• Temos
• Gyvulininkystė

Lietinga vasara. Sprendimas – grūdainio gamyba

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2016-09-02

Lietinga šių metų vasara ūkininkams kainuoja itin brangiai – stringa javapjūtė, kasdien blogėja grūdų kokybė, todėl kyla pagrįstas nerimas dėl kasdieninio lietaus niokojamo derliaus. Rūpestis dėl susidariusių ypatingai nepalankių rugiapjūtės sąlygų kamuoja ne tik augalininkystės ūkių savininkus.

Gyvulius auginantys ūkininkai taip pat nerimauja, kaip pavyks nuimti ir be nuostolių susandėliuoti pašarinius grūdus, be kurių neįmanomas pilnavertis gyvulių šėrimas.

Žemos gyvulininkystės produkcijos supirkimo kainos stabdo ūkininkus nuo minties investuoti į netradicines pašarų ruošimo technologijas, tačiau šiemet, susidarius grėsmei prarasti grūdų derlių, vertėtų prisiminti grūdainio (silosuotų traiškytų grūdų) gamybą.

Grūdainis – šiandien viena populiariausių koncentruotųjų pašarų gamybos technologijų ES gyvulininkystės ūkiuose. Lietuvoje ši technologija labiau populiari stambesniuose pienininkystės ūkiuose. Vidutinio dydžio ir smulkesnieji ūkiai grūdus džiovina, sandėliuoja, o vėliau mala ir naudoja gyvuliams šerti.

Kai oro sąlygos geros, gerai išdžiovinti ir tinkamai sandėliuojami grūdai gali būti saugomi gana ilgai ir tai yra patogu. Tačiau neginčijama tiesa, kad, brangstant grūdų džiovinimo energijos resursams ir atsirandant papildomoms išlaidoms, susijusioms su džiovintų grūdų sandėliavimu, grūdų džiovinimas ir sandėliavimas darosi labai brangus ir ne visuomet ekonomiškas. Ypač tokios javapjūtės kaip šiemet metu, esant nepalankioms oro sąlygoms (dažni lietūs), išlaidos dar labiau padidėja. Apskaičiuota, kad, norint išdžiovinti 1 m3 grūdų nuo 25 iki 15 proc. drėgnio, reikia sunaudoti apie 3 kW elektros energijos. Be to, jei blogomis oro sąlygomis nukulti grūdai nepakankamai išdžiovinami ir netinkamai sandėliuojami, jie labai greitai genda – kaista, pelija ir praranda ne tik prekinę vertę, bet ir dalį mitybinių medžiagų – ir dėl besikaupiančių mikotoksinų tampa nesaugūs ne tik žmonių maistui, bet ir gyvūnų pašarams.

Grūdų siloso gamyba – tai atitinkamos drėgmės grūdų sutraiškymas ir užkonservavimas anaerobinėmis sąlygomis polietileno rankovėse, maišuose, tranšėjose ar kaupuose. Grūdainį (grūdų silosą) galima gaminti iš visų ūkiuose auginamų grūdinių kultūrų. Silosuoti galima visus varpinių (miežių, kviečių, avižų, rugių, kvietrugių) ir ankštinių augalų (žirnių, pupų, lubinų, vikių, peliuškų) bei kukurūzų grūdus. Silosavimui netinka tik rapsų sėklos ir linų sėmenys. Silosuojami grūdai (grūdainis), kaip ir žolių ar kitų augalų silosas, užsikonservuoja fermentinėmis (organinėmis) rūgštimis, kurios pasigamina bakterijoms fermentuojant grūduose esančius tirpius angliavandenius.

Kol nebuvo atlikta mokslinių tyrimų bei gauti rezultatai, įrodantys, kad grūdų traiškymas pagerina jų virškinamumą, grūdai buvo silosuojami kaupuose, tranšėjose ar siloso bokštuose sveiki. Gyvulių mitybos mokslui žengiant į priekį paaiškėjo, kad, suardžius grūdų luobelę juos traiškant, grūduose esantis krakmolas yra geriau virškinamas ir pasisavinamas. Tuomet ir buvo pradėta naudoti grūdainio gamybos technologija, kurios procese grūdai prieš silosavimą yra sutraiškomi.

Viena naujausių technologijų yra traiškytų drėgnų grūdų silosavimas specialiose polietileno žarnose. Tai vienas pigiausių ir efektyviausių grūdų silosavimo būdų, kuriuo užtikrinamos labai geros anaerobinės sąlygos tinkamai fermentacijai. Silosuojant drėgnus grūdus žarnose, nereikia papildomų įrenginių ar statinių nei grūdainio gamybai, nei jau pagaminto laikymui. Naudojamos specialios mašinos – traiškytuvai, kurie traiško grūdus ir tuo pačiu metu pildo polietileno žarną („rankoves“). Drėgnų grūdų fermentacijos kokybei pagerinti ir apsaugoti nuo galimo grūdų gedimo bei pelėsių vystymosi naudojami silosavimo priedai (dažniausiai organinės rūgštys).

Grūdai yra traiškomi toje vietoje, kurioje numatoma juos laikyti. Tinkamiausia būtų vietą parinkti prie tvarto, kuriame grūdainiu bus šeriami ūkyje laikomi gyvūnai (grūdainis tinka ne tik galvijams šerti, taip apdoroti grūdai puikiai tiks ir kiaulėms, ir paukščiams). Laikymo vieta turi būti aukštesnėje vietoje, kad neapsemtų lietaus vanduo ir kad būtų patogu privažiuoti paimti pašarą. Traiškytiems grūdams polietileno „rankovėse“ didžiausia grėsmė – mechaninis jų pažeidimas, todėl svarbu reguliariai juos apžiūrėti ir atsiradusius didesnius plėvelės trūkius užsandarinti. Pasigaminus grūdų silosą polietileno žarnose, reikėtų pagalvoti ir apie apsaugą nuo graužikų ir paukščių, kurie dažniausiai „domisi“ šių talpyklų turiniu. Jie pažeidžia plėvelę, konservuojamame pašare nebeužtikrinamos anaerobinės sąlygos, prasideda antrinė fermentacija (gedimas) ir dėl to galimi nemaži pašaro nuostoliai. Kad polietileno žarnos nepragraužtų pelės, geriausia yra asfaltuota, betonuota ar kitokia kieta danga. Apsaugai nuo paukščių galima naudoti specialų tinklą.

Šėrimo specialistai grūdainį rekomenduoja gaminti tada, kai javų maistinė vertė pasiekia piką, t. y. likus maždaug trims savaitėms iki įprasto derliaus nuėmimo datos. Mokslo įrodyta, kad vertingiausias mitybines savybes javų grūdai įgyja (sukaupia daugiausia mitybinių medžiagų) prieš jiems subręstant, kai jų drėgnis yra apie 35–45 proc. Paprastai tokia drėgmė būna, kai javai pasiekia vaškinę brandą, t. y. apie tris savaites anksčiau, negu javai visiškai sunoksta ir grūdai varpose, esant sausam orui, išdžiūva iki 83–84 proc. sausųjų medžiagų (SM). Grūdams pasiekus vaškinę brandą, juose susikaupia daugiausia maisto medžiagų (t. y. pasiekiamas mitybinių medžiagų kaupimosi grūduose pikas). Ir visiškai prinokusių, ir vaškinės brandos grūdų cheminė sudėtis iš esmės nesiskiria.

Tačiau kartais (kaip ir šiemet, susidarius ekstremalioms derliaus nuėmimo sąlygoms) ūkininkai gali imtis silosuoti (konservuoti) jau visiškai subrendusius grūdus dėl kelių priežasčių: per daug piktžolėtas javų pasėlis, dėl lietaus pavėluota javapjūtė ir grūdai yra praradę prekinę vertę, sandėliuojant į krūvas supiltus grūdus, jie pradeda kaisti, gesti ir pan. Nors konservuoti subrendusius grūdus nerekomenduojama, bet esant kai kurioms aplinkybėms, panaudojus cheminius priedus, galima grūdus traiškyti ir silosuoti (konservuoti) polietileno žarnose. Kad subrendę grūdai geriau fermentuotųsi, prieš traiškant arba jau sutraiškius juos reikėtų sudrėkinti, jei jų drėgnumas neatitinka technologijoje numatyto reikalingo drėgnumo.

Traiškyti ir konservuoti grūdai yra puikus, aukštos energetinės vertės pašaras, virškinamųjų baltymų juose yra daugiau negu džiovintuose. Šeriant grūdainiu, gyvuliams duodamą konservuotų grūdų kiekį reikia padidinti, kad jis atitiktų sušeriamą sausų grūdų kiekį, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis (SM).

1 lentelė. Dažniausiai traiškomų ir įprastu būdu iškultų grūdų vidutinė mitybinės vertės palyginimas

Paruošta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius