Javainis – puikus pašaras galvijams

LŽŪKT informacija

2011-09-02

Šiais metais dėl nepalankių oro sąlygų išnyko dideli žiemkenčių plotai. Kai kuriuose ūkiuose teko atsėti 70 ir daugiau proc. pasėlių. Atsėti javų laukai nevienodai bręsta, todėl sunku nukulti. Be to, po liūčių yra nemažai sugulusių javų. Kai kuriuos javų plotus doroti grūdų kombainais būtų nuostolinga, o užariant nuostoliai dar padidėtų. Tokius javus rekomenduojama silosuoti.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Ruošiant javų silosą (javainį), panaudojamas visas biologinis (vegetacinis) grūdinių kultūrų derlius, išskyrus ražienas. Silosuoti rekomenduojama ir tinkamus kulti javus, jeigu yra jų perteklius. Javų silosą galima ruošti tranšėjose, plastiko kaupuose, ritiniuose bei plastiko maišuose (AG-BAG technologija). Grūdinių kultūrų biologinei masei doroti (pjauti, smulkinti) naudojama ta pati technika kaip ir žolei silosuoti. Be abejo, javainio maistingumas priklauso nuo biologinės masės brandos silosavimo metu. Tyrimais nustatyta, kad optimaliausias terminas silosuoti grūdinių vegetacinę masę, kai sausųjų medžiagų kiekis joje yra 38–42 proc., o apykaitos energijos koncentracija 1 kg sausosios medžiagos yra apie 10 MJ. Praktiškai ši branda būna po 4–5 sav. nuo varpų ar ankščių pasirodymo. Tuomet iš hektaro gaunama daugiausia galvijų pasisavinamų maisto medžiagų.

Tinkamiausias ir labiausiai paplitęs grūdinių biologinės masės dorojimas yra tiesioginis augalų pjovimas kartu smulkinant. Masės nereikia vytinti, nes joje pakanka sausųjų medžiagų. Po Pavytinus renkant masę iš pradalgių, išbyra daug grūdų. Didesnių nuostolių renkant iš pradalgių patiriama vytinant ankštinių biologinę masę.

Svarbu, kad nepatektų teršalų

Ruošiant javainį, biologinę masę reikia susmulkinti 2–3 cm ilgio kapojais. Smulkinant ilgesniais kaip 5 cm pjaustiniais, masė blogiau susislegia ir gali nukentėti javų siloso kokybė. Tai atsitinka todėl, kad nepakankamai suslėgtoje silosuojamoje masėje lieka daug oro (deguonies), užsitęsia kvėpavimo fazė, lėčiau vyksta fermentacija, susidaro sąlygos mielėms ir pelėsiams vystytis. Kai masėje lieka oro, ji pradeda kaisti, prarandama daug maisto medžiagų, prastėja javainio kokybė.

Svarbu, kad į silosuojamą masę nepatektų žemių, mėšlo, srutų, nes su minėtuose teršaluose yra nepageidaujamų mikroorganizmų, didinančių maisto medžiagų nuostolius ir bloginančių pašaro kokybę. Pavyzdžiui, patekusios į silosuojamą masę klostridijos, skaido cukrų ir baltymus į sviesto, acto rūgštis, anglies dioksidą, amoniaką, didina pašaro energijos bei maisto medžiagų nuostolius. Amoniakas ir sviesto rūgštis padidina siloso pH, pašaras apkarsta, sumažėja jo ėdamumas. Klostridijų toksinai – putrescinas ir kadaverinas – gali sukelti gyvulių susirgimus.

Būtina gerai suslėgti ir apsaugoti nuo oro

Ruošiant javainį tranšėjose ir kaupuose, silosuojamą masę būtina tinkamai suslėgti. Tranšėją bei kaupą reikia prikrauti kiek galima greičiau, o javainį sandariai uždengti tinkama plėvele ir prislėgti turimomis priemonėmis. Plėvelės būklę reikia tikrinti. Pažeistą – būtina užsandarinti.

Javainio fermentacija trunka apie 6 savaites. Silosą atidengus šėrimui, pašaras gali prarasti dalį maisto medžiagų dėl to, kad į jį pateko oro. Patekęs oras sukelia javainio antrinę fermentaciją, kurios metu javainyje pieno rūgšties mažėja, o sviesto rūgšties daugėja. Antrinės fermentacijos paveikto siloso spalva būna ruda, kvapas stiprus ir nemalonus. Tokį pašarą gyvuliai ėda nenoriai, sunkiai virškina. Javainio aerobinis stabilumas priklauso nuo jame esančių mikroorganizmų ir organinių rūgščių santykio. Kuo daugiau javainyje pieno rūgšties ir jos bakterijų ir mažiau mielių, pelėsių, tuo silosas stabilesnis. Siekiant sumažinti aerobinį javainio nuostolį bei išvengti antrinės fermentacijos, pašarą būtina kiek galima labiau apsaugoti nuo oro. Tai galima padaryti tvarkingai imant pašarą iš tranšėjos ar kaupo, t. y. neišdraskant, o reikiamą pašaro kiekį lygiai atkertant per visą tranšėjos ar kaupo aukštį.

Galima naudoti siloso priedus

Fermentacijai, pašaro kokybei gerinti bei maisto medžiagų nuostoliams mažinti naudojami siloso priedai – organinės rūgštys, gyvų pieno rūgšties bakterijų preparatai (inokuliantai), fermentai, angliavandeniai ir nebaltyminės azoto medžiagos.

Organinės rūgštys sumažina siloso pH, apriboja biocheminių procesų aktyvumą, sudaro palankesnes sąlygas pieno rūgšties bakterijoms.

Bakteriniai inokuliantai pašaro cukrų paverčia pieno ir acto rūgštimis, sumažina siloso pH bei pagreitina jo fermentaciją.

Fermentai pagreitina silosuojamoje masėje biocheminius procesus, skaido sudėtingus angliavandenių kompleksus į paprastus cukrus, reikalingus siloso fermentacijai. Angliavandenių šaltiniai, t. y. įvairūs cukrūs (melasa, cukrinių runkelių griežiniai), sudaro sąlygas intensyviai mikroorganizmų veiklai bei siloso fermentacijai. Tai yra svarbu, kai silosuojamoje masėje nėra pakankamai cukraus.

Nebaltyminės azoto medžiagos (amoniakas arba karbamidas) didina žaliųjų bei tirpiųjų baltymų kiekį silose ir sudaro nepalankias sąlygas mikrobams.

Ar reikia naudoti siloso priedus ruošiant javainį, priklauso nuo biologinės masės kokybės, oro sąlygų bei gamybos technologijos. Paprastai javainis gerai silosuojasi be jokių priedų. Tačiau esant nepalankiems orams vegetacijos laikotarpiu ar pašarų ruošimo metu, arba nepavykus biologinės masės sudoroti laiku, gali tekti naudoti siloso priedus.

Galima vynioti į ritinius

Biologinė grūdinių javų masės branda, vyniojant į ritinius, turi būti tokia pat, kaip ir silosuojant į tranšėją ar kaupą. Silosavimo technika bei technologija tokia pati kaip ruošiant žolių silosą. Reikia tinkamai formuoti pradalgę, susukti ritinį bei apsukti plėvele. Ritinius laikyti vertikalioje padėtyje. Kraunant, transportuojant ir sandėliuojant svarbu nepažeisti plėvelės. Pažeistą – užklijuoti lipnia juosta, nes pažeistame ritinyje silosas greičiau genda nei tranšėjoje. Pastebėta, kad javainį gaminant į ritinius, maisto medžiagų nuostoliai būna didesni. Renkant masę iš pradalgių bei ritinio formavimo metu, dalis grūdų išbyra. Nustatyta, kad patiriama 20–25 proc. nuostolių nuo bendro grūdų kiekio masėje (Jatkauskas J., Vrotniakienė V.). Nuostoliai būna mažesni, kai biologinė masė javainiui tiesiogiai pjaunama ir smulkinama. Supelijęs javainis gyvuliams netinkamas, todėl norint išvengti nuostolių ruošiant javainį į ritinius, negalima pažeisti silosavimo technologijos.

Tinkamas produktyvioms karvėms

Javų silosu galima šerti karves, prieauglį bei penimus galvijus. Javainis yra geras pašaras, todėl dažniausiai juo šeriamos produktyvios karvės. Danijoje atliktų tyrimų duomenimis, javainis gali sudaryti 50–65 proc. melžiamų karvių raciono. Karvėms, iš kurių primelžiama apie 30 kg pieno per parą, javainio duodama apie 25 kg per parą. Penimiems galvijams javainio galima duoti iki soties.

Lentelėje pateikiamas racionas su kviečių javainiu, kai karvių produktyvumas – 30,8 kg/d., riebalų koncentracija piene – 4 procentai.

Racionas karvėms

Šaltinis: Jatkauskas J., Vrotniakienė V. Varpinių-ankštinių javų vegetacinės masės silosavimas ir naudojimas galvijų pašarui. Kaunas, 2004.

Miežių ir kviečių javų siloso ėdamumas ir karvių produktyvumas tirtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos gyvulininkystės institute. Tyrimų duomenimis, karvės noriai ėdė ir miežių, ir kviečių javainį. Pieno primilžiai, jo sudėties ir kokybės rodikliai buvo geri.

Ruošiant javainį, galima pagerinti pašaro kokybę bei papildyti žiemojimo laikotarpio atsargas.