• Temos
• Gyvulininkystė

Kad nuostolių nepatirtų pieno gamintojai, perdirbėjai ir vartotojai

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2019-10-02

© LŽŪKT nuotr.
Pienas – žemės ūkio produktas, turintis ypatingos reikšmės ir gamintojui, ir vartotojui. Tai vienas iš nedaugelio gyvulininkystės produktų, kurį galima vartoti neapdorotą, todėl, melžiant karves ir tvarkant pieną, būtina laikytis ypatingų higienos reikalavimų. Tešmens susirgimai ar ne itin gera pieno kokybė kelia sunkumų ne tik pieno gamintojui. Perdirbant žemesnės kokybės arba tešmens ligomis sergančių karvių pieną, nuostolių gali patirti ir perdirbėjai, nes dėl tešmens ligų pakinta pieno sudėtis. Mažėja pieno sausųjų medžiagų, kalcio, laktozės (pieno cukraus) kiekis, o daugėja išrūgų baltymų, chlorido, natrio ir somatinių ląstelių.

Taisyklingas melžimas ir nuoseklus higienos priemonių taikymas melžiant labai padeda išvengti tešmens ligų ir nuolat gauti geros kokybės pieną.

Pradėti reikėtų nuo higienos karvidėje. Karvės tešmuo bus švaresnis, jei jos gulėjimo vieta bus sausa ir pakreikta, o praėjimo takai švarūs. Tai ne tik padės sumažinti darbo sąnaudas, ruošiant tešmenis melžimui, bet ir sumažins mikroorganizmų koncentraciją karvidėje. Asmens higienos privalo laikytis ir melžėjai: vilkėti švariais darbo drabužiais, plauti ir dezinfekuoti rankas.

Būtina laikytis melžimo grafiko ir tvarkos. Nereguliarus melžimo grafikas trikdo pieno gamybos procesą, todėl patiriama nuostolių. Melžimo tvarka irgi padeda apsaugoti sveikų karvių tešmenis nuo ligų sukėlėjų, iki minimumo sumažėja inhibitorių patekimo į pieną galimybė. Karvidėje pirmiausia reikia melžti jaunas ir sveikas karves, po to sergančias tešmens ligomis ir galiausiai gydomas vaistais. Melžiant melžimo aikštelėje, karves sunku sugrupuoti, kadangi į melžimui skirtas vietas jos patenka atsitiktine tvarka. Tačiau net ir tuomet karves su akivaizdžiai nesveikais tešmenimis ir gydomas vaistais reikia melžti į atskirus melžimo kibirėlius. Jų pienas neturi patekti į bendrą pieno talpą. Gydomos ir sergančios karvės stambiose bandose turėtų būti laikomos vienoje grupėje ir melžiamos paskutinės.

Reikia prižiūrėti ir kontroliuoti melžimo vakuumą. Prieš kiekvieną melžimą melžėjas privalo patikrinti vakuumo diapazoną. Pasikeitęs vakuumas gali neigiamai paveikti viso melžtuvo darbą (pvz., pulsatorių pulsų skaičių ir pulsaciją).

Visada būtina numelžti pirmąsias čiurkšles. Mikroorganizmai patenka į spenio kanalą, jame dauginasi, todėl spenio talpa dažnai būna pilna mikroorganizmų. Speniuose esantis pienas numelžiamas 2–3 čiurkšlėmis iš kiekvieno spenio į specialų puodelį. Numelžiant pirmąsias čiurkšles, pastebimi pieno konsistencijos ir spalvos pakitimai, kurie gali būti tešmens būklės sutrikimo signalas, tuomet visas pienas turi būti išmelžiamas atskirai. Jei ir nėra pakitimų, pirmųjų čiurkšlių pienas niekada nemaišomas su visu iš tešmens išmelžtu pienu. Jokiu būdu negalima numelžti pirmųjų čiurkšlių ant grindų, karvės stovėjimo vietoje arba į delną, nes kyla pavojus užsikrėsti sveikoms karvėms.

Prieš melžimą tešmuo turi būti nuvalomas, ypač speniai ir paruošiamas melžimui. Priemonių tešmeniui valyti (vienkartinių servetėlių, ploviklių) pasirinkimas šiai dienai išties platus. Svarbu atminti ir griežtai laikytis vienos taisyklės – niekada nevalyti viena pašluoste kelių karvių tešmenų. Labai nešvarius tešmenis tenka gausiai plauti vandeniu ir rūpestingai nušluostyti, kad vanduo, kuriame gausu bakterijų, nenutekėtų į melžiklius. Be to, ant drėgnų spenių melžikliai blogai laikosi ir silpnėjant pieno tėkmei, jie per anksti paslenka speniais aukštyn, taip apsunkindami pieno tekėjimą. Dėl to pailgėja baigiamojo melžimo laikas, traumuojami speniai.

Tešmens paruošimas skatina karvės pasirengimą melžimui. Tai turi lemiamos reikšmės nenutrūkstamam pieno atidavimo procesui. Pasiruošimą melžimui skatina hormonas oksitocinas, kurį išskiria hipofizio liauka prisilietimu dirginant tešmenį. Iš karto po to, kai pienas plūsteli į spenius, reikia uždėti ant spenių melžiklius, kadangi po 6–8 minučių šis hormonas praranda savo veiksmingumą. Jei numelžus pirmas čiurkšles ir nuvalius spenius jie dar nėra stangrūs ir įtempti, tešmenį ir spenius reikia masažuoti rankomis. Pirminį stimuliavimą atlieka ir specialios konstrukcijos melžtuvai.

Jei tešmuo paruoštas melžimui, reikia greitai uždėti melžtuvą ir melžti, vengiant pauzių ir oro įsiurbimo. Melžiant reikia stebėti, ar melžtuvas gerai laikosi ant spenių. Netolygiai melžiama arba nebaigiama melžti dažnai dėl to, kad melžikliai nusmunka nuo spenių arba pasisuka. Jei melžimo įranga senesnė, neturi komplektacijoje pieno tėkmės indikatorių, reikia stebėti, ar nemažėja pieno tėkmė, vengti „tuščio melžimo“ (per ilgo vakuumo poveikio). Melžiant neturėtų būti daromi kiti pašaliniai darbai. Susilpnėjus pieno tėkmei, melžėjas turėtų trumpam ranka patraukti melžiklius žemyn, kita ranka patikrinti kiekvieną ketvirtį. Jeigu jie tuštėja netolygiai, kiekvienas melžiklis pakartotinai patraukiamas žemyn, kol išmelžiamas likęs pienas. Pieno likučiai turi būti išmelžiami greitai, vengiant oro įsiurbimo. Baigus melžti, uždaromas pieno kolektoriaus vožtuvas ir į melžiklių pospenines kameras įleidžiama oro. Sumažėjus vakuumui šiose kamerose, vienu metu nuimami visi keturi melžikliai. Pakartotinai trumpam atidarius vožtuvą, pieno likutis išsiurbiamas iš melžiklių.

Po melžimo speniai turi būti dezinfekuojami. Nuėmus melžtuvą, speniai iš karto panardinami į dezifekuojantį tirpalą arba juo apipurškiami. Uždelsus tai padaryti, dezinfekavimo priemonių veiksmingumas sumažėja. Toks spenių dezinfekavimas ūkiuose, kuriuose aktuali mastito problema, yra būtina higienos priemonė. Profilaktiškai ją rekomenduojama taikyti ir pieno galvijų bandose, kuriose karvės mastitu neserga. Tai reikalinga dėl tos priežasties, kad melžiant spenių kanalai išsiplečia ir susitraukia tik po 20–30 minučių po melžimo pabaigos. Todėl reikėtų saugoti dar „atvirus“ spenius nuo užteršimo, jiems liečiantis su nešvariais paviršiais.

Tešmens priežiūra laikoma tešmens apžiūrėjimas ir apčiupinėjimas, ar nėra pakitimų, pieno ir sekreto patikrinimas, somatinių ląstelių kiekio piene nustatymas. Apžiūrint tešmenį, galima apčiuopti sukietėjimus. Reikėtų stebėti pakitimus ant spenių, jų viduje ir tešmens audinyje, nustatyti skausmingas vietas. Esant ūmiam tešmens uždegimui, sergantis ketvirtis dažniausiai būna patinęs, paraudęs, skausmingas ir šiltesnis nei kiti. Pastebėjus tešmens susirgimo požymius, būtina skubiai imtis priemonių. Tešmens uždegimai dažniausiai gydomi antibiotikais ir sulfanilamidais. Jei reikia, papildomai leidžiami organizmą stiprinantys vaistai. Gydymui per laktaciją skiriami greitai veikiantys vaistai, vartojami trumpą laiką ir didelėmis dozėmis. Gydant užtrukinimo ir užtrūkio laikotarpiu, antibiotikai dažniausiai skiriami ilgesniam laikui – 6–8 savaitėms. Gyvulys pasveiksta greitai, jei gydoma kryptingai (atliekamas mikrobiologinis tyrimas, nustatomas sukėlėjų jautrumas vaistams).

Kad pieno gamintojas nepatirtų nuostolių, jo bandoje karvės turi būti tik su sveikais tešmenimis. Jei bendrame bandos karvių piene yra daug somatinių ląstelių, reikia imtis bandos sanavimo priemonių ir nutraukti „užburtą ratą“. Šių priemonių pagrindas yra visų bandos gyvulių tešmenų sveikatos būklės patikrinimas. Dėmesį reikia atkreipti į aplinką: ar joje nėra mastitą skatinančių veiksnių, o jei yra, juos nustatyti ir pašalinti. Sergančius gyvulius reikia gydyti skubiai ir kvalifikuotai. Išbrokuoti karves, sergančias lėtinėmis, t. y. nepagydomomis tešmens ligomis. Jos yra didžiausias infekcijos šaltinis ir kelia pavojų užsikrėsti sveikoms karvėms.

Norint gauti aukščiausios kokybės pieną, melžtuvą po kiekvieno melžimo būtina švariai išplauti ir dezinfekuoti. Be to, reikia melžiklius saugoti nuo reinfekcijos. Nenuvalius apnašų, pavyzdžiui, nuo plovimo įrenginio laikiklių, mikroorganizmai, ypač coli bakterijos, mielių grybelis bei kitos bakterijos iš aplinkos patenka į melžiklius, o iš jų – ant spenių. Tai sukelia subklinikinius ir visų pirma sunkios formos ūmius mastitus. Išplovus melžtuvą, būtina jį padžiauti melžikliais į apačią.

Tiek kvalifikuotas melžimas, tiek nuoseklus higienos priemonių taikymas melžiant turi ypač didelės reikšmės karvių bandos sveikatingumui ir yra geros kokybės pieno gavybos pagrindas.

Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius