Ganiava – gausių primilžių metas. Be to, ganykliniu laikotarpiu pieno savikaina būna mažesnė nei tvartiniu. Ganiava Lietuvoje paprastai tęsiasi nuo 145 iki 160 dienų. Tai priklauso nuo orų, žolyno būklės bei žolės kiekio ganyklose. Normaliais metais jau nuo rugsėjo antrosios pusės ganyklose nėra pakankamai žolės. Nors ganiavos pabaigoje žolė dar maistinga, bet joje jau mažiau energijos, didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų bei kitų maisto medžiagų. Be to, rudens žolės maisto medžiagos skaidomos ir pasisavinamos prasčiau nei ganiavos pradžioje. Dėl maisto medžiagų trūkumo, ganiavos pabaigoje gali sutrikti karvių sveikata, sumažėti primilžiai, pakisti pieno sudėties ir kokybės rodikliai. Dėl to pieno ūkiai gali patirti daug nuostolių. Norint išvengti negatyvių pasekmių ganiavos pabaigoje, kai ganyklose nėra pakankamai geros žolės, karves reikia šerti papildomai.
Šiais metais po sausrų bei karščių ataugo vešlūs atolai, o derlingose ganyklose žolės ir spalio mėnesį dar yra pakankamai. Atolų jaunos žolės maistingumas buvo panašus kaip ir pirmosios žolės pavasarį. Joje buvo daug gerai pasisavinamų baltymų, tačiau nepakankamai sausųjų medžiagų, struktūrinės ląstelienos ir kitų angliavandenių. Ganant jaunoje atolų žolėje, karvėms reikia duoti mažesnio baltymingumo koncentratų, premiksų su magniu, pasiūlyti laižalų su mikroelementais. Racione turi būti pakankamai mineralų. Labai svarbu, kad karvių dietoje būtų tinkamas rūgštinių ir šarminių elementų kiekis ir santykis (0,6 : 0,9). Mineralų trūkumas daro didelę įtaką karvių sveikatai ir produktyvumui. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad trūkstant fosforo, pieno primilžiai gali sumažėti iki 40 procentų. Subalansavus racione fosforo kiekį, pieno primilžiai stabilizuojasi.
Be abejo, rudenį vešlūs atolai greitai nuganomi ir ganyklose lieka vis mažiau vertingos žolės, todėl karves tenka šerti papildomai žaliaisiais ir kitais sultingais pašarais arba žiemojimo laikotarpiui paruoštais pašarais.
Smulkesniuose ir mažiau specializuotuose ūkiuose, karvės papildomai šeriamos dažniausiai žaliaisiais ir kitais sultingais pašarais. Papildomai karves šerti galima atolų žole, šakniavaisių lapais, šakniavaisiais, cukrinių runkelių lapais, turnepsais (pašarinėmis ropėmis), kukurūzais, pašariniais kopūstais, cukrinių runkelių griežiniais ir kt. Šiuo laikotarpiu, atsižvelgiant į racionų maistingumą, karvėms duodama baltymingesnių koncentratų.
Pašarinių šakniavaisių su lapais karvėms galima duoti ne daugiau kaip 20 kg per parą. Šakniavaisiai ir jų lapai turi būti nesugedę ir neužteršti žemėmis. Pašarinių kopūstų karvėms duodama ne daugiau kaip 25 kg per parą. Kol kopūstų stiebai nėra sumedėję, juos karvėms galima duoti nesmulkintus. Cukrinių runkelių griežinius karvės noriai ėda ir šviežius, ir silosuotus. Šviežių cukrinių runkelių griežinių karvėms galima duoti iki 30 kg, o silosuotų – iki 26 kg per parą. Karvėms negalima duoti surūgusių, sugedusių bei pradėjusių gesti griežinių.
Daugumos sultingų pašarų pakanka palyginti trumpam laikotarpiui. Pavyzdžiui, šakniavaisių lapų, pašarinių kopūstų pakanka apie dvi savaites. Šeriant karves minėtais pašarais, jų mitybos sąlygos dažnai keičiasi, ir didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai nespėja prisitaikyti prie pasikeitusių pašarų. Dėl šių priežasčių ganiavos pabaigoje neretai pasitaiko virškinimo ir kitų problemų, sumažėja primilžiai.
Prie žiemos pašarų karvės turi būti pratinamos palaipsniui. Prieskrandžio mikroorganizmai prie pasikeitusių pašarų prisitaiko per 10–15 ir daugiau dienų. Žiemos pašarais karvės papildomai šeriamos dažniausiai pažangiuose, specializuotuose pienininkystės ūkiuose, kuriuose sukaupiama pakankamai pašarų. Šeriant karves žiemos pašarais papildomai, galima geriau subalansuoti racionus ir išvengti nuostolių dėl gyvulių sveikatos sutrikimų ir produktyvumo sumažėjimo.
Karves ganyti reikėtų kaip galima ilgiau. Kai orai atvėsta ir subjūra, būna labai drėgna, karves nakčiai reikia ginti į tvartus arba į ganyklose įrengtas pašiūres ir pašerti žaliaisiais arba žiemos pašarais. Tyrimais nustatyta, kad karvės šalčius perneša lengvai, tačiau joms kenkia drėgni orai, skersvėjai, gausūs krituliai ir vėjai. Be to, dėl drėgmės gausos klampojamas žolynas, ganyklose nėra geros žolės.
Problemų gali sukelti ir šalnos. Šalnų metu lauke laikomos karvės gali peršalti ir susirgti. Šalčio paveiktas žolėje esantis krakmolas virsta cukrumi ir labai „erzina“ virškinamojo trakto gleivinę. Tai sukelia gausų ir sunkiai gydomą karvių viduriavimą. Po šalnų ganomos karvės gali susirgti didžiojo prieskrandžio išputimu, gali padaugėti galūnių problemų, susirgimų mastitu. Be to, pasitaiko abortų, kvėpavimo takų ir kitų susirgimų. Išginti į ganyklą karves galima tiktai nutirpus šerkšnui ir pašertas turimais pašarais.
Pasibaigus ganiavos ir pereinamajam laikotarpiui, karvės šeriamos žiemos pašarais. Reikėtų laboratorijoje nustatyti šieno ir silosuotų pašarų kokybę ir maistingumą. Galvijus reikia šerti tinkamai subalansuotais pašarais. Šeriant nesubalansuotais pašarais, gyvuliai gali turėti sveikatos problemų, nebus pasiektas gyvulių genetinis produktyvumas, ūkiai gali neišnaudoti turimų galimybių bei patirti daug nuostolių.
Pieno ūkiuose yra labai svarbu karvėms ir kitiems galvijams sudaryti šėrimo planus bei racionus. Sudaryti pigų ir visus galvijo organizmo poreikius tenkinantį racioną – sudėtingas darbas. Geriausia ir tiksliausia tai padaryti naudojant kompiuterinę programą. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės konsultantai, naudodami vieną pažangiausių kompiuterinių šėrimo programų FeedExpert, optimaliai subalansuos racionus, parinks pigiausius pašarus, užtikrinančius maksimalų produkcijos kiekį ir kokybę, apskaičiuos raciono savikainą. Kreipkitės, visuomet padėsime.
Naudinga vaizdo informacija