Parazitozių reikšmė Lietuvos galvijininkystėje (I)

Remigijus Lapinskas

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistas

2018-10-09

© LŽŪKT nuotr.

Intensyvėjant gyvulininkystei, daugelis ganyklose ganomų galvijų gali užsikrėsti virškinamojo trakto ir plaučių apvaliosiomis kirmėlėmis, kurios gali būti labai patogeniškos. Netinkamai kontroliuojant, užsikrėtimas šiais parazitais gali sukelti įvairių simptomų, tokių kaip diarėja, anoreksija, svorio kritimas ar net gaišimas. Vis tik dažniausiai jis pasireiškia subklinikine ligos forma, kuri yra praktiškai nepastebima, jei nebus neatliekami specialūs tyrimai, tačiau paliekanti ženklius ekonominius nuostolius. Ganomų gyvulių užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintozėmis turi didelės ekonominės reikšmės ir yra plačiai pripažįstamas, tačiau dažnai tai sunku įrodyti, jei parazitų yra negausu.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Per pastarąjį dešimtmetį spaudimas ūkių pajamoms dar padidėjo dėl didesnių gamybos sąnaudų ir svyruojančių produkcijos kainų. Subtilūs gamybos efektyvumo pokyčiai gali pakeisti pelną ir nuostolius. Todėl vis efektyvesnis tampa ūkininkavimas, kurio metu optimaliai valdomi ištekliai, pvz., pašarai ir darbo jėga. Gyvūnų sveikatos problemų sprendimai turi didelės įtakos gamybos efektyvumui, tačiau jie taip pat priklauso nuo turimų išteklių ir biudžeto.

Daugiausia tyrimų yra atlikta su pirmąjį sezoną ganomais gyvuliais, nes jie yra mažiausiai atsparūs parazitams, randamiems ganyklose. Stipriai užsikrėtę veršeliai per ganymo sezoną gali nepriaugti nuo 5 iki 30 kg svorio ir kitais metais svoriu labai atsilikti nuo dehelmintizuotų, tokio pat amžiaus gyvulių. Didžiausias gyvulių prieaugis stebimas tose fermose, kur nuo pat pirmojo ganymosi sezono vykdoma griežta parazitų kontrolė, siekiant gyvulius apsaugoti nuo virškinamojo trakto nematodų.

Norint apsaugoti gyvulius nuo virškinamojo trakto parazitozių reikia reguliariai (tiek ganymosi sezono metu, tiek tvartiniu laikotarpiu) atlikti parazitologinius tyrimus, pasirinkti tinkamą dehelmintizavimo laiką bei teisingai įrengti bei prižiūrėti ganyklas.

Labiausiai paplitusios parazitozės Lietuvoje

Galvijų hipodermozė (gylių lervų sukelti inkštirai), diktiokauliozė (plaučių apvaliosios kirmėlės), trichostrongiliozė (virškinamojo trakto apvaliosios kirmėlės), galvijų fascioliozė (kepeninė siurbikė, kepenų plokščioji kirmėlė), moneziozė (žarnyno plokščioji kirmėlė, kaspinuotis).

Hipodermozė (gylių lervų sukelti inkštirai)

Šią ligą sukelia skraidančių vabzdžių Gasterophylus spp. lervos, kurios, vasarą patekusios ant galvijų odos, prasiskverbia pro ją ir iki pavasario migruoja galvijų audiniuose, kol pasiekia poodį nugaros srityje. Dėl ligos sumažėja sergančių galvijų produktyvumas, nugaros srityje pažeidžiama oda, pablogėja užsikrėtusių galvijų skerdena.

Kiekvienais metais dėl sumažėjusių primilžių, odos pažeidimų ir blogos skerdenos patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Šiais parazitais gyvuliai užsikrečia tik vasarą (birželio–rugpjūčio mėnesiais), kai skraido gyliai. Dažniau užsikrečia 1–4 metų galvijai, tačiau intensyviausiai būna užsikrėtę blogai šeriami ir išsekę galvijai. Jų nugaroje pavasarį gali susiformuoti iki 50–100 ar daugiau inkštirų, todėl dėl stiprios intoksikacijos, tokie gyvuliai gali gaišti.

Rudenį sunku nustatyti, ar galvijai užsikrėtė hipodermoze. Tačiau vietovėse, kur praėjusiais metais buvo išplitę šie parazitai, rudenį būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir rugsėjo pabaigoje ar spalį atlikti ankstyvąjį gydymą. Šio gydymo tikslas – sunaikinti jaunas inkštirų lervas, kad jos nekankintų gyvulių per visą žiemą. Gydant būtina atkreipti dėmesį į naudojamų vaistų išlaukos laikotarpį, todėl karves geriausia gydyti užtrūkinus.

Diktiokauliozė (plaučių apvaliosios kirmėlės)

Šią parazitozę sukelia apvaliosios kirmėlės Dictyocaulus viviparus, parazituojančios veršelių ir suaugusių galvijų bronchiolėse. Jomis dažniausiai užsikrečia veršeliai pirmojo ganymo sezono metu. Liga apibūdinama bronchitu ir plaučių uždegimu. Dažniausiai diktiokaulioze serga daugiametėse ganyklose ganomi veršeliai, kai vasara drėgna. Ligos protrūkiai pasireiškia nuo birželio iki spalio mėnesio.

Pirmą kartą į ganyklą išėję veršeliai dažniausiai užsikrečia žolėje ir dirvoje peržiemojusiomis šių kirmėlių lervomis. Iš pradžių užkrečiamų lervų ganyklos žolėje būna nedaug, todėl į ganyklas pavasarį išginti veršeliai diktiokaulioze suserga retai. Tačiau po kelių savaičių net ir silpnai užsikrėtę veršeliai į aplinką su išmatomis pradeda išskirti lervutes, kurių ganyklos žolėje daugėja. Dėl šios priežasties antroje ganyklinio laikotarpio pusėje veršelių užsikrėtimas gausėja, jiems pasireiškia klinikiniai diktiokauliozės požymiai. Užsikrėtę veršeliai kosti, padažnėja kvėpavimas, sutrinka apetitas, pakyla temperatūra. Jie stovi ištiesę kaklą ir sunkiai kvėpuoja. Rudenį sergantiems veršeliams atsiranda imunitetas ir jie pradeda sveikti, tačiau iki to laiko būna netekę daug svorio. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais į tokią bandą išginti jauni veršeliai diktiokaulioze gali susirgti per 2–3 savaites.

Šia parazitoze gali susirgti ir karvės, jei anksčiau nebuvo užsikrėtusios kirminais ir neturi imuniteto. Tokiais atvejais joms pasireiškia būdingi klinikiniai požymiai ir pastebimai sumažėja pieno produkcija. Todėl vasaros viduryje ar pabaigoje pastebėjus panašių požymių, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Trichostrongiliozė (virškinamojo trakto apvaliosios kirmėlės)

Prasidėjus pirmajam ganymo sezonui, veršeliai užsikrečia daugiametėse ganyklose peržiemojusiomis trichostrongilidų lervomis. Dėl šių kirmėlių daromos žalos sumažėja apetitas, sutrinka virškinimas, sumažėja priesvoriai. Dažniausiai taip atsitinka dar prieš išsivystant ryškiems klinikiniams ligos simptomams. Gausaus užsikrėtimo atvejais negydomi veršeliai gali nusilpti ir nugaišti.

Lietuvos galvijų ūkiuose atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kaip 80 proc. ištirtų veršelių buvo užsikrėtę trichostrongilidais (Trichostrongilidae: Nematoda) – šliužo ir žarnyno nematodais, iš kurių pavojingiausi Ostertagia ostertagi. Ostertagiozei būdingas vandeningas viduriavimas, sumažėjęs apetitas ir troškulys. Sergančių veršelių kailis pauodegyje būna suterštas skystomis išmatomis. Gausiai užsikrėtusiems veršeliams pastebima pažandinė edema. Dėl šios ligos per 7–10 dienų veršeliai gali netekti iki 20 proc. svorio. Mirtingumas didesnis dėl 2-?ojo ostertagiozės tipo. Visiškai pašalinti gyvulių užsikrėtimo trichostrongilidoze pavojų yra labai sunku, todėl ganymo sezono pradžioje būtina imtis priemonių, kurios gali sumažinti dėl šios parazitozės patiriamus ekonominius nuostolius. Labai svarbu kiekvienam gyvuliui skirti pakankamai ganyklos ploto, nes trūkstant žolės veršeliai pradeda ėsti šalia išmatų krūvų augančią žolę. Tai padidina užsikrėtimo riziką.

Galvijų fascioliozė (kepeninė siurbikė)

Gausiai užsikrėtę galvijai ir avys gali sirgti ūmine ar poūme fasciolioze. Galvijams, priešingai negu avims, fascioliozė pasireiškia pirmaisiais metais, todėl dažnai jiems susiformuoja imunitetas. Imunitetas slopina jau parazituojančių siurbikių vystymąsi, antrinį užsikrėtimą ir sumažina organizme parazituojančių fasciolių skaičių. Todėl suaugusiems galvijams klinikinių požymių dažniausiai nebūna.

Paprastai galvijai serga lėtine fasciolioze, dažniausiai žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį. Šiais parazitais galvijai ir avys užsikrečia ėsdami žolę, kurioje būna fasciolių užkrečiamų lervų. Nedidelė dalis lervų gali peržiemoti, tačiau dažniausiai parazitų kiaušinėlius pavasarį išplatina į ganyklas išėję suaugę galvijai – užkrato nešiotojai.

Gausiai užsikrėtusiems galvijams, kai atsiranda sunki anemija ir hipoalbuminemija, dažnai gali atsirasti ir pažandinė edema. Silpnai užsikrėtusiems gyvuliams fasciolės nesukelia išoriškai pastebimų pakitimų, todėl jų produktyvumas sumažėja nedaug. Fasciolioze sergantys galvijai neviduriuoja. Žiemą dėl fascioliozės gali sumažėti melžiamų karvių produktyvumas ir pablogėti pieno kokybė. Tačiau kliniškai tai sunku nustatyti, kadangi užsikrėtimas dažnai būna negausus ir nepasireiškia anemija.

Siekiant išvengti užsikrėtimo, rekomenduojama neganyti gyvulių arti natūralių vandens telkinių ar upių, kur gali gyventi fasciolių tarpiniai šeimininkai – moliuskai. Taip pat, esant galimybei, patartina negirdyti jų natūraliuose vandens telkiniuose. Geriausia profilaktikos priemonė, galinti ilgam sumažinti moliuskų Lymnea truncatula populiaciją, – teritorijos nusausinimas. Tačiau šioms priemonėms įgyvendinti reikia daug lėšų. Jeigu moliuskų išplitimo arealas yra ribotas, šias vietas galima atitverti ir jose gyvulių neganyti.

Monieziozė (žarnyno kaspinuotis)

Tai vienintelis kaspinuotis, kuriuo užsikrečia atrajotojai. Šiais helmintais dažniausiai užsikrečia avių ir galvijų prieauglis nuo 1,5 mėn. iki 1 m. amžiaus pirmojo ganymo sezono metu. Vyresni gyvuliai užsikrečia rečiau.

Suaugę kaspinuočiai parazituoja plonojoje žarnoje, o nuo jų atsidaliję nareliai periodiškai pasišalina su išmatomis. Šie kaspinuočiai dažniausiai nesukelia rimtos patologijos, tačiau Rytų Europoje ir Naujojoje Zelandijoje buvo užregistruota keletas atvejų, kai dėl gausaus užsikrėtimo moniezijomis gyvuliai pradėjo viduriuoti, jiems užsikimšo žarnos, sumažėjo priesvoris ir vilnos produkcija. Apžiūrint sergančių gyvulių išmatas, atliekant koprologinius tyrimus ar skrodžiant juos, moniezijų nareliai ar patys kaspinuočiai geriau matyti, todėl tikrųjų ligos priežasčių galima ir nepastebėti. Taigi dažniausiai užsikrėtimas neturi pastebimų simptomų. Šių kaspinuočių tarpiniai šeimininkai – dirvoje gyvenančios mikroskopinio dydžio erkutės. Daugiausia jų būna krūmingose vietose, miško ganyklose (1 m2 plote galima rasti iki 15 000 vnt. erkučių), todėl tokiose vietovėse kaspinuotis plinta dažniau. Misdamos gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis, erkutės gali praryti mėšle esančius moniezijų kiaušinėlius. Aplinkoje erkutės išgyvena 14–19 mėnesių. Moniezijų lerva (cisticerkoidas) erkutės organizme gali išgyventi per žiemą ir taip tampa užsikrėtimo šaltiniu pavasarį į ganyklą išėjusiems veršeliams ir ėriukams. Esant palankioms oro sąlygoms, erkutės ropoja į žolės lapų ar stiebelių viršūnes, o pablogėjus sąlygoms, slepiasi arčiau šaknų. Minėti veiksniai sudaro puikias sąlygas gyvuliams užsikrėsti ir moniezijoms plisti.

Norint veiksmingai kontroliuoti parazitus, svarbu žinoti, kada ganyklos labiausiai užterštos parazitų kiaušinėliais, taip pat – kada į gyvulių virškinamąjį traktą patekę parazitai tampa hipobiozės būsenos. Žinoma, labai svarbu atsižvelgti ir į aplinkos faktorius, tokius kaip oro temperatūra, drėgmė, ar ganykloje anksčiau buvo ganomi gyvuliai ir pan., todėl kiekvienai realiai situacijai, atsižvelgiant į ūkiuose ar gyvulių laikymo vietose esančias sąlygas, yra sudaromas individualus gydymo ar profilaktikos planas.

Bus daugiau