyvulius, kuriems jau pasireiškė klinikiniai simptomai, arba skiriant juos pirmojo ganymo sezono gyvuliams, kaip profilaktinę priemonę. Dar kartą primenu, kad svarbu žinoti apie parazitų plitimą, jų vystymosi ciklus, laiką, kada geriausia atlikti dehelmintizaciją, kad ji būtų veiksminga.

Antihelmintikai gali būti girdomi, sušeriami su pašaru, injekciniai. Dehelmintizavimui naudojami preparatai privalo būti patvirtinti Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, taip pat turi būti nustatytas išlaukos laikas pienui ir mėsai.

Lietuvoje yra registruotas ne vienas galvijų dehelmintizavimui skirtas preparatas – Halocur (halofuginonas), Douvistome (oksiklozanidas), Belamisol (levamisolio hidrochloridas), Panacur granules (fenbendazolas), Dehelman (levamisolio hidrochloridas), Bimectin (ivermektinas), Promectine (ivermektinas), Biomectin (ivermektinas), Intermectin ivermektinas), Ivomec plus (klorsulonas, ivermektinas).

Antihelmintikai pasirenkami priklausomai nuo gyvuliuose parazituojančios helmintų rūšies, nuo anksčiau buvusių dehelmintizacijų (atsparumą antihelmintikams tam tikros galvijų nematodų rūšys įgyja reguliariai) naudojant tuos pačius preparatus, nuo gyvulio amžiaus bei galimybės prieiti prie gyvūno.

Dehelmintizacija gali būti profilaktinė ir gydomoji. Profilaktinė atliekama planingai, atsižvelgiant į parazitų epidemiologiją. Dažniausiai atliekama du kartus per metus – anksti pavasarį, prieš išvarant gyvulius į ganyklas, ir vėlyvą rudenį – suvarius gyvulius į tvartus. Gydomoji dehelmintizacija atliekama vienam gyvuliui ar visai bandai, bet kuriuo metų laiku, kai pastebimi pirmieji klinikiniai požymiai. Ja siekiama sumažinti ekonominius nuostolius, apsaugoti gyvulius nuo parazitų daromos žalos.

Atsparumas antihelmintikams

Virškinamojo trakto nematodai sukelia rimtus ekonominius nuostolius, ypač tokiuose ūkiuose, kur galvijai yra intensyviai ganomi. Per pastaruosius 20 metų Europos šalys rėmėsi ir vykdė veiksmingą, chemiškai patikrintą parazitų kontrolę, naudodami tiek benzimidazolų klasės preparatus, tiek makrociklinius laktonus.

Parazitų atsparumas antihelmintikams – kylanti problema daugelyje pasaulio šalių, ypač avių ir ožkų ūkiuose. Keliais tyrimais įrodyta, kad yra plačiai paplitęs vienos ar kelių rūšių parazitų atsparumas naudojant plataus spektro antihelmintikus, priklausomai nuo gyvulių rūšies. Apie galvijų parazitų atsparumą antihelmintikams pranešama rečiau, nei apie smulkių atrajotojų, tačiau šiuo metu atvejų daugėja – apie tai pranešta Naujojoje Zelandijoje, Pietų Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.

Gyvulius, kurie buvo gydomi pirmąjį ganymo sezoną, reikia atidžiai stebėti ir antrąjį ganymo sezoną, kadangi mažai tikėtina, jog jie įgijo pakankamą apsauginį imunitetą nuo virškinamojo trakto nematodų. Susirūpinta, kad dažnas ir neteisingas antihelmintikų naudojimas pirmuoju ganymosi sezono metu gali pristabdyti imuniteto susidarymą vėlesniu augimo laikotarpiu.

Virškinamojo trakto nematodų kontrolė, nenaudojant antihelmintikų

Ganyklos valdymo sistema yra svarbi ir turi būti tinkamai vykdoma, kad kuo mažiau veršelių užsikrėstų nuo karvių ir būtų gaunamas didesnis produkcijos kiekis (tiek mėsos, tiek pieno). Panašu, kad virškinamojo trakto nematodų kontrolė yra naudinga ganykliniu laikotarpiu, papildomai naudojant antihelmintikus, ir ganymo sezono pabaigoje, kai gyvuliai jau parvedami į tvartą ar tada, kai anksčiau atliktas gydymas yra nepakankamas.

Tinkamai valdant ganyklas, siekiama užkirsti kelią parazitams plisti ganyklose, sumažinti gyvulių užsikrėtimą parazitų kiaušinėliais, o užsikrėtusiems – sunaudoti mažesnes dozes antihelmintikų, gydant nuo virškinamojo trakto nematodų.

Gyvuliai greičiau trichostrongilidais užsikrečia ganomi didesnėse bandose: kuo daugiau gyvulių vienoje ganykloje, tuo joje daugiau išmatų, tad didėja žolės užterštumas parazitų lervomis.

Prevenciškai ganyti reikėtų parazitų kiaušinėliais neužkrėstose ganyklose, kuriose ankstesnį ganymo sezoną gyvuliai nebuvo užsikrėtę arba ten anksčiau buvo šienaujama. Jei tokios ganyklos nėra, naudojami antihelmintikai, kurie sumažina ganyklos užterštumą lervomis iki minimalaus lygio.

Ganant avis kartu su galvijais, taip pat pasiekiama gerų rezultatų abiem gyvulių rūšims, jei pervarant gyvulius yra atsižvelgiama į parazitų vystymosi ciklus. Nustatyta, kad 12 savaičių ganant galvijus kartu su avimis, ganyklose žymiai sumažėjo O. ostertagi lervų. Mokslininkai keturis metus analizavo pakaitinio ganymo poveikį galvijams, ganomiems su avimis. Tyrimai parodė, kad teigiamas poveikis užkirsti kelią parazitų plitimui ganyklose būna tik pirmuosius du metus, ganant šias gyvulių rūšis kartu.

Rotacinis ganymas – gyvuliai reguliariai pervedami iš vienos ganyklos į kitą. Šis ganymo būdas naudojamas, kai siekiama išvengti didelio gyvulių užsikrėtimo parazitų kiaušinėliais arba tiesiog, kad greičiau ataugtų žolė ganyklose. Puikūs rezultatai pasiekti vykdant parazitų sukeliamo gastroenterito kontrolę – veršeliai per ganymosi sezoną kas mėnesį buvo tris kartus perkelti į neužkrėstas ganyklas.

Jaunų gyvulių ganymas su vyresniais gyvuliais. Kita veiksminga ganymo valdymo strategija – užsikrėtimui jautrūs jauni gyvuliai yra ganomi su vyresniais, imunitetą jau turinčiais gyvuliais. Suaugę gyvuliai užima svarbią vietą, nes jie su išmatomis šalina mažiau parazitų kiaušinėlių nei jauni gyvuliai. Bürger ir kiti (1976) atliko tyrimus ir nustatė, kad žymiai didesnis lervų skaičius Ostertagia spp., Cooperia spp., Nematodirus spp. rasti veršelių ganyklose, nei suaugusių karvių. Ganant veršelius kartu su suaugusiomis karvėmis ne tik kontroliuojamas jaunų gyvulių užsikrėtimas nematodais, bet ir nėra neigiamo poveikio suaugusioms karvėms.

Šiek tiek atidėtas jaunų gyvulių išleidimas į ganyklą – kitas, gana paprastas būdas užkirsti kelią jaunų gyvulių užsikrėtimui parazitais per pirmąjį jų ganymosi sezoną. Žinoma, kad didžiausias lervų skaičius žolėje būna gegužės–birželio mėnesiais, liepą jis stipriai sumažėja. Tai rodo, kad veršelių išgynimo į ganyklas laikas yra labai svarbus, norint išvengti didesnių parazitų sukeliamų nuostolių vėlesniais ganymosi sezonais. Mokslininkai savo tyrimais parodė, kad atidėjus žiemą gimusių veršelių išgynimą į ganyklas, labai sumažėjo virškinamojo trakto parazitų sukeliamų nuostolių.

Kanadoje buvo nustatyta, kad didesnis užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais buvo ten, kur karvės ar telyčios ganėsi neapsaugotose ganyklose, kur ganyklose buvo paskleidžiamas mėšlas, jos nešienaujamos, kur telyčios ganėsi kartu su nelaktuojančiomis karvėmis ar telyčioms ganyklos buvo intensyviai keičiamos.

Aplinkos veiksnių įtaka parazitų išlikimui ir plitimui

Klimato sąlygos užima labai svarbią rolę parazitų plitimui ten, kur gyvuliai ganomi natūraliose ganyklose. Didėjant aplinkos temperatūrai, didėja ir parazitų kiaušinėlių bei ankstyvųjų lervų stadijų vystymosi sparta. Vidutinio klimato juostoje lervų mirtingumas padidėja dėl nešaltų žiemų, todėl dalis jų žūsta, neperėjusios į hipobiozės būseną, tačiau, jei yra sniego, lervos gali išlikti ir po juo, todėl pavasarį jos gali užkrėsti imlius veršelius, išgintus į ganyklą pirmajam ganymosi sezonui.

Mokslininkai nustatė, kad imuniteto susidarymas priklauso ne tik nuo to, kaip gausiai užsikrėtė pirmąjį sezoną ganomi gyvuliai, bet ir nuo oro sąlygų vasarą. Jei aplinkos temperatūra apie 25 °C, nuo kiaušinėlio iki L3 stadijos lervos išsivystymo gali praeiti mažiau nei 10 dienų. Jei temperatūra žemesnė nei 6 °C, lervų vystymasis užtrunka ilgiau, o jei aplinkos temperatūra aukštesnė nei 32 °C, lervos žūsta žymiai greičiau.