Kodėl šienainis ir silosas geriau negu šienas?

Vidas Tolevičius

LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas

2021-06-10

© LŽŪKT nuotr.

Daugiametės žolės bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštos išaugina gausų derlių: 10–12 t/ha sausųjų medžiagų, arba 120 GJ/ha apykaitos energijos. Tai visai realus daugiamečių žolių derlius (savo verte, beje, prilygstantis 8–9 t/ha grūdų). Kaip jį pasiekti?

Žoliniai pašarai yra patys pigiausi, nes tinkamai įsėta pieva ar ganykla naudojama kelerius metus, ir galvijams praktiškai niekuo kitu nepakeičiami. Tinkamai paruoštų žolinių pašarų vienas pašarinis vienetas turi 110–115 g virškinamųjų proteinų, o tai reiškia, kad jie yra itin vertingi ir gali būti šeriami net aukšto produktyvumo galvijams be jokių baltyminių priedų.

Kiek ir kokių turime žolynų?

Šalyje yra daugiau kaip 1 mln. ha žalienų. Didžiąją dalį šio ploto anksčiau sudarė kultūrinės pievos ir ganyklos, kurios maitino apie 1,5 mln. karvių ir beveik 3 mln. galvijų prieauglio. Nereikėtų pamiršti ir beveik ketvirčio mln. ha ne žemės ūkio paskirties žalienų (pakelių, pamiškių, įvairių objektų apsauginių zonų), kuriose augančios žolės (arba piktžolės) yra neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis.

Skeptikas gali pasakyti: juk karvių skaičius sumažėjęs beveik trigubai, prieauglio – perpus, pieno parduoti nebeapsimoka, galvijų irgi niekas neperka, aplink dideli plotai nenaudojamų žemių, tad kam mums tos žalienos, kam tas žemės ūkis? Štai čia ir norisi paprieštarauti: negali žemdirbys atsisakyti savo prigimtinio amato, nes niekas su duonos rieke niekur jo nelaukia, tačiau ir dirbti taip, kaip vakar, nebegalima. Nebegalima, nes konkurencinėmis rinkos sąlygomis išlikti ir gauti pelną gali tik tas, kas gamina daug pigios ir kokybiškos produkcijos. Ar gali Lietuvos žemdirbys gaminti tokią produkciją? Gali, bet tik po to, kai supras ir įsisąmonins keletą esminių dalykų:

gamtoje niekas iš nieko savaime neatsiranda, o visi reiškiniai glaudžiai susiję tarpusavyje;
vienas augimo faktorius negali atstoti arba pakeisti kito;
gyvulio organizmas – tai sudėtingas biofabrikas, maksimaliai galintis funkcionuoti tik esant visiškam maisto medžiagų balansui.

Dabartinės mūsų žalienos – tai 15–20 metų senumo buvusios sėtinės pievos, netręšiamos arba nepakankamai tręšiamos, kuriose ankštinių žolių beveik nėra, o gerosios varpinės žolės smarkiai išretėjusios. Jų vietoje priaugę kiaulpienių ir kitų menkaverčių žolių bei piktžolių. Tokios pievos šieno derlius nesiekia nė 3 t/ha, o ir baltymų jame labai trūksta. Tokioje ganykloje ganoma net ir geriausia karvė negali duoti daugiau nei 3000 l pieno per metus (palyginimui norisi priminti, kad daugelyje senųjų ES narių šis rodiklis artėja prie 7000 l, o kai kuriose ir viršija). Pastaruosius 15–17 metų vidutinis metinis pieno primilžis Lietuvoje beveik neaugo ir tik 2006 m. nežymiai viršijo 4000 l. Tą laikotarpį reikėtų pavadinti stagnacija, nes jau 1987 m. šalies vidurkis artėjo prie 3900 l per metus. Nepaisant tikrai europinio lygio pasiekimų pavieniuose pieno ūkiuose, šalies pieno sektoriaus plėtrą stabdo visa eilė problemų.

Viena didžiausių problemų – prasta žalienų būklė ir nepakankama žolinių pašarų kokybė

Kokius pašarus gaminame?

Gerą pašarą galima pagaminti tik iš geros žolės. Žolės kokybė priklauso nuo daugelio faktorių: žolyno botanines sudėties, žolių amžiaus, tinkamo tręšimo. Realybėje karves dažniausiai šeriamos persenusios žolės šienu, kurio maistinė vertė panaši kaip šiaudų, o visas nesėkmes bandoma kompensuoti koncentruotais pašarais. Taip ūkininkaujant apie pigų pieną ir pelningą pieno ūkį galima tik svajoti. Maisto medžiagas prarandamos ne tik ruošiant žiemos pašarus, bet ir vasarą, kai šviežia žolė yra tinkamiausias galvijų maistas. Maža „smulkmena“: ta pati karvė ganoma toje pačioje varpinių žolių ganykloje pastarosioms esant plaukėjimo pradžioje duos iki 8 l/parą pieno daugiau nei toms žolėms pražydus. Panašus skirtumas bus ir ruošiant iš šios žolės žiemos pašarus.

Netinkamai ganydami, negauname gausiausių primilžių ir priesvorių. Dažniausios ganymo klaidos: gyvulių raišiojimas ir žolės liekanų nenušienavimas. Tik nušienavus žolės liekanas ir tinkamai patręšus azotu, galima tikėtis 4–5 visaverčių ganymo ciklų.

Netipiškos žiemos ir sausringos vasaros akivaizdžiai parodė, kad patręšti žolynai daug atsparesni gamtos negandoms. Išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse šienas tesudaro 5 % galvijų raciono, o silosas ir šienainis – net 80–90 %. 6000 l metinis primilžis ten kasdienybė. Mūsų karvės irgi gali duoti tiek pieno, tik reikia tinkamai jas šerti.

Kodėl šienainis ir silosas geriau negu šienas?

Daugiausiai maisto medžiagų turi šviežia žolė, tačiau ganyklinis laikotarpis trunka tik 5 mėn., o 7 mėnesius galvijus tenka šerti konservuotais žoliniais pašarais. Vadinasi, gaminant žolinius pašarus žiemai, turime pasirinkti tokias technologijas, kurios labiausiai išsaugotų maisto medžiagas. Lietuvoje tradiciškai populiari šieno gamyba yra pati nuostolingiausia. Net esant palankioms oro sąlygoms šiene lieka tik pusė žolėje buvusių maisto medžiagų. Deja, palankių meteorologinių oro sąlygų šienapjūtės metu tikimybė pas mus tik 30 %. Belaukiant geresnio oro, žolė dažniausiai pasendinama.

Dabartinė šieno gamybos technologija visiškai nepritaikyta ankštinėms žolėms. Net ir nenaudojant traktorinių vartytuvų beveik neįmanoma paruošti dobilų ar liucernų šieno nesutrupinus ir neišbarsčius jų lapelių, kuriuose yra svarbiausios maisto medžiagos.

Labai daug maisto medžiagų prarandama ir „nokinant“ žolę iki žydėjimo. Nors tokios žolės sausųjų medžiagų derlius ir didėja, bet po plaukėjimo ima sparčiai mažėti žolės virškinamumas ir maistingumas. Taigi, siekiant kiekybės, prarandama kokybė – žiemą galvijai nepriėda, pereikvoja pašarą, nepagrįstai didėja produkcijos savikaina.

Vienintelis visų geriausių žolių maistinių savybių išsaugojimo būdas – šienainio ir siloso gamyba, reikalui esant panaudojus ir konservantus

Dabartinės nedidelių ryšulių technologijos leidžia gamintis silosą ir šienainį net ir nedideliuose ūkiuose. Todėl labai svarbu ryžtis ir žengti kokybinį žingsnį pašarų gamybos srityje. Visi, kas šį žingsnį jau žengė, labai greitai įsitikino jo teisingumu, jų pieno fermos tampa prekinėmis.

Trūksta ankštinių žolių

Žolinių pašarų baltymingumą galima užtikrinti varpines žoles gausiai tręšiant azotu (N180-200) arba žolyną praturtinant ankštinėmis žolėmis. Jos yra dvigubai baltymingesnes už varpines ir nereikalauja azotiniu trąšų, nes sugeba apsirūpinti atmosferiniu azotu. 1 proc. ankštinių žolių žolyne prilygsta 3 kg/ha biologinio azoto per metus. Vadinasi, produktyviame sėtiniame žolyne esantys 40 % ankštinių gali atstoti beveik 400 kg amonio salietros, kuri kasmet kainuoja vis brangiau. Ankštinių augalų sukauptas azotas neteršia aplinkos, todėl šios žolės dar turi ir didžiulę ekologinę reikšmę.

Geros ganyklos neįmanoma įsivaizduoti be baltųjų dobilų. Sudarydami žolyne 35–40 %, jie sugeba iš dalies aprūpinti azotu ir mišinio varpines žoles. Salietros tokiu atveju tereikia minimalaus kiekio, o pašarą gauname baltymingą ir gerai ėdamą.

Konservuotų žolinių pašarų gamybai turėtume auginti daug daugiau raudonųjų dobilų ir liucernų

Senose pievose ir ganyklose ankštinių žolių dabar beveik nebėra. Naudodami tokias žalienas, prarandame: tenka naudoti daugiau brangių azotinių trąšų (nitratais teršiama aplinka); padidinus sąnaudas, didėja pieno savikaina, mažėja ūkio pelningumas. Nepilnaverčių pašarų naudojimas visada nuostolingas – gyvuliai pereikvoja tokius pašarus, brangsta produkcija, mažėja pelnas.

Ką daryti?

Siekiant teigiamų permainų, pirmiausia reikėtų:

gerinti žalienų botaninę sudėtį, bent paviršiniu būdu įsėjant į jas ankštinių žolių, tačiau nepamirštant, kad bet koks pagerinimas bus trumpalaikis, jei po to žolyno tinkamai netręšime;
intensyviuose ūkiuose įsirengti naujus našius žolynus su svidrėmis, eraičinsvidrėmis, dobilais bei liucernomis;
nederlinguose regionuose vystyti ekstensyvią žolininkystę, auginti mėsinius galvijus, arklius, avis ir ožkas;
nedaryti elementarių ganymo klaidų, ryžtingai imtis šienainio bei siloso gamybos. Skatinti kooperaciją ir agroservisą perkant ir naudojant ryšulinio siloso ruošimo techniką;
paankstinti pirmos žolės sudorojimo terminus. Birželio 10–15 d. šienapjūtė jau turėtų būti pasibaigusi, o ne prasidėti, kaip yra daugeliu atvejų dabar.

Jei pažangūs ūkininkai jau sugeba išauginti iš 6–7 t/ha grūdų (o tai jau arti europinio lygio), tai dabartinė mūsų žolininkystė maždaug prieškarinio lygio. Realiai išnaudojame tik truputį daugiau nei trečdalį žolių derliaus ir pašaro kokybės potencialo. Žemė ir žolės – pigiausiai užkonservuoja saulės mums siunčiamą energiją. Galvijai perkelia šią energiją į pieną ir mėsą. Nepasinaudoti šiuo beveik „amžinu varikliu“ būtų nelogiška. Šio variklio darbo našumo didinimo galimybės didžiulės, tad investicijos į žolininkystę, o kartu ir galvijininkystę būtų pačios pelningiausios.

Jei turite klausimų ar reikia patarimo, kreipkitės į LŽŪKT gyvulininkystės specialistus ir konsultantus.

Agroakademija.lt rekomenduoja pažiūrėti

Žolynų įrengimas ir priežiūra: kaip pasiruošti ir ką apmąstyti

Karvė – ne bebras, medžių negraužia. Žolynų įvertinimas

Žolynas produktyvus ar ne? Patarimai ūkyje

Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę

Besirengiantiems ruošti žolinius pašarus

Parengta pagal doc. E. Klimo metodinę medžiagą „Produktyvių žalienų įrengimas ir tvarkymas“, kitų lietuvių ir užsienio autorių straipsnius