Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Išvenkime klaidų gamindami kukurūzų silosą
Rita Samalionienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė
2017-09-13
Kad kukurūzų silosas yra vienas iš pagrindinių tvartinio laikotarpio pašarų tiek pieninių, tiek mėsinių galvijų ūkiuose, vargu ar kas besiginčytų. Tačiau vis dar diskutuotina tema yra tai, ar visada ūkiuose pavyksta pagaminti maksimaliai kokybišką kukurūzų silosą. Kaip išvengti klaidų, kad nebūtų pažeisti technologiniai reikalavimai, kaip valdyti ir įveikti problemas ruošiant šį pašarą – tai klausimai, į kuriuos vis dar turi atsakyti sau ne vienas ūkininkas, rudenį matydamas ne pačius geriausius pasigaminto kukurūzų siloso pašarinės vertės tyrimus.
Optimalus kukurūzų nuėmimo laikas
Kukurūzai šiemet gražūs, puikiai auga net ir tie, kurie buvo pasėti vėliau. Kada ūkininkai pradės doroti kukurūzų derlių, priklauso nuo to, kokio ankstyvumo hibridus jie pasirinko, kokie bus orai. Lietuvoje nėra nacionalinių kukurūzų veislių pasirinkimo, tad ūkininkai augina Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių selekcininkų sukurtus kukurūzų hibridus. Ankstyvųjų kukurūzų veislių hibridų derlingumo potencialas yra mažesnis, todėl, siekiant optimalaus derliaus, labai svarbu pasitarti su specialistais ir pasirinkti tinkamus hibridus. Kelių dešimtmečių kukurūzų auginimo praktika ir mokslinių tyrimų rezultatai liudija, kad ši kultūra Lietuvoje gali duoti gana gausius žalios masės derlius – iki 30–50 t/ha (nuo 9 iki 15 t sausųjų medžiagų). Ruošiant kukurūzų silosą, iš 1 ha gaunama tiek pašarinės energijos, kiek negaunama iš jokio kito pašarinio augalo, skirto galvijams šerti.
Tačiau ūkininkai, nuimantys kukurūzus per anksti arba per vėlai, gali patirti nuostolių. Vegetacijos metu, kukurūzams augant ir bręstant, kaip ir kituose žaliuose augaluose, juose daugėja sausųjų medžiagų, keičiasi maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių, ląstelienos) kiekis bei santykis. Kukurūzų virškinamumas per vegetaciją mažėja nedaug, o dėl burbuolių grūduose besikaupiančio didelio medžiagų, ypač angliavandenių (krakmolo) kiekio, jų energetinė vertė didėja. Maisto medžiagų maksimumas būna kukurūzams pasiekus pieninę – vaškinę arba vaškinę brandą. Tuo metu juose būna 30–34 proc. sausųjų medžiagų, didelę jų dalį sudaro burbuolės su grūdais. Šiuo augalų brandos tarpsniu (grūdai geltoni, vaško konsistencija juose apie 55 proc. sausųjų medžiagų) gaunama aukštos pašarinės vertės žaliava, iš kurios pagamintą silosą gerai virškina galvijai. Vėlinant kukurūzų nuėmimą, galima tiesiog susidurti su problema, kad viršijamas racionalus sausųjų medžiagų kiekis, o tada atsiranda pavojus, kad siloso fermentacijos metu jame gali padidėti temperatūra, susidaryti pelėsių židiniai.
Ūkininkas apytikriai įvertinti kukurūzų brandos tinkamumą silosavimui gali lauke, apžiūrėdamas, kaip atrodo kukurūzų burbuolėje esantys grūdai – t. y. kur baigiasi taip vadinama kukurūzo grūdo „pieno linija“. Perlaužus burbuolę, apžiūrimas grūdo standumas ir užčiuopiama ta vieta, kurioje pasibaigia standus krakmolas ir prasideda skysta pieninė konsistencija. Kukurūzus jau reikia silosuoti, kai standžioji dalis (krakmolas) sudaro ne mažiau kaip du trečdalius grūdo.
Kukurūzų nuėmimo metu natūralaus drėgnio augalo stiebo masė sudaro nuo 20 iki 35proc., burbuolė – nuo 45 iki 64 proc., o lapai – nuo 10 iki 25 proc. viso augalo masės. Vertingiausia augalo dalis yra burbuolė. Grūdų dalis siekia apie 70 proc., šerdis – 22 proc., o lapai – apie 8 proc. visos burbuolės masės. Kukurūzų grūde yra nuo 50 iki 70 proc. krakmolo, apie 5 proc. riebalų, nuo 8 iki 10 proc. baltymų, apie 16 proc. vandens ir nuo 2 iki 3 proc. kitų medžiagų.
Kukurūzai vaškinę brandą pas mus dažniausiai pasiekia besibaigiant rugsėjui. Prasidėjusios šalnos rugsėjo gale ar spalio pradžioje šios stadijos kukurūzams nėra pavojingos, tačiau, joms prasidėjus, kukurūzus reikia silosuoti. Atsižvelgiant į oro prognozes, derlių nuimti reikia maždaug per savaitę po šalnos. Po tiek dienų pagrindinių maisto medžiagų kiekis (išskyrus karotiną) beveik nesumažėja. Vėliau susidaro maisto medžiagų nuostoliai, nes po šalnų dažniausiai būna lietus, sušalusių augalų ląstelių sienelės suyra, sultyse ištirpusios maisto medžiagos su lietumi išsiplauna, pablogėja siloso kokybė, po lietaus kukurūzus puola pelėsių grybai, puvimo bakterijos ir kt.
Pieninės–vaškinės brandos kukurūzai yra jautresni šalnoms. Jeigu ankstyvosios šalnos pakanda nesubrendusį augalą, tolesnis brendimas sustoja. Tačiau jei ilgiau užtrunka sausi, saulėti orai, kukurūzai vėliau šiek tiek apdžiūna ir taip sumažėja sausųjų medžiagų nuostoliai silosuojant. Todėl ne visada būtina juos pjauti iš karto po nakties šalnų, galima palaukti, kol išdžius, bet ne ilgiau kaip 6–7 dienas.
Kukurūzų siloso gamybos technika
Kukurūzų auginimas neatsiejamas nuo specialios technikos naudojimo. Gyvulininkystės ūkiai, ruošiantys silosą, neapsieina be smulkintuvų. Kukurūzai pjaunami ir smulkinami pakabinamais, prikabinamais ir savaeigiais smulkintuvais, kuriuos kiekvienas ūkis įsigyja (arba samdo) atsižvelgdamas į turimą plotą ir pageidaujamą našumą. Smulkinimo sėkmės garantas – aštrūs ir tinkamai sureguliuoti smulkintuvo peiliai, gerai suderinta tiekimo volų, pašarų smulkinimo ir grūdų traiškymo sistema – smulkintuvo maigiklis turi sutraiškyti arba sužaloti visus grūdus. Tinkama kukurūzų pjovimo technika garantuoja aukščiausią smulkinimo kokybę ir maistingus pašarus. Pjaustiniai turi būti 4–5 mm ilgio, nes beveik visada silosuojame daugiau kaip 30 proc. SM turinčius kukurūzus. Kukurūzų grūdai būtinai pjovimo momentu turi būti sutraiškomi, nes sveikų, nepažeistų grūdų galvijai nesuvirškina. Jei ūkis turi gerai paruoštą kukurūzų nuėmimo techniką, pasigaminti geros kokybės silosą pavyksta beveik visada.
Svarbu išvengti pagrindinių technologinių siloso gamybos klaidų
Gaminant kukurūzų silosą, ūkininkams nebereikia „išradinėti dviračio“ – belieka nuodugniai laikytis pagrindinių pašarų gamybos specialistų parengtų ir mokslo tyrimais įrodytų kukurūzų siloso gamybos technologinio proceso taisyklių.
Tinkamai susmulkintus kukurūzus lengva silosuoti, nes fermentacijos procesas dėl jame esančio didelio krakmolo kiekio vyksta greitai, nereikia siloso priedų, siloso pH būna mažas, jame nėra sviesto rūgšties, nes pjovimo metu paliekamos aukštos (iki 15 cm) ražienos, todėl į silosuojamą masę paprastai nepakliūna žemių. Tačiau, jei metai lietingi, žemių į silosuojamą masę gali pakliūti nuo technikos ratų. Kad taip neatsitiktų, tranšėjos arba kaupo prieigas reikėtų iškloti šiaudais, kad siloso minimo procese traktoriui nuvažiavus nuo silosuojamos masės kaupo jo padangos neužsiterštų žemėmis.
Silosavimo darbų procesas turi būti gerai sustyguotas ir vykti sklandžiai. Kukurūzų nuėmimo mašinos našumas turi atitikti ūkio transporto priemonių ir tranšėjoje masę spaudžiančios mašinos našumą, nes reikia tranšėją ar kaupą užpildyti kaip galima greičiau. Idealu, kai kaupas ar tranšėja pripildomi per vieną dieną.
Kuo ilgiau kukurūzų silosas (kaip ir bet kuris kitas silosas) gaminamas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis bus geras.
Silosuojamą masę svarbu labai gerai suslėgti, kad neliktų oro tarpų. Siloso kokybė labai priklauso nuo sumynimo. Nepakankamai sutankintas silosas kaista ir ilgainiui ima pelyti. Todėl atvežta smulkinta kukurūzų masė turi būti tolygiai paskirstoma, slegiama sunkiu traktoriumi, o ant suslėgtos kukurūzų masės klojamas vis naujas apie 0,3 m storio pjausnio sluoksnis ir taip užpildoma silosinės talpa. Minti reikia tol, kol važinėdamas traktorius nebedaro vėžės. Pripildytą tranšėją ar kaupą reikia nedelsiant uždengti, o po to dar ir gerai prislėgti. Ir vėliau, kuomet pradedamas kukurūzų siloso šėrimas, reikia nepamiršti, kad jame gali greitai prasidėti antrinė fermentacija (kaitimas ir gedimas). Norint to išvengti, svarbu kiekvieną savaitę sušerti tam tikrą siloso kiekį: apie 1,5 m iš tranšėjos ar kaupo, uždengto žemėmis ir apie 2 m, jei silosas uždengtas vien tik plėvele.
Savo nišą rinkoje bando atrasti ir technologija, kai kukurūzai silosuojami ritiniuose. Šis kukurūzų silosavimo būdas, nors ir kainuojantis brangiau, turi savų privalumų. Pirma, silosas ritiniuose turi itin didelį tankį, todėl viename ritinyje yra ne tik daug pašaro, bet dėl didelio tankio geriau fermentuojasi (įrūgsta). Silosuojamas pašaras labai gerai hermetizuojamas ir yra itin švarus, atidengus plėvelę ilgesnį laiką (atliktų bandymų duomenimis – iki poros savaičių) išsilaiko be pakitimų. Tai, kad atidengtus ritinius galima laikyti gana ilgą laiką, yra didelis privalumas mažesniems ūkiams, kuriuose laikoma nedaug gyvulių, nes atidengtas pašaras nepraranda savo teigiamų savybių, išlaiko visas būtinas maistines medžiagas.
Geros kokybės kukurūzų silosą noriai ėda visų grupių bei amžiaus galvijai, be to, tinkamai paruošto kukurūzų siloso pašarinė vertė yra aukšta – jame yra sukaupta daug gyvuliams reikalingos energijos. Galvijai šį silosą pasisavina gerai. Burbuolių organinių medžiagų virškinamumas svyruoja nuo 84 iki 88 proc., o stiebų ir lapų – nuo 55 iki 65 procentų.
Ūkininkai, augindami kukurūzus, užsitikrina, kad iš jų gaus ekonomišką, gerą