Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Kaip išvengti gyvulių apsinuodijimo nuodingais augalais
Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė
2022-06-07
Vasarą ganydamiesi gyvuliai gali apsinuodyti nuodingais augalais, jų sėklomis. Augalų nuodingumas priklauso nuo vegetacijos fazės, dirvos, klimatinių sąlygų. Pažymėtina, kad vyraujant sausrai kai kuriuose nuodinguose augaluose ypač padidėja kenksmingų gyvulių sveikatai medžiagų – alkaloidų koncentracija.
Ūkiuose, kuriuose laikoma daug gyvulių, ši rizika pakankamai minimali, kadangi jie ganomi dažniausiai kultūrinėse ganyklose, kur žolynų sudėtis žinoma, nes įsėtos tik naudingos, nekenksmingos gyvulių sveikatai žolės. Tuo metu pavienių gyvulių laikytojai savo gyvulius gano plotuose, kur dažniausiai vyrauja natūralūs žolynai – pamiškėse, upių pakrantėse, užpelkėjusiose vietose ar pan. Tokiais metais, kaip šiemet, kai sausa ir trūksta žolės, nuganomi ir nušienaujami visi pakampiai, kurie palankiais žolėms augti metais liktų nepajudinti.
Kodėl gyvuliai ėda nuodingus augalus:
- Iš bado, kuomet yra nepakankamai šeriami arba kai jiems labai norisi žalio pašaro (po sauso žiemos raciono);
- Kai kurie nuodingi augalai ankstyvoje vegetacijos fazėje yra skanūs;
- Jeigu nesubalansuotas racionas, gyvulys nuodinguose augaluose gali ieškoti jam trūkstančių maisto medžiagų, vitaminų;
- Pirmą kartą išleisti į naują ganyklą gyvuliai iš smalsumo gali paragauti naujų, nežinomo skonio augalų;
- Gyvuliai, kurie nuo mažens auginti nenatūralioje jiems aplinkoje – tvartuose, garduose, apsinuodija dažniau nei tie, kurie galėjo nuo pat gimimo drauge su mama ganytis pievoje.
Dauguma nuodingų žolių turi nemalonų kvapą ir atbaido gyvūnus, tačiau ne visos.
Apsinuodijus nuokanomis
Šis augalas išplitęs natūraliuose žolynuose, auga šlapiose vietose, upių pakrantėse. Tai daugiametė aukštaūgė žolė, savo didumu ir žiedais primenanti kmyną, storu, dažnai iš žemės išsikišusiu šakniastiebiu. Nuodingos yra visos šio augalo dalys, ypač šakniastiebis. Dėl saldoko skonio gyvuliai mėgsta šiuos augalus.
Tai viena nuodingiausių žolių. Apsinuodijimo požymiai atsiranda praėjus 2–3 val. po žolės suėdimo. Sunkiais atvejais gyvuliai gali kristi per kelias valandas. Apsinuodiję jie būna susijaudinę, baikštūs, dreba, jiems teka seilės. Galvijai gali išpusti, arkliai gali rodyti dieglių žymes, o toliau prasideda žandų, sprando, galūnių raumenų mėšlungis.
Apsinuodijusius gyvulius gydyti sunku – arkliams plaunamas skrandis, atrajotojai girdomi 5–10 proc. druskos rūgšties tirpalu. Visi gyvuliai gydomi vidurius paleidžiančiais ir raminančiais vaistais. Suaugusi karvė apsinuodija nuo 200 g, avis – nuo 60–80 g, arkliai mirtinai apsinuodija nuo 400–500 g džiovintų nuokanų. Arkliai, beje, labai jautrūs bet kokio tipo apsinuodijimui. Ne visi žino, kad jie neturi vėmimo reflekso, todėl viskas, ką suėda, pereina per virškinimo sistemą – visi toksinai ir suėsti nuodingi augalai pereina per organizmą.
Pražūtingos nuokanos žiedynas
Nuodingi asiūkliai
Ne visos asiūklių rūšys ir ne visiems gyvuliams vienodai nuodingos. Jautriausi asiūkliams arkliai. Apsinuodijimo žymės atsiranda ilgą laiką šeriant asiūkliais užterštu šienu, nes jie nuodingi ir ganykloje, ir patekę į šieną, kuriame išsaugo savo nuodingas savybes. Liga lėtinio pobūdžio – tęsiasi savaites, mėnesius. Iš pradžių gyvuliai pasidaro jautresni, išsiplečia vyzdžiai. Vėliau jie sunkiai beatsikelia, vedami nepastovi. Apetitas ilgą laiką būna geras. Galvijai gali viduriuoti, pradeda liesėti. Kai pašare daugiau negu 5 proc. asiūklių (ypač balinių), karvių pienas tampa vandeningas, melsvos spalvos.
Asiūkliams ypač jautrus galvijų prieauglis iki 1 metų amžiaus. Gydomi gyvuliai nešeriami užterštu šienu, duodama vidurius paleidžiančių vaistų. Sveikata gerėja labai retai, pasveikstama per 2–3 mėnesius. Panašiai gyvuliai apsinuodija ir paparčiais.
Asiūkliams jautriausi arkliai
Apsinuodijus rausvaisiais dobilais
Gyvuliai, ilgai ganomi rausvųjų, o kartais ir kitokių dobilų ganykloje, gali susirgti fagopirizmu. Taip pat veikia ir jonažolės, grikiai, soros. Liga atsiranda dėl padidėjusio gyvulio odos jautrumo saulės spinduliams.
Apsinuodijimas pasireiškia nepigmentuotuose odos plotuose: ypač ant ausų, aplink burną, ant vokų atsiranda niežulys, patinimų, įtrūkimų, opų ir pūlingų uždegimų. Dėl to baltos gyvulio odos vietos patinsta, apšąšta, plaukai tose vietose iškyla, atsiranda šlapiuojanti egzema. Be vietinio veikimo kartais būna ir bendrų organizmo apsinuodijimo požymių: prastas apetitas, gastroenteritas, diegliai, gelta, nerviniai sutrikimai. Rausvaisiais dobilais dažniau apsinuodija arkliai, rečiau – galvijai ir kiti gyvuliai. Pavojingesnė yra rausvųjų dobilų žolė, bet ilgiau šeriami gyvuliai gali apsinuodyti ir jų šienu.
Svarbiausia pakeisti susirgusio gyvulio pašarą, saulėtomis dienomis laikyti tvarte, tamsesnėje vietoje. Kad nesusirgtų fagopirizmu, saulėtomis dienomis gyvulių negalima ganyti tose ganyklose, kuriose yra rausvųjų dobilų, jonažolių ar grikių.
Ilgai ganomi rausvųjų dobilų ganykloje gyvuliai gali susirgti fagopirizmu
Gali apsinuodyti lubinais
Arklių sveikatai didelės žalos gali sukelti ne tik laukiniai augalai, bet ir kai kurie kultūriniai, auginami specialiai pašarui. Tokiems augalams priklauso lubinas.
Apsinuodijimas lubinais pasireiškia apetito praradimu, nervų sistemos sutrikimais (baimė, susijaudinimas, apatija), dantų griežimu, netvirta eisena. Išmatos su tamsiu krauju, geltonas šlapimas, padidėjusi kūno temperatūra. Sunkiais atvejais būna traukuliai, sutrinka reprodukcinės funkcijos. Lėtiniam apsinuodijimui būdingas palaipsniui besivystantis gyvūno išsekimas.
Net pašarui auginami lubinai gali būti nuodingi
Apsinuodijimas bulvėmis
Bulvėse yra nuodo – solanino (iki 0,01 proc.). Dygstančiose bulvėse jo padaugėja iki 0,5 procento. Solanino ypač daug būna bulvių daiguose ir mažose, nuo saulės pažaliavusiose ir apgedusiose bulvėse. Solanino yra ir bulvių virkščiose, ypač bulvėms žydint.
Dažniausiai apsinuodija galvijai ir kiaulės, šeriami dygstančių bulvių atliekomis. Apsinuodiję gyvuliai neturi apetito, viduriuoja, kiaulės vemia, arkliai diegliuoja. Ant kojų, tešmens, galvos, kaklo, uodegos pašaknyje atsiranda išbėrimų (egzema). Dar vėliau gyvuliai eidami svyruoja, jų užpakalis paralyžiuojamas. Sunkiai apsinuodiję gyvuliai, krinta po 2–3 dienų. Gydant duodama vidurius paleidžiančių, kiaulėms – vėmimą sukeliančių, sutraukiančių vaistų ir kt.
Nuodingos dygstančių bulvių atliekos
Nuodingi skalsėmis užteršti grūdai
Gyvuliai dažniausiai apsinuodija šeriami skalsėmis užterštomis grūdų atliekomis ir jų miltais. Galvijai gali apsinuodyti ir šienu, kuriame yra daug varpinių žolių, užkrėstų skalsėmis. Grūdai yra pavojingi, kai juose yra 0,2 proc. ir daugiau skalsių.
Apsinuodijimas gali būti ūminis ir lėtinis. Ūmai apsinuodiję gyvuliai seilėjasi, vemia, viduriuoja, jų snukio gleivinė apimta uždegimo, be to, jie būna mieguisti, atsiranda paralyžių, traukulių. Vaisingos patelės gali išsimesti. Lėtiniais atvejais pajuoduoja galvijų ir kiaulių ausų, uodegos galas, speniai, kiaulių knyslė. Gydant duodama sutraukiančių ir vidurius paleidžiančių vaistų ir kt.
Skalsėmis užteršti grūdai
Gyvulių apsinuodijimas gali padaryti daug nuostolių. Kad jie apsinuodiję, galima įtarti, kai suserga iš karto daugiau tokiomis pat sąlygomis laikomų gyvulių ir ligos požymiai yra vienodi. Dauguma apsinuodijimų prasideda staigiai ir ligos pradžia sutampa su pašarų ar ganymo vietų pakeitimu.
Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius
