• Temos
• Gyvulininkystė

Lietuviškoje sodyboje prie Nemuno – alpakų ūkis

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2022-04-15

„Nemuno alpakos“ šeimininkai: Agnietė, Vilius ir Mindaugas Pranckūnai, ^© LŽŪKT nuotr.

Prieš devynerius metus Agnietė ir Mindaugas Pranckūnai nusprendė gyvenimą sostinėje iškeisti į kaimą Jurbarko rajone. Vaizdingame Skirsnemunės kaimelyje įsikūrusiame „Nemuno alpakos“ ūkyje ne tik sėkmingai auginamos ir veisiamos alpakos, bet palaikomos senosios vilnos apdorojimo tradicijos, o iš minkštos ir švelnios vilnos rateliu verpiami natūralių spalvų siūlai, mezgami įvairūs gaminiai, siuvamos antklodės. Šeimininkai sako, kad žinios yra raktas į sėkmę, todėl mielai kviečia pas save į ūkį ir dalijasi tuo, ko yra išmokę apie alpakų priežiūrą, veisimą ir vilną.

Agnietė pasakoja, kad abu su vyru gyvulininkyste iš anksto nesidomėjo. Ji – filologė, studijavusi skandinavistiką, vyras pasirinko miškininkystę. Bet taip jau susiklostė, kad abu nusprendė kraustytis į kaimą. Iš pradžių mąstę apie avis, tačiau 2013 m. pamatę alpakas ... ir daugiau apie nieką negalvoję.

Į 8 ha plote esančios Agnietės senelių sodybos valdas ir atkeliavo pirmosios trys Lietuvoje įsigytos alpakų patelės. Vėliau jų pirkta iš Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos. Dabar čia gyvena daugiau nei 20 įvairiausių spalvų alpakų. Pasak ūkio šeimininkės, pasaulyje daugiausia baltos spalvos alpakų, nes tokią vilną pramoniniu būdu yra lengviausia apdoroti, dažyti, be to, ji genetiškai taip pat yra stipresnė.

„Nemuno alpakos“ ūkyje ganosi marga alpakų banda: nuo baltos iki smėlinės, kaštoninės, rudos, nuo pilko atspalvio iki juodos, yra net „žilų“, juodų su pilku atspalviu, alpakų. Gyvenimas verda šiapus ir anapus tvoros: patinėliai žingsniuoja vienoje tvoros pusėje, patelės – kitoje.

Susidomėjo vilnos teikiamomis galimybėmis

Alpakos auginamos dėl savo puikios vilnos, kuri vertinama dėl švelnumo, patvarumo, natūralių spalvų įvairovės, be to, joms auginti nereikia daug vietos. Pvz., viename hektare galima laikyti iki 15–20 alpakų.

„Daug plėstis negalime, riboja žemės plotas. Ir ne tik. Alpakoms reikia skirti nemažai dėmesio, todėl jų reikėtų turėti nedaug. Mums optimalu 30 alpakų banda. Bet juk visada galima eiti kokybės link. Pradėjome labiau gilintis į vilnos kokybę, tobulinti gaminius. Verpiame, mezgame riešines, kojines, šalikus, siuvame antklodes“, – veiklos kryptis vardija Agnietė.

Alpakos kerpamos kiekvieną pavasarį, dažniausiai gegužės mėnesį. Tuomet per vasarą joms nekaršta, o iki žiemos vilna atauga. Kirpimui yra nusistovėję standartai. Paprastai vilna nuo alpakos kerpama lygiai, tik paliekama jos šiek tiek ant uodegos ir, taip vadinama, kepurė. Ji apsaugo per karščius ir, žinoma, suteikia grožio. Beje, alpakos nemėgsta, kai glostomi jų „kirpčiukai“.

Pasak Agnietės, ne visa alpakų vilna vienodai vertinga ir švelni. Mitas, kad vilna yra labai švelni, nes tuščiavidurė. Iš tikrųjų švelnioji vilna ne tuščiavidurė. Tokie yra storesni šeriai. Kuo alpaka vyresnė, tuo jos vilna ant kaklo, krūtinės, papilvėje šiurkštėja. Kokybiškiausi siūlai gaminami iš aukščiausios kokybės nugaros ir šonų – „balno“ – vilnos.

Kadangi vilna skirtingos kokybės, ją nukirpus reikia rūšiuoti. Profesionaliai vertinant alpakų vilną, atsižvelgiama tiek į kiekybinius, tiek į kokybinius rodiklius. Vilnos kokybę galima išsitirti laboratorijoje.

