• Temos
• Gyvulininkystė

Jaunieji Suvalkijos ūkininkai nebijo eksperimentuoti

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-06-02

Galovėjų veislės galvijus Alavočiai pasirinko, nes jie nėra reiklūs pašarams, laikymo sąlygoms

Vilkaviškio rajono Keturvalakių seniūnijoje, Bačkiškių kaime, ūkininkaujantys Remigijus ir Jovita Alavočiai pernai tapo tradicinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais. Tačiau rudenį dėl karantino žemdirbių šventė ir apdovanojimų ceremonija neįvyko – ji buvo perkelta į pavasarį. Prieš keletą dienų Paežerių dvare surengtoje ceremonijoje buvo pagerbti geriausi Vilkaviškio krašto žemdirbiai, o jauniesiems ūkininkams R. ir J. Alavočiams įteiktas „Metų ūkio“ laimėtojų apdovanojimas.

Trylikti ūkininkavimo metai

Mėgstantieji savo veiklą neskaičiuoja jai skiriamo laiko. Tad nėra ko stebėtis, kad ūkininkai laukuose triūsia ne tik dieną, jei reikia, darbui paaukoja ir naktis, savaitgalius, o vasara jiems – tikrai ne atostogų metas.

Jaunųjų ūkininkų Alavočių šeima: Remigijus su žmona Jovita, sūnus Justas ir dukrelės Miglė bei Ieva

Šiuo metu lyg ir nėra pasėlių laukuose svarbių darbų, taip pat ir galimybių dėl gausaus lietaus į juos įvažiuoti, tačiau Remigijus vakarėjant vis dar buvo ten – žvalgėsi, kaip auga javai, ar neužmirkę laukai, kokių apsaugos priemonių jau prašosi pasėliai. Jaunasis ūkininkas pasidžiaugė, kad javai, rapsai ir žirniai kol kas atrodo labai gražiai, tačiau jei ir toliau lis, gali kilti problemų. Šiomis naktimis, kai vėjas aprimsta, Remigijus važiuoja su purkštuvu į rapsų laukus, mat jau reikia pasirūpinti jų apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Anot pašnekovo, gerai, kad nėra karšta, nes kai tokia drėgmė, ligos labai linkusios plisti.

Savo ūkį, kuris yra 230 ha, R. Alavočius įregistravo 2008 m., tačiau savarankišku ūkininkavimu savo veiklos jaunasis ūkininkas nevadina, mat ranka rankon, pagelbėdami vieni kitiems, darbuojasi drauge su tėvais, kurie taip pat turi nemažą ūkį. Didžiausią plotą Remigijaus ūkyje užima žieminiai kviečiai, nes derlingose žemėse jie bene geriausiai dera ir teikia naudą. Tačiau prieš trejus metus ūkininkas nutarė pamėginti auginti ir mėsinius galvijus. Tokį sprendimą lėmė dėl nepalankių metų buvęs prastokas javų derlius, žemos jų supirkimo kainos. Tad norėjosi turėti alternatyvą, be to, išnaudoti turimas pievas ir nederlingus plotus.

Ūkyje atsirado galovėjų

Pasidomėjęs, kokios veislės galvijai nėra reiklūs pašarams, laikymo sąlygoms, priežiūrai, ūkininkas pasirinko galovėjus. Anot jo, jiems nereikia tvartų – šaltuoju metu pakanka pastogės, kurioje pakreikta šiaudų, yra pašaro ir vandens. Remigijus dalimis perpirko bandą iš ūkininko, kuris nutarė rinktis ekstensyvų ūkininkavimą ir auginti limuzinų veislės mėsinius galvijus.

Alavočių galvijų bandoje šiuo metu yra 35 galovėjai

Su pirktais gyvuliais ir jau savame ūkyje sulauktu prieaugliu šiuo metu bandoje yra 35 veisliniai galovėjai. Pasak pašnekovo, tai ganėtinai ramaus charakterio galvijai, nors, žinoma, ir tarp jų yra visokių. Ūkininkas juokiasi, kad kol neaugini mėsinių galvijų, lengva patikėti kalbomis, kad prie jų nėra ką veikti. Tačiau tai netiesa – mėsiniams galvijams irgi reikia kasdienės priežiūros, darbo, laiko, pastangų – iš niekur niekas savaime neatsiranda.

Galovėjus R. ir J. Alavočiai augina mėsai. Per porą metų šie galvijai pasiekia maždaug 500 kg svorį. Skersti ir išmėsinėti užaugintus galvijus gabena į skerdyklą, iš ten pasiima į vakuumą supakuotą mėsą. Jautienos realizacija užsiima patys – prekyba mėsa patikėta Remigijaus žmonai Jovitai.

„Darbus esame pasiskirstę taip: man priklauso galvijų priežiūra, auginimas, pasėliai, laukai, o Jovita užsiima prekybos reikalais. Turėti savą skerdyklėlę ar gaminti mėsos produktus mūsų ūkiui kol kas būtų per didelės investicijos bei daugybė iškylančių reikalavimų. Tačiau ateityje, jei bandą sugalvosime gerokai pasididinti, gal pasvarstysime ir apie tai. Kai planavome auginti mėsinius galvijus, atrodė, kad geros jautienos Lietuvoje trūksta, ji bus paklausi. Bet dabar įsitikinome, kad mėsinių galvijų augintojų yra nemažai ir dėl vietos rinkoje reikia pasivaržyti. Užsiimame užsakomąja, išvežiojamąja prekyba – surenkame didesnį kiekį užsakymų ir užsakovams nugabename šviežią mėsą. Dažniausiai tai didmiesčių gyventojai. Tačiau į ūkį, jei reikia kokybiškos jautienos, gali kreiptis kiekvienas. Socialiniuose tinkluose esame sukūrę savo paskyrą „Suvalkijos galovėjai“, kurioje galima pamatyti mūsų ūkį, galvijus, produkciją“, – pasakojo ūkininkas.

Iš skerdyklos galvijų mėsą ūkininkai atsiima vakuuminėse pakuotėse ir patys užsiima jos realizacija

Apie bandos didinimą Remigijus kol kas kalba atsargiai, mat, pasak jo, daug ką lemia, ar tai, ką darai, apsimoka, be to, planus riboja ir ganyklų plotai. Dabar ketinama apsistoti ties 14 karvių, kurios veda veršelius, o paskui bus sprendžiama, ką daryti pagal mėsos poreikį.

Kanapės neįveikė kviečių

Dar viena sritis, kurią jaunieji ūkininkai išmėgino, – kanapių auginimas arbatai. Tačiau teko nusivilti, mat iškilo užaugintos produkcijos realizacijos problemų. Pavedė užsakovai. Gerai užderėjusį derlių teko parduoti pusvelčiui. Ūkininkai apgailestauja, kad buvo įdėta daug darbo, investicijų, užauginta vertinga žaliava, o rezultatas – jokio pelno.

„Ne vienas ūkininkas, auginęs kanapes arbatai, nusivylė. Nors gerosios savybės puikiai žinomos, šis augalas Lietuvoje kažkodėl vis dar vertinamas atsargiai ir gana negatyviai. Tie, kas mėgina patys prekiauti kanapių žiedų arbata, didelės paklausos nesulaukia ir didelio pelno iš to neturi“, – apgailestavo Remigijus.

Anot jaunojo ūkininko, kol kas labiausiai pasiteisina tradicinės kultūros – javai, rapsai. Remigijus ypač džiaugiasi pernai užderėjusiu gausiu derliumi. Kviečių iš hektaro vidutiniškai prikūlė apie 8 t, rapsų – apie 4 t. Derlių pavyko parduoti už gerą kainą.

Ūkininkas turi visą reikalingą žemės ūkio techniką, nemažai ką įsigijo pasinaudojęs Europos Sąjungos paramos programomis. Remigijus giria savame ūkyje ir pas tėvą dirbančius tris jaunus vyrukus, kurie darbštūs, patikimi ir puikiai moka elgtis su modernia technika.

Neseniai 33 metų amžiaus ūkininkai R. ir J. Alavočiai iš Vilkaviškyje turėto buto persikėlė gyventi į naują namą, kurį pasistatė greta ūkio Bačkiškių kaime. Čia iškilo ir angaras technikai, grūdų sandėlis. Ūkininkai planuoja, kad dar reikėtų grūdų džiovyklos, mat drėgnais metais reikia skubėti grūdus realizuoti, o juos išdžiovinus būtų galima sandėliuoti ir orientuotis į palankiausias supirkimo kainas.

Jaunieji ūkininkai džiaugėsi, kad jau turi ne tik savą ūkį, bet ir namus, auga trys vaikučiai, neblogai sekasi ūkininkauti, be to, užsiima tuo, kas patinka. „Metų ūkio“ konkurse ne be reikalo jiems buvo paskirta pirmoji vieta, kuria R. ir J. Alavočiai išties didžiuojasi, mat Vilkaviškio kraštas garsėja savo puikiais ūkiais ir ūkininkais, tad būti tarp lyderių – didelė garbė.

ŪP korespondentė Rasa Smilgytė,Remigijaus ir Jovitos Alavočių albumo nuotraukos