Mėsinės galvijininkystės ateitis – kokybiška mėsa (I)

Vieni iš aktualiausių pastarojo laikotarpio uždavinių – galvijienos, kiaulienos ir kitos mėsos gamybos plėtojimas, jos kokybės gerinimas bei konkurencingumo didinimas, tad pastaraisiais dešimtmečiais siekiama auginti tokius gyvulius, kurie sparčiai auga, suėda nedaug pašarų, gerai perduoda savo produktyviąsias savybes palikuonims, veisiant grynuoju veisimu bei kryžminant, ir iš kurių gaunama aukštos biologinės vertės mėsa, pasižyminti geromis technologinėmis ir kulinarinėmis savybėmis. Gamybinio kryžminimo esmė yra heterozės efekto panaudojimas. Jis labai priklauso nuo kryžminimui parinktų veislių suderinamumo ir mišrūnų šėrimo bei laikymo sąlygų. Gauti pirmos kartos mišrūnai, geriau įsisavina pašarus, sparčiau auga, jų skerdenos išeiga ir mėsos kokybė geresnė, palyginti su grynaveislių pieno tipo galvijų prieaugliu. Atskirų autorių teigimu, mišrūnų augimo sparta būna 3–15 proc. didesnė, o pašarų sąnaudos produkcijos vienetui 6–17 proc. mažesnės negu grynaveislių bendraamžių. Bandymais nustatyta, kad, kryžminant pieninių veislių karves su mėsinių veislių buliais, skerdenos išeiga padidėja 2–7, o skerdenos valgomųjų dalių – 1–4 proc. Be to, pagerėja mėsos kokybė. Kokią bandos dalį kryžminti su mėsiniais galvijais, turi nuspręsti pieno ūkio šeimininkas, nes pieno ūkyje reikia užsiauginti veislinių telyčių bandos pakaitai ir plėtrai. Rekomenduojama kryžminti mažo produktyvumo, brokuoti numatomas karves ir veislei netinkamas telyčias.

Oper. Vaidas Juška, red. Ramunė Sutkevičienė