„Alpakų vilna išsiskiria tuo, kad ji – viena ploniausių: vidutinis plaukelių storis gali svyruoti nuo maždaug 16 iki 30 ir daugiau mikronų. Palyginimui – žmogaus plauko storis yra apie 70–100 mikronų. Siektina, kad vilna būtų kuo plonesnė, o bėgant metams kuo mažiau kistų. Pati ploniausia būna pirmojo kirpimo vilna, vėliau kasmet pastorėja maždaug 2 mikronais. Patinų vilna paprastai šiurkštėja greičiau negu patelių“ , – vilnos subtilybes aiškina Agnietė.

Kartais ant siūlų kamuoliukų tenka matyti užrašą „baby alpaca“ ar „alpakos jauniklių vilna“. Agnietė paaiškino, kad tai viena iš alpakų vilnos plonumo kategorijų, apimanti maždaug 20–22 mikronų vilną (įvairių šalių klasifikacijose skaičiai gali šiek tiek skirtis). Dar plonesnė vilna vadinama Royal Baby (iki 20 mikronų storio). Tiesa, kad ploniausia būna jaunų alpakų vilna, o metams bėgant šiek tiek storėja, visgi pasitaiko jauniklių, kurių vilna storėlesnė ir nepatenka į „baby alpaca“ kategoriją, kaip pasitaiko ir suaugusių alpakų, kurių vidutinis vilnos storis laikosi apie 20 mikronų, tarsi jauniklių.

Vilna verpiama laikantis tradicijų

Kol kas alpakų vilna centralizuotai nesuperkama, nes nėra pakankamai auginančių šiuos gyvūnus. Pranckūnai savo augintinių vilną veža į karšyklą. Pasak šeimininkų, dėl tokio kiekio savos karšyklos turėti neapsimoka, nebent reikėtų kooperuotis.

Alpakos pluoštas gana įnoringas, kokybiškam siūlui pagaminti reikia specialių įrengimų, todėl nelengva rasti verpyklą, kuri priimtų alpakų vilną. Todėl iš palėpės teko traukti ratelį ir išmokti patiems rankomis siūlus susiverpti.

„Verpti išmokau pati, bandydama drauge su mama. Šitas ratelis šiuolaikinis, pagamintas Naujojoje Zelandijoje. Yra neblogų lenkiškų, olandiškų. Turime ir prosenelės autentišką ratelį, bet jį saugome kaip paveldą,– verpdama pasakoja Agnietė. – Štai – vienoje rankoje karšinys, o kitoje – siūlas. Reikia jausti jį, tolygiai paduoti, prilaikyti, kad netrūktų, o susukus dvi gijas turime tvirtą siūlą.“

Ir taip rankomis verpiama visa ūkio alpakų vilna. Agnietė sako, kad laikant dvi tris alpakas, verpti siūlus savo poreikiams ir Kalėdoms turėti išskirtinių dovanų tikrai nesudėtinga. Ji prisipažįsta, kad megzti labai patinka, bet pati jau nelabai spėja, todėl samdomos kelios mezgėjos.

„Su meile pagamintus gaminius parduodame savo interneto svetainėje www.nemunoalpakos.lt, per socialinius tinklus. Klientai mus atranda ir mugėse, nemažai jų vis sugrįžta. Smagu, kai žmonės prisimena, ieško. Yra klientų, su kuriais bendraujame ir šeimomis“, – sėkminga bendryste džiaugiasi Agnietė.

Natūralaus pluošto gaminiai visi yra vertingi ir gražūs. Lietuvoje yra nemažai mezgančių, todėl paklausiausia prekė – siūlai. „Nemuno alpakos“ rankų darbo verpalai prieš penkerius metus parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ buvo įvertinti aukso medaliu.

Kaip neapsigauti perkant alpakų siūlus? „Užduotis ne iš lengvųjų. Alpakų vilnos siūlus nuo avies atskirti šiek tiek lengviau, bet nuo sintetikos – ne visada. Reikėtų atkreipti dėmesį į kainą. Tikri alpakų siūlai niekada nebus pigūs. Reikėtų pasišnekėti su pardavėju. Yra klausimų, į kuriuos bet kuris save gerbiantis alpakų augintojas ar vilnos perdirbėjas atsakys nė nemirktelėjęs. Kur ganosi alpakos, iš kurių vilnos pagaminti šie siūlai? Ar galima jas pamatyti? Jei ne pačias, tai bent jų nuotraukų? Kiek alpakų turite? – pataria Agnietė ir priduria: – Alpakų vilna neturi lanolino, taigi siūlai nekvepia avyte (neplauti siūlai gali turėti nestiprų gyvuliuko kvapą, kuris išplovus išnyksta), o patrynus pirštais nelieka riebumo pojūčio. Alpakos pluošto siūlas turi šiokį tokį blizgesį ir yra labai stiprus – sunku nutraukti, atskiri plaukeliai nesiraito kaip avies, o jei vilna tikrai nedažyta, natūralu, kad jos spalva nenusiplauna. “

Agnietė sako, kad taip pat reikėtų atsargiai vertinti įvairaus pobūdžio akcijas. Tie, kas su meile augina alpakas ir iš jų vilnos gamina siūlus, paprastai nėra suinteresuoti skubiai „išsiparduoti“, o ir kiekiai nesiderina su „išpardavimo“ sąvoka.

Ūkyje vykdoma selekcija

Per beveik dešimtmetį jau atsirinkti patikimi veisėjai. Agnietė įsitikinusi, kad ne kiekvienas patinėlis turėtų tapti tėvu. Patelės lytiškai subręsta maždaug 12–24 mėnesių amžiaus, o patinai – būdami maždaug 24–36 mėnesių amžiaus. Pasitaiko patinų, kurie subręsta gerokai anksčiau, todėl dauguma augintojų jaunus patinėlius nuo patelių bandos atskiria kartu su atjunkymu, maždaug 6 mėnesių amžiaus. Kergti reikėtų pateles, pasiekusias bent 1,5 metų.

„Veislei turėtų pasirenkami būti patys geriausi (sudėjimo, vilnos kokybe) patinukai. Visuomet stengiamės parinkti tinkamą porą. Jei viskas sėkmingai, per metus patelė sulaukia vieno palikuonio. Dvynukai alpakoms gimsta rečiau nei žmonėms. Alpakų nėštumas trunka labai ilgai, neretai svyruoja nuo 11 iki 12 mėnesių ar netgi šiek tiek daugiau. Taigi sukergus mažylio gali sulaukti beveik po metų. Pas mus buvo pasitaikę, kad išnešiojo ir daugiau kaip metus“, – subtilybes paaiškina Agnietė.

Beje, alpakiukai ne visada paveldi tėvų vilnos spalvą. Visokių staigmenų pasitaiko. Jei patelė ir patinas vienodos spalvos, nemaža tikimybė, kad tokios pat spalvos bus ir jauniklis. Alpakų vilnos spalvų paveldimumas gana sudėtingas ir norint jį prognozuoti, reikia žinoti, kokių spalvų buvo patelės ir patino protėviai. Kergiant šviesesnę alpaką su tamsesne, labiau tikėtina, kad palikuonis atsigims į šviesesnį iš tėvų, nes šviesesnių spalvų genai stipresni. Internete galima rasti alpakiuko spalvos tikimybių skaičiuoklių.

Alpakų auginimo verslui reikia ilgalaikio požiūrio

„Alpakų auginimo verslas – ne vienadienis, reikia ilgalaikio požiūrio. Pirmiausiai reikia apsispręsti, kokiam tikslui, įvertinti savo poreikius ir atitinkamai suplanuoti biudžetą: ar alpakos bus sodybos puošmena, auginamos dėl vilnos, ar planuojama jas veisti ir užsiimti selekcija.

Jei dėl džiaugsmo, sodybos papuošimo, galima įsigyti 3–4 alpakas. Reikėtų įsigyti tik pateles arba tik patinėlius. Porelės įsigijimas – pats blogiausias variantas. Jei veisimui, galima kelias pateles ir patinėlį arba tik pateles, o patinėlį pasiskolinti ar įsigyti vėliau, nes gyvenimas tuomet turėtų vykti dviejose tvoros pusėse. Alpakos gyvena iki 20 metų. Jos inteligentiški, bendruomeniški gyvūnai ir bandos instinktas joms itin svarbus, todėl laikomos po vieną jos prastai jaučiasi, serga“, – pradedantiesiems pataria Agnietė ir priduria, kad nepaisant to, jog alpakos puikiai gali prižiūrėti pievas (jos nežaloja velėnos, neišrankios), vis dėlto, jei tereikia vien prižiūrėti veją, geriau rinktis žoliapjovę, bus pigiau ir paprasčiau.

Alpakos – inteligentiški, bendruomeniški gyvūnai, kai kada dar pavadinami pievų delfinais. Joms reikia skirti daug dėmesio ir laiko.

Šiaip alpakų priežiūra panaši kaip avių: šėrimas, girdymas, kirpimas kartą per metus. Jei prireikia, dantis pašlifuoti, bet tikrai ne kasmet. Nagas vertėtų sutvarkyti bent keturis kartus per metus, nes Lietuvos kraštovaizdyje nėra akmenų, uolų, todėl nagos nenusidilina. Tvarkyti nagas nesudėtinga, tereikia kokybiško, aštraus sekatoriaus.

Dažniausia alpakų liga, ypač pasilpus imunitetui, – niežų erkutės. Alpakos kasosi, tam tikri odos ploteliai nuplinka, pleiskanoja. Dažniausiai pasimato kojų apačioje, prie pėdučių, po krūtine, aplink akis ar ausis. Tuomet reikia kreiptis į veterinarą.

Reikia paruošti infrastruktūrą – aptvarus (tinklas, tvora, netinka elektrinis piemuo) ir tvartelį. Jis neprivalo būti labai šiltas, bet neperpučiamas. Pozuoja dvejų metų Frodas, atvestas jau Skirsnemunėje, bet kilęs iš Švedijos.

„Nereikia stengtis išrasti dviračio ar improvizuoti. Yra nusistovėję priežiūros, šėrimo principai. Pavyzdžiui, nereikėtų duodi per daug grūdinių augalų, daržovių (pvz., runkelių). Kaip skanėstu galima palepinti morka, obuoliu. Pagrindinis pašaras – kokybiška žolė, šienas ir alpakoms skirti papildai, kuriuose būtų subalansuotas vitaminų, mineralų ir skaidulų kiekis. Jų dienos norma skiriasi priklausomai nuo gamintojo. Suaugusiai alpakai reikia maždaug 60 g papildų“, – pagrindinius priežiūros darbus vardija Agnietė.

Geriausia rasti patikimą veisėją, kuris suteiktų visą reikiamą informaciją apie perkamus gyvūnus ir galėtų pakonsultuoti vėliau. Geriausiai, kad į naujus namus keliautų 8–9 mėnesių jauniklis. Nevertėtų jaudintis, jei pirksite vyresnę alpaką. Tereikės jai skirti daugiau dėmesio, laiko ir tikrai susidraugausite.

Anot Agnietės, alpakos kaina priklauso nuo vilnos, gyvūno sudėjimo ypatybių ir kilmės. Galima įsigyti sumokėjus tūkstantį eurų, o jei turi kilmės dokumentus ir dar daugiau. Kiek brangesnės paprastai būna retesnių spalvų – juodos ar pilkos alpakos. Alpakų paklausa ir kainos kyla.

Apsispręsti padės Alpakų ir lamų augintojų asociacija

Alpakų ir lamų augintojų asociacija (ALAA) yra ne pelno siekianti organizacija, veikianti nuo 2018 m. ir vienijanti tiek fizinius, tiek juridinius asmenis, besidominčius alpakomis ar lamomis. Šiuo metu asociacijai priklauso per dvidešimt narių.

Pasak Agnietės, kuri ir vadovauja šiai asociacijai, beveik penkmetį vykdydama veiklą asociacija organizuoja seminarus, atvirų durų dienas ūkiuose, veda Lietuvos alpakų ir lamų kilmės registrą, konsultuoja alpakų laikymo, veisimo bei vilnos panaudojimo klausimais, atstovauja su alpakų ir lamų auginimu susijusiems asociacijos narių interesams.

Štai ir šią gegužę asociacijos nariams organizuojamas tarptautinis seminaras, kuriame patirtimi dalinsis alpakų vertinimo teisėjas iš Vokietijos. Tolimesniuose planuose – daugiau renginių ir parodų.

„Mūsų nariai yra iš skirtingų Lietuvos kraštų, įvairaus amžiaus, auginantys ar ketinantys auginti alpakas ar lamas dėl visokiausių priežasčių. Nesvarbu, koks bandos dydis, kokiais tikslais ji laikoma. Lietuvoje esame dar nedideli augintojai, todėl visi panašūs ir mus vienija meilė šiems gyvūnams, noras rasti bendraminčių ir bendradarbiauti. Reikia tik pasiryžti ir nieko nelaukti. Drąsiai su mumis susisiekti ir stoti į asociaciją“, – kviečia Agnietė Pranckūnienė, „Nemuno alpakos“ šeimininkė ir asociacijos pirmininkė.

Nuotraukos Egidijaus Vilkevičiaus, LŽŪKT