Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Kodėl svarbu tinkamai įvertinti ūkio žolynų būklę?
Vidas Tolevičius
LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas
2021-04-20
Kiekvieną pavasarį situacija gamtoje skirtinga. Šiais metais drėgmės vegetacijos pradžiai yra pakankamai. Kol kas stinga tik šilumos. Labai svarbu anksti pavasarį tinkamai įvertinti ūkio žolynų būklę.
Norinti priimti ekonomiškai pagrįstus žolyno priežiūros sprendimus, reikėtų įvertinti, kuris žolynas jau yra išretėjęs, įsivyravusios piktžolės, kurį būtina tręšti, kurį kalkinti, kurį ruoštis suarti ar atsėti.
Kodėl svarbu išsitirti dirvožemį?
Norint teisingai planuoti darbus, pirmiausiai iki tręšimo darbų reikia pasidaryti dirvožemio tyrimus ir sužinoti tikslią informaciją apie dirvožemyje esančias maisto medžiagas. Pagal dirvožemio tyrimų rezultatus sudaromas kintamos normos tręšimo planas. Sužinojus dirvožemio rūgštingumą, galima nuspręsti, ar reikia lauką arba atskiras jo dalis kalkinti. Ištyrus dirvožemį, sutaupoma, nes žinant tikslius rezultatus skirtingose lauko vietose, mažiau išleidžiama trąšoms.
Reikėtų įvertinti žolyno botaninę sudėtį
Kitas labai svarbus darbas – įvertinti žolyno botaninę sudėtį. Šalyje kuriasi specializuoti pieno ir mėsos gamybos ūkiai. Daugelyje vietų pievos ir ganyklos yra senos, įrengtos daugiau kaip prieš 10 –15 metų, mažai derlingos, ankštinių (pupinių) šeimos augalų čia beveik nėra, nes jie jau išnykę. Dėl tos priežasties pašarų racionuose trūksta baltymų ir kitų svarbių maisto komponentų. Natūralių žalienų derlingumas tesiekia 2–3 t/ha SM, kai daugiamečių pašarinių žolių lauko nauda būna 3–4 kartus didesnė.
Vyraujant pieno ūkiams, kurie jau sugeba gaminti konkurencingus produktus pasaulio rinkoms, labai svarbu tolygiai ir stabiliai aprūpinti gyvulius žaliaisiais visaverčiais pašarais iki pat vėlyvo rudens. Be to, laikant labai produktyvias karves, iš kurių per metus primelžiama 7–9 tūkst. kg pieno, pašarų racionuose turi būti subalansuotos ląstelienos, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir kitų medžiagų. To siekiant, bandoma auginti vertingesnius pašarinius augalus, kurie visiškai pateisintų gyvulių augintojų lūkesčius.
Kiekvieną pavasarį mišrios specializacijos ūkiuose atnaujinama dalis pievų ir ganyklų, parenkant pagal esamas dirvas įsėliui tinkamiausius augalus. Vis daugiau bandoma auginti daugiamečių ankštinių pašarinių žolių, nors ne kiekvieni metai joms palankūs, nes būna ir šaltų žiemų, periodiškai ilgai besitęsiančių sausringų dienų vasarą. Daugelis ūkininkų suprato, kad pravartu turėti įvairios botaninės sudėties žolynus, sudarančius galimybę mažinti įvairius rizikos faktorius.
Sėjami įsėliai
Įsėlinės žolės sėjamos anksti pavasarį į žieminius ir vasarinius javus. Paprastai pirmieji įsėlio plotai sėjami į pradžiūvusius žieminių plotus. Turint nedidelį plotą, tą darbą galima atlikti ir rankomis, tik reikia turėti patirties, nes sėkla yra smulki, ir 1 ha sunaudojama iki 12–15 kg sėklos. Įsėti rankomis galima labai anksti, svarbu, kad drėgnoje dirvoje neliktų guminių batų.
Daugiametes žoles sėjant mechanizuotai, reikia palaukti, kol dirva pradžius, kad traktoriaus ratai padarytų kuo mažesnes provėžas.
Svarbi sėklų kokybė
Ne mažiau svarbus klausimas yra sėjamų daugiamečių sėklų kokybė. Patartina sertifikuotą sėklą įsigyti sėklų ruošimo fabrikuose arba sėklininkystės ūkio statusą turinčiuose ūkiuose. Tuomet būsimoje pievoje ir ganykloje bus gausu reikiamų augalų ir geras jų derlius.
Mėlynžiedžių liucernų įsėlis – puikus pasirinkimas
Pastaruoju metu daugelyje ūkių išsiplėsti liucernų žolynų plotai. Jos yra vertingiausios ankštinės pašarinės žolės, nes turi daug virškinamųjų proteinų, įvairių mineralinių medžiagų, daug vitaminų.
Dažnai galima nuimti 3–4 žolės derlius, iš 1 ha gaunant apie 40–50 t žaliosios masės. Šie augalai yra ne tik puikus pašaras, bet ir svarbūs agrotechniniu požiūriu, nes dirvoje palieka iki 100 cnt/ha šaknų. Jos ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir žymiai praturtina dirvą azotu, nes ant šaknų įsikūrusios gumbelinės bakterijos gali sukaupti 2 kartus daugiau azoto nei plačiai auginami dobilai. Liucernų šaknys labai tvirtos, smarkiai išsišakojusios, į dirvą įsiskverbia 1–3 m, o kartais ir giliau. Didžiausia šaknų masė būna išsidėsčiusi ariamajame dirvos sluoksnyje. Šaknys labai gyvybingos, greitai atželia.
Dirvoje, kurioje liucernos augo kelerius metus, ženkliai sumažėja pašaknio ligų sukėlėjų ir kenkėjų. Šie augalai, turėdami stiprią ir gilią šaknų sistemą, geriau apsirūpina vandeniu sausringuoju vasaros laikotarpiu, taip pat mažiau jautrūs šalčiams ir pavasario šalnoms.
Dažnai pasėlio išretėjimą spartina ganomi gyvuliai, kurie drėgnose dirvose išklampoja augalų šaknų sistemą ir žiemoti palieka per trumpą žolės stiebą. Žiemoti liucernos turėtų 10–15 cm aukščio. Paskutinį kartą pjauti reikėtų apie spalio vidurį.
Liucernų stiebai gana stori, dažniausiai statūs, apvalūs arba keturbriauniai. Nupjauti greitai atželia. Lapai trilapiai, vidurinis lapelis su ilgesniu koteliu. Butonizacijos metu lapai sudaro 70–75 proc., o pradėjus žydėti – 50–60 proc. viso derliaus.
Pagal paplitimą ir duodamą naudą šalies žemdirbiai dažniausiai augina mėlynžiedes liucernas. Jos nereiklios auginimo faktoriams, tik nemėgsta smėlėtų, šlapių ir rūgščių dirvų. Jeigu pasėlis neišretėja, liucernos vienoje vietoje gali būti auginamos daug metų.
Jos pradedamos auginti kaip įsėlis, anksti pavasarį įsėjant į žiemkenčius, vienmečių žolių mišinius, vasarojų arba vikių–avižų mišinį (30 % vikių, 70 % avižų). Sėjama 100–120 kg/ha. Papildomai galima pridėti 7 kg vienmetės svidrės.
Sėklos norma – 13–15 kg. Sėti rankomis, kad pakaktų drėgmės, reikėtų kuo greičiau. Sėjant mechanizuotai, kad sėklas pavyktų tolygiai įterpti 1–2 cm gylyje, lauką prieš sėją ir po jos reikėtų privoluoti.
Pasėtos sėklos, priklausomai nuo oro temperatūros, sudygsta per 10–20 d., jei dirvos temperatūra yra +6 ºC. Geriausiai auga, kai būna +18–22 ºC. Sėjos metais auga gana lėtai, peržiemojusios pradeda augti vėliau negu kitos žolės. Orams sušilus, augimas spartėja ir augalai pražysta beveik tokiu pat laiku, kaip ir dobilai.
Pastaruoju metu mokslininkai rekomenduoja liucernas sėti be dengiamųjų augalų, tačiau taip patartina daryti tik tuomet, jei dirva nepiktžolėta. Pasėjus be dengiamųjų augalų, jei būna palankios sąlygos, jau sėjos metais galima gauti du žolės derlius.
Priklausomai nuo augimo sąlygų ir liucernų vešlumo, šienaujama 3–4 kartus. Pirmą ir antrą kartą žolė pjaunama butonizacijos pabaigoje–žydėjimo pradžioje (birželio pradžioje ir liepos pabaigoje), paskutinį kartą – spalio mėnesį.
Siekiant išsaugoti normalų žolyno tankumą, būtina vieną kartą leisti augalams peržydėti, o taip pat nešienauti nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Šiuo laikotarpiu augalų šaknyse kaupiasi maisto medžiagos, vyksta savotiškas pasiruošimas žiemai.
Liucernoms išretėjus, arba toje vietoje pagal sėjomainą ruošiantis auginti žiemkenčius, lauką reikia įdirbti turimomis žemės dirbimo priemonėmis ir sėti planuojamus augalus.
Kai kurie ūkininkai sėja raudonuosius dobilus, varpinių–ankštinių daugiamečių žolių mišinius. Kiekviename ūkyje situacija skirtinga ir priklauso nuo daugelio objektyvių ir subjektyvių sąlygų. Šiuo klausimu vertėtų pasikonsultuoti su patyrusiu LŽŪKT konsultantu ar gyvulininkystės specialistais, kurie patars, kokį teisingiausią sprendimą priimti.
Parengta pagal doc. E. Klimo metodinę medžiagą „Produktyvių žalienų įrengimas ir tvarkymas“ ir kitų lietuvių bei užsienio autorių straipsnius.
Agroakademija.lt rekomenduoja pažiūrėti
Žolynas produktyvus ar ne? Patarimai ūkyje
Karvė – ne bebras, medžių negraužia. Žolynų įvertinimas
Žolynų įrengimas ir priežiūra: kaip pasiruošti ir ką apmąstyti
Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę
