• Temos
• Gyvulininkystė

Klimatui draugiškas Gintarės ir Alvydo Vaitkų pieno ūkis: kaip tai veikia iš tikrųjų?

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2025-05-19

Į LŽŪKT įgyvendinamo tarptautinio projekto „Climate Farm Demo“ susitikimą ūkyje prisijungė ir projekto partneriai iš Latvijos kaimo konsultavimo ir mokymo centro. © Ramunės Sutkevičienės nuotr., agroakademija.lt

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimas gyvulininkystės ūkiuose šiandien nebėra tik Europos žaliojo kurso gairė ar mokslininkų diskusijų objektas – tai tampa realia atsakomybe kiekvienam žemdirbiui. Gyvulininkystė – viena iš sričių, kuri daro reikšmingą poveikį klimato kaitai, tačiau tuo pat metu turi didelį potencialą pokyčiams. Ar emisijų mažinimas ūkiuose yra nepatogus iššūkis, ar kaip tik – proga modernizuoti veiklą, sutaupyti išteklių ir kurti pridėtinę vertę? Apie tai diskutuota susitikus skuodiškių Gintarės ir Alvydo Vaitkų moderniame pieno ūkyje.

Žemaičiai į savo išpuoselėtą ūkį Baltrimų kaime pakvietė neatsitiktinai – Alvydas ir Gintarė, kaip ir dar 24 įvairiuose Lietuvos regionuose esantys ūkiai, dalyvauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) įgyvendinamame tarptautiniame projekte „Climate Farm Demo“. Šįkart į susitikimą ūkyje prisijungė ir projekto partneriai ir iš Latvijos kaimo konsultavimo ir mokymo centro.

Siekia taupyti išteklius ir kurti pridėtinę vertę

Ūkininkauti Lietuvos pakraštyje Alvydas ir Gintarė Vaitkai pasirinko prieš du dešimtmečius. Šiandien jie nedvejodami vysto pieno ūkį jį modernizuodami, siekdami taupyti išteklius ir kurti pridėtinę vertę.

Gintarė ir Alvydas Vaitkai

„Labai domimės naujovėmis. Viską, ką pamatysite, darome, kad mūsų pasirinktas ūkininkavimo būdas išskirtų kuo mažiau ŠESD, tad mums viskas įdomu. Žinoma, prie naujovių reikia priprasti. Iš pradžių ir su melžimo robotais sviro rankos, bet įgundi. Taip viskas išmanu, kad nebėra kur dar“, – juokdamasi intriguojančiai ūkį pristatė Gintarė.

Vaitkams tvarumas labai svarbus. Pasak jų, ilgą laiką buvo pasirinkę vystyti ekologinį pieno ūkį. Vis tik, prijautimas ekologijai atsirėmė į realybę – iš jos nelabai išeina kaip išgyventi. Tad jie nusprendė kitais būdais skatinti tvarumą – modernizuoti ūkį dalyvaudami įvairiuose projektuose, pasinaudodami įvairių ES fondų teikiama parama. Gintarė ir Alvydas trijų savo vaikų sakosi nespausę perimti ūkį, lai renkasi savo kelią. Ir šypsodamiesi priduria, kad ūkio procesus automatizavo tam, kad patiems pensijoje būtų lengviau dirbti. Nuoseklus pažangos siekimas buvo įvertinas – prieš kelerius metus ūkininkai buvo apdovanoti „Metų ūkis“ respublikiniame renginyje.

Nauja pusiau šalto galvijų laikymo robotizuota ferma su pašarų bokštu ir požeminiu rezervuaru. Dabar 181 guoliaviečių fermoje mūkia 130 galvijų. Per laktaciją viena holšteinizuota Lietuvos juodmargė atseikėja vidutiniškai iki 11 tūkst. kg pieno. Melžiamo pieno šiluma „surenkama“ į rekuperatorių ir panaudojama buities reikmėms bei patalpoms šildyti.

Erdvioje fermoje tyliai dirba du melžimo robotai su selekciniais vartais. Pasak Gintarės, daugelis karvių (su kai kuriomis reikėjo padirbėti atskirai) greitai priprato prie naujausios kartos robotų. Jų našumas, mažesnės elektros energijos sąnaudos mažina pieno gamybos kaštus. Kuo daugiau karvė lankosi robote, tuo geriau kompiuteris atsimena jos duomenis ir tuo lengviau uždeda melžiklius. Kiekvienas tešmens ketvirtis melžiamas individualiai, pienas teka pro analizatorių, kuris rodo riebalų, baltymų kiekį, laktozę, laidumą, kraują, temperatūrą. Instaliuoti ir somatinių ląstelių skaičiuotuvai.

„Na, jei dar bus noro ir jėgų, kitoje fermos pusėje galime pasistatyti dar vieną melžimo robotą“, – atvirai sako Gintarė ir priduria, kad vis tik žmogus ir šiuos procesus turi prižiūrėti, nes visko pasitaiko.

Pašarus taip pat paruošia ir dalija intelektuali sistema – robotas pagal užduotą programą parengia skirtingų sudėčių pašarus ir vėliau juos išdalija atitinkamai melžiamoms karvėms, užtrūkusioms, turinčioms po kelių savaičių veršiuotis, apsiveršiavusioms. Tas pats robotas, tyliai važiuodamas taku, pristumia pašarą arčiau, o jeigu elektronine akimi užfiksuoja, kurioje vietoje iš penkių galvijų grupių pašaras suėstas, tada atveža naujo. Žmogus per 24 valandas tokioje sistemoje tikrai suklystų, o štai robotas – ne. Vadinasi, ūkininkas jau sutaupė, sumažino pieno gamybos kaštus. Beje, robotas pats atsidaro ir užsidaro fermos vartus pašėręs gyvulius.

Robotizuota ferma pirmiausiai suteikia galvijams gerovę – nėra triukšmo, platūs takai, erdvios, minkštos ir sausos guoliavietės, masažiniai šepečiai, automatiniai pagal temperatūrą veikiantys ventiliatoriai.

Atliekamas ŠESD auditas

Pasak dr. Justo Mingailos, LŽŪKT Inovacijų paramos specialisto, projekte „Climate Farm Demo“ atliekamas kiekvieno dalyvaujančio ūkio ŠESD auditas. Jam atlikti renkami įvairūs duomenys apie ūkyje taikomas praktikas, kurios gali lemti ŠESD emisijas.

„Vaitkų ūkyje jau galima pastebėti ir didėjančio našumo požymių – melžimo robotas atstoja keletą darbuotojų, dėl optimalaus, karvių sveikatai palankesnio melžimo ir automatizuotos šėrimo sistemos ėmė didėti primelžiamo pieno kiekis, prie to taip pat prisidėjo nuolatinės ūkininkų pastangos gerinant bandos genetiką. Pastačius karvidę, įrengta 45 kW saulės elektrinė, aprūpinanti ūkį švaria energija. Ūkyje tobulinama ir mėšlo tvarkymo praktika – laukiama atvykstant naujo pirkinio – srutų įterpimo įrangos. Visi šie teigiami pokyčiai turėtų prisidėti prie ŠESD emisijų mažinimo, todėl su nekantrumu laukiame ateinančio ŠESD audito, kurio rezultatuose turėtų atsispindėti ūkininkų pastangos“, – vardija dr. Justas Mingaila.

Vaitkų ir kitų projekte dalyvaujančių Lietuvos 9 gyvulininkystės ir 16 augalininkystės ūkių duomenys bus įtraukti į Europoje kuriamą 1500 bandomųjų ūkių tinklą, skirtą klimato kaitos požiūriu pažangiam ūkininkavimui paspartinti.

Įvertinant ŠESD išmetimą ūkyje ir stebint emisijų pokyčius, naudojamos skaičiuoklės. Pasak dr. J. Mingailos, Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje numatyta veikiančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ūkiuose sistemą dar tik sukurti, tad šiuo metu viešai prieinamų įrankių, sukurtų arba pritaikytų naudoti mūsų šalyje – nėra. Tuo metu kai kurios kitos Europos valstybės jau sukaupusios pakankamai daug emisijų skaičiavimo praktinių įgūdžių, sukūrusios nemažai skaičiuoklių, kuriomis aplinkos apsaugai neabejingi ūkininkai nemokamai apskaičiuoja emisijas savo ūkiuose. Tad, dr. J. Mingailos teigimu, pasinaudoję projekte „Climate Farm Demo“ susisteminta informacija apie skaičiuokles, atidžiai jas išanalizavę, LŽŪKT specialistai atrinko optimaliausias Lietuvos sąlygomis: Jungtinėje Karalystėje sukurtą „Cool Farm Tool“, labiau tinkančią augalininkystės ūkiams, ir Prancūzijoje sukurtą „Cap‘2er“, kuri tinkama gyvulininkystės ir mišriems ūkiams. Būtent pastaroji ir naudota Gintarės ir Alvydo Vaitkų ūkyje.

Emisijos skaičiuojamos pagal šiuos pagrindinius ūkio duomenis: dirbamos žemės plotus, jų naudojimo paskirtį, informaciją apie dirvožemį, pasėlius ir gyvulius, sunaudotą kurą, trąšas.

„Atlikus emisijų skaičiavimą, ūkininkai gauna programos išanalizuotus duomenis apie jų ūkius, taršiausias ūkininkavimo sritis, o pakeitus vienas ar kitas reikšmes gali pamatyti, kaip keistųsi ūkio emisijos, sudaryti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimo veiksmų planą“, – sakė LŽŪKT specialistas.

Akcentuota, kad norint įvertinti emisijas, o ypač anglies kaupimą, reikia tikslių duomenų apie dirvožemį, kurį ūkininkai gali išsitirti LŽŪKT laboratorijoje.

Dr. J. Mingaila trumpai apžvelgė gyvulininkystės sektoriaus situaciją Lietuvoje: naujausius statistinius duomenis, sektoriaus tendencijas, produktyvumo rodiklius, taip pat klimato kaitos kontekste svarbius aspektus – metano emisijas, gyvulių skaičiaus pokytį, pašarų naudojimą bei ŠESD emisijų ūkiuose skaičiavimą ir jų mažinimo sprendimus. Vykdomos anglies pėdsako vertinimo ir ŠESD mažinimo praktikos atsiveria ir nemažai perspektyvų, kaip antai: atsinaujinančios energijos integracija (biodujos, saulės elektrinės ūkiuose), duomenimis grįstas ūkininkavimas – tikslesni sprendimai dėl pašarų, produktyvumo, emisijų ir net didėjantis vartotojų dėmesys tvarumui – rinkos persiorientavimas į „žaliąją“ gyvulininkystę.

Biodujų gamyba – vieną iš ŠESD mažinimo sprendimų

Renginio dalyvius su biodujų gamybos galimybėmis ūkiuose supažindino Virginijus Daunoravičius, UAB „Green Genius“ tiekimo projektų vadovas. Anot V. Daunoravičiaus, gyvulių mėšlas ir kitos organinės atliekos gali tapti švarios energijos šaltiniu. Tai ne tik sumažina emisijas, bet ir suteikia galimybę ūkiui tapti energetiškai nepriklausomu. Mėšlo skaidymo bioreaktoriuje metu susidariusias dujas galima deginti šilumai ir elektrai gaminti, o moderniose sistemose – išvalytas iki biometano naudoti kaip dujų tinklų kurą ar degalus transportui.

Dr. Justas Mingaila (kairėje) ir Virginijus Daunoravičius pristatė biodujų procesą – svarbią žiedinės ekonomikos ciklo dalį. Apdorojant organines atliekas bioreaktoriuje, jų biologinis deguonies sunaudojimas sumažėja iki 80 proc., o cheminis deguonies sunaudojimas – iki 50 proc. Tai reiškia, kad degazuoto substrato žalingas poveikis aplinkai yra žymiai sumažinamas.

Gyvulininkystės ūkiuose pagrindinis žaliavos šaltinis – mėšlas ir srutos, bet dažnai naudojami ir kiti žemės ūkio šalutiniai produktai, kaip antai: silosas, pašarų likučiai, žalienos, kraikinės atliekos, maisto pramonės atliekos (kai leidžia teisės aktai) gali virsti žaliosios ekonomikos dalimi, kuri turėtų rūpėti labiau nei bet kada.

Paklaustas, o kokia nauda ūkininkui, V. Daunoravičius pabrėžė jų ne vieną. Pirmiausia, tai –energetinė nepriklausomybė: ūkis gali pasigaminti sau šilumos ir elektros, o perteklių – parduoti į tinklą; taip pat anaerobinis mėšlo apdorojimas padeda sumažinti metano išsiskyrimą į atmosferą, kuris priešingu atveju būtų prarandamas laikant mėšlą atvirose talpose, geriau panaudojamos atliekos, proceso metu žūsta daug patogeninių mikrobų, todėl tręšimui naudojant degazuotą mėšlą, tuo pačiu pagerinama aplinkos sanitarinė būklė, sumažėja pavojus užteršti gruntinius vandenis nitratais, kadangi augalai iš degazuoto mėšlo greičiau įsisavina ir didesnį kiekį azotinių maisto medžiagų, galiausiai – mėšlas po biodujų gamybos proceso mažiau skleidžia nemalonių kvapų.

Kaip žinia, Lietuvoje galimos ES paramos priemonės biodujų jėgainių statybai ar modernizavimui. Žinoma, be įvairiausių gerų naudų, reikia iš anksto kai ką apsvarstyti ir įvertinti iššūkius, pvz., tai didelė pradinė investicija, todėl statybos ir įrangos kaštai gali būti reikšmingi, ypač mažiems ūkiams, tuomet reikia žinių, tinkamo substratų parinkimo, priežiūros, nepamiršti ir leidimų projektams, suderinimo su Aplinkos apsaugos agentūra ir kt. Be to, efektyviam darbui būtinas nuolatinis organinės medžiagos tiekimas. Tad, pvz., Skuode norint pastatyti biodujų jėgainę, reikia turėti 150–160 tūkst. t mėšlo per metus. Pasak, renginyje dalyvavusių rajono ūkininkių, tokių didelių ūkių nėra, tik keli laiko apie 300 karvių, daugelis – pusę tiek ir mažiau. Bet, anot V. Daunoravičiaus, mažesniems ūkiams yra individualių sprendimų.

„Nors Lietuvoje biodujų jėgainių dar nėra daug, jų skaičius auga. Ypač aktyvūs didesni pieno ūkiai, kurie gali sukaupti pakankamą kiekį žaliavos. Europoje, ypač Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, tokios jėgainės jau dešimtmečius yra įprasta ūkininkavimo dalis“, – sako V. Daunoravičius.

Sustoti neketina

„Mokomės kasdien, nes sistema ir bandos valdymo programa pateikia daug įvairios informacijos, reikia viską apdoroti, kad apie kiekvieną gyvulį galėtume viską žinoti vos pažvelgus į kompiuterį, net neidami į fermą. Mokomės suprasti, ką reiškia vieni ar kiti skaičiukai, kad iš jų galėtume identifikuoti bėdas. Duomenų yra daug, reikia tik išmokti juos skaityti. Sustoti neketiname. Planų dar yra, nes ne visur išmanius sprendimus apgalvojome. Iš klaidų mokomės. Jau rengiamės dar vieną projektą įgyvendinti vasarą“, – prisipažįsta energija trykštanti ūkio šeimininkė Gintarė.

Dabar karvės laikomos ant pilnai grotelinių grindų, o mėšlas šalinamas savitakine mėšlo šalinimo sistema, tad kitas pirkinys – mėšlo šalinimo drėgnuoju būdu robotas. Dar reikia silosinių. Ūkininkai ketina kiekvienai karvei prijungti aktyvumo daviklius-auskarus.

„Jei dar įdėtume kūno masės indekso kamerą, kuri kaupia duomenis ir informuoja, kas su konkrečia karve ateityje gali būti negerai, operatyviai galėtume užbėgti negalavimams ir ligoms už akių. Dar turime pasileisti melžimo robotuose įdiegtą „Herd Navigator“ sistemą. Ji leidžia realiu laiku stebėti bei analizuoti svarbius karvių sveikatos ir produktyvumo rodiklius“, – drąsiai apie planus kalba ūkininkė.

Gintarė ir Alvydas Vaitkai su LŽŪKT Skuodo r. biuru bendradarbiauja daugiau kaip dešimtmetį. Anksčiau tvarkė ir buhalterinę ūkio apskaitą. Dabar Gintarė ją tvarkosi pati. Naudojasi darbų saugos konsultantų paslaugomis, mobilios gyvulininkystės laboratorija, kuri atvyksta į ūkį, konsultuojasi paramos gavimo klausimais. Drauge su konsultantėmis (iš kairės): finansinės apskaitos konsultante Sigita Skariene, apskaitininke Simona Rakašiute ir finansinės apskaitos konsultante Živile Bagočiene.

Tvarumas prasideda nuo sprendimo keistis

„Džiaugiuosi, kad renginys pavyko. Projekte dalyvaujantys ūkininkai ir svečiai iš Latvijos turėjo galimybę pasižiūrėti, kaip teorija virsta praktika. Daug diskutuota, rasta atsakymų ir kelta dar daugiau klausimų. Taip ir turi būti. Šis projektas siekia padėti ūkininkams ir žemės ūkio konsultantams priimti sprendimus, paremtus duomenimis, skaičiavimais ir aplinkosauginiais rodikliais. Lietuvoje ši iniciatyva tampa vis aktualesnė – skaičiuojant anglies pėdsaką ir taikant praktinius emisijų mažinimo veiksmus, galima pasiekti ilgalaikį poveikį“, – sakė Lina Žukauskienė, LŽŪKT Inovacijų paramos tarnybos ir projekto vadovė.

LŽŪKT jau ne vienus metus aktyviai dirba diegdama inovatyvius sprendimus ūkiuose, padedančius ne tik optimizuoti veiklą, bet ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Šia tema įmonė įgyvendina ne vieną nacionalinį bei tarptautinį projektą. Kaip rodo šio, „Climate Farm Demo“ projekto veikla (daugiau apie projektą čia), į kurią įsijungė 80 organizacijų iš 28 Europos šalių, tvarūs sprendimai jau įgyvendinami Lietuvoje, o praktinės žinios bei tarptautinė partnerystė padeda ūkininkams žengti šiuo keliu užtikrintai. Tvarumas žemės ūkyje prasideda nuo sprendimo keistis – žingsnis po žingsnio, remiantis duomenimis, inovacijomis ir bendradarbiavimu.

Klimato kaita ir žemės ūkis: kuriamas bandomųjų ūkių europinis tinklas (video)

Kiek ir kaip ūkyje per metus galima „išsiauginti“ anglies kreditų? (interviu)

Akimirkas iš renginio užfiksavo Ramunė Sutkevičienė