• Temos
• Gyvulininkystė

Karvių bandos reprodukcijos valdymas – vis dar rimtas iššūkis

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2019-06-19

© LŽŪKT nuotr.

Savikainos mažinimas pienininkystės ūkyje – nuolatinis galvosūkis, kurį daugiau ar mažiau sėkmingai kasdien sprendžia visi besiverčiantys pienininkyste. Ūkio savininkas paprastai užsibrėžia veiklos tikslus, pats valdo savo verslą, atlieka visą arba dalį darbo ūkyje. Vis tik, kaip ir bet kurios įmonės, taip ir ūkio sėkmė priklauso nuo teisingų priimtų sprendimų. Karvių bandos reprodukcija – viena svarbiausių sudėtinių pieno savikainos dalių.

Ūki­nin­kai ne­sle­pia, kad mąs­ty­ti apie pienininkystės ūkio plė­tros pristabdymą ar net užklystančias mintis parduoti melžiamas karves, ver­čia pie­no ūkio sek­to­riaus at­ei­ties ne­apib­rėž­tu­mas, iki minimumo su­ma­žė­jęs iš pie­no gamybos gau­na­mas pel­nas ir pie­no per­dir­bė­jų ne­sis­kai­ty­mas su ga­min­to­jais.

Priklausomybė ir nuo gamtinių sąlygų

Jau antri metai iš eilės meteorologinės sąlygos labai nepalankios žolynams: kritulių trūkumas pernai labai pakenkė esamų pievų ir ganyklų augalams, dėl drėgmės trūkumo naujai įsėti žolynai blogai dygo ir krūmijosi, prastai žiemojo, o šiemet vėl katastrofiškai trūksta lietaus. Tokia situacija labai apsunkina žolinių pašarų gamybą, sunku sukaupti reikiamą jų rezervą tvartiniam laikotarpiui. Kai trūksta pašarų, daugelyje ūkių vyksta bandos „inventorizacija“ – parduodamos mažesnio produktyvumo bei turinčios įvairių sveikatingumo problemų karvės.

Nerimą kelią kai kurie gamybiniai rodikliai

Gyvulininkystės specialistai, analizuojantys kontroliuojamų bandų produktyvumo duomenis kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo apyskaitose,kasmet konstatuoja faktą, kad ūkiai vis dar praranda milijonus eurų pajamų, nors, atrodytų, kad žinodami ir teisingai valdydami informaciją apie karvių kilmę, produktyvumą, reprodukciją ir kitus rodiklius, ūkininkaujantys turi galimybę efektyviau valdyti pieno ūkį. Analizuojant kontroliuojamų karvių bandos produktyvumo 2017–2018 metų apyskaitos duomenis, matyti nuoseklus karvių produkcijos augimas, kuris per nepriklausomybės laikotarpį kontroliuojamose bandose padidėjo nuo 3315 kg iki 7 618 kg iš karvės per laktaciją. Tačiau nerimą kelia kiti gamybiniai rodikliai.Duomenys rodo, kadreprodukcijos valdymas ūkiuose vis dar yra gana rimtas iššūkis.

Efektyvus reprodukcijos valdymas leistų gauti daugiau pajamų

Veršelio atvedimas reikalingas naujos karvės laktacijos startui, o telyčia reikalinga bandai papildyti. Nereikėtų pamiršti ir to, kad per pirmą sėkmingą pirmaveršės laktaciją tik padengiamos jos užauginimo, kol telyčaitė tampa karve, išlaidos.

Per pirmąjį šimtadienį karvė atiduoda apie 50 proc. visos laktacijos pieno. Taigi juo daugiau tokių pirmųjų šimtadienių per karvės gyvenimą, tuo daugiau gaunama pajamų iš karvės per jos gyvenimą.Labai svarbi karvės fiziologinė savybė yra ta, kad efektyviausiai pašaras konvertuojamas į pieną per pirmąsias 150–200 laktacijos dienų (didelės pajamos, palyginti su šėrimo kaštais), o antroje laktacijos pusėje pajamos, palyginti su šėrimo kaštais, labai sumažėja, nes karvė didelę dalį maisto medžiagų nukreipia kūno masei auginti. Nesukontroliavus šio proceso, melžiamos karvės nupenimos, o besiveršiuodamos arba po to, jos suserga medžiagų apykaitos ligomis.

Analizuojant apyskaitos duomenis matyti, kad vidutinė trukmė tarp paskutinių dviejų apsiveršiavimų yra 420 dienų (ūkininkų ūkiuose – 427, ž. ū. bendrovėse – 406), servis periodas – 144 dienos. O geras rezultatas būtų tuomet, jei vidutinė trukmė tarp paskutinių dviejų apsiveršiavimų siektų tik 390 dienų, servis periodas – 110 dienų. Laiku atliktas ir efektyvus reprodukcijos valdymas iš karvės leistų gauti daugiau pajamų. Štai pavyzdys: veršiavimosi intervalas 420 d. – 390 d. = 30 d. Jei ūkyje karvių 50 vnt. – 30 d. x 50 karvių = 1 500 laktacijos dienų, už kurias pajamų negaunama.

Padėti gali specialistai

Todėl kiekviename ūkyje pagal sutartį į reprodukcijos valdymą reikėtų įtraukti ir ūkį aptarnaujančius privačius veterinarijos gydytojus ar mobilias gyvulininkystės paslaugas teikiančius LŽŪKT gyvulininkystės konsultantus. Atvykę į ūkį tiek vieni, tiek kiti specialistai (vieną ar du kartus per mėnesį, priklausomai nuo ūkio dydžio) atliktų visų karvių, kurios yra 20–30 dienų po atvedimo, gimdos kontrolę (rektiškai, tikslas – įvertinti, ar gimda susitraukusi, ar nėra uždegimo), nustačius susirgimą, paskirtų gydymą.

Rektiškai ištirtų visas karves, kurios dar nerujojo 60 dienų po atvedimo (būtina įvertinti kiaušidžių ir gimdos būklę). Nustačius susirgimą, paskirtų gydymą, jeigu reikės, būtų pradėta rujos sinchronizacija. Ištirtų veršingumą (tiriant ultragarso aparatu nuo 28 parų amžiaus, o įprastu būdu – tik nuo 42–60 parų). Neveršingoms karvėms irgi būtų paskirtas gydymas arba rujos sinchronizacija. Taip pat rekomenduojama pakartotinai rektiškai ištirti visų karvių ir telyčių veršingumą, kai vaisius yra daugiau kaip 42 dienų amžiaus (dėl slapto aborto) ir užtrūkinant įtartinas karves (gali būti nepastebėtas abortas).

Pieno savikainoje sąnaudos pašarams sudaro apie 40 proc. visų patiriamų sąnaudų. Todėl dažnam ūkio šeimininkui, kritus pieno supirkimo kainai, norisi kažko nebešerti, taip tikimasi sutaupyti. Bet dvi trys savaitės iki planuojamo veršiavimosi ir pirmieji trys laktacijos mėnesiai yra labai svarbūs karvės sveikatai ir reprodukcijai užtikrinti bei siekiamai produkcijai gauti. O sutaupyti galima, kai karvė sėkmingai apsėklinama.

Dažna situacija ūkiuose, kai pirmoje laktacijos pusėje karvės šeriamos nepakankamai (trūksta energijos, baltymų ir mineralų), o antroje laktacijos pusėje duodama per daug koncentruoto pašaro. Pagrindinė priežastis, kodėl karvės suserga (nuovalų susilaikymas, parezė, ketozė, šliužo dislokacija, acidozė, mastitas, laminitas) yra nevisavertis, nesubalansuotas šėrimas. Kartu su ūkį aptarnaujančiu privačiu veterinarijos gydytoju arba gyvulininkystės konsultantu vertėtų analizuoti pieno sudėties tyrimus, tai leistų išvengti šių susirgimų. Labai gaila, kad pačios produktyviausios karvės vidutiniškai neišgyvena nei 3-ų laktacijų.

Aukštas somatinių ląstelių skaičius piene

Apyskaitos duomenys taip pat rodo, kad kontroliuojamose bandose gana aukštas somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene. Padidėjęs SLS lemia pieno kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Pieną gaminančios tešmens epitelio ląstelės dėl ligos tampa mažiau produktyvios, todėl sumažėja ir primilžis. Ar produktyvumas labai sumažės, priklauso nuo uždegimo laipsnio, kurį galima nustatyti pagal SLS piene. Dėl kiekvieno 100 tūkst./ml SLS padidėjimo (kai jų yra per 200 tūkst./ml) netenkama 2,5 proc. pieno produkcijos (tarkime, jei SLS bandoje siekia 500 tūkst./ml, tai netenkama 7,5 proc. pieno produkcijos). Dėl šio susirgimo tik iš vienos karvės per laktaciją vidutiniškai prarandama apie pusę tonos pieno, o kiek per metus negautų pajamų per visą bandą?

Ir čia ūkininkui gali padėti veterinarijos specialistas, konsultantas. Po kontrolinio melžimo (kai gaunami pieno tyrimai) kartu su juo reikėtų atrinkti mastitu sergančias karves, įvertinti pieno sudėties tyrimus (dėl ketozės, acidozės), peržiūrėti šėrimo racioną ir šėrimo eigą, įvertinti melžimo įrangos darbą ir melžimo higieną, laikymo sąlygas. Svarbu įvertinti bendrą sveikatingumą, reikalui esant, atlikti greituosius pieno, šlapimo ir kraujo tyrimus bei paskirti gydymą.

Bandai gerinti – tik tinkami buliai

Pieno savikainoje sąnaudos reprodukcijai sudaro mažiau kaip vieną procentą nuo visų patiriamų sąnaudų, o grąža – didžiulė. Todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti bulius bandai gerinti. Vertinant bulius reproduktorius, pagrindinis vertinimo kriterijus išlieka dukterų produktyvumas, bet šio rodiklio įtaka bendrame veislinės vertės indekse pamažu mažėja ir vis daugiau vietos užima kiti ūkininkams naudingi ir svarbūs gamybiniai požymiai. Tai ūkinio naudojimo trukmė (ilgaamžiškumas), eksterjeras, vaisos rodikliai, somatinių ląstelių skaičius, melžimo greitis, veršiavimosi lengvumas, veršiavimosi eiga, dukterų gebėjimas apsivaisinti, pašarų konversija. Nėra tikslinga karvėms ir telyčioms sėklinti aklai rinktis bulius reproduktorius, kurie labai didina pieningumą, bet jų kiti išvardintieji gamybiniai rodikliai įvertinti žemiau vidurkio.

Pieno savikaina – kiekvieno individualaus ūkio reikalas, todėl tik nuo ūkininko žinių ir gebėjimų priklauso jos dydis – kuo pigiau pienas bus pagaminamas, tuo daugiau pelno liks jį pardavus. Tą patį pieno kiekį galima melžti iš mažesnio skaičiaus karvių, jei ūkio banda produktyvi, jei sėkmingai sprendžiamos reprodukcinės ir selekcinės problemos.

Pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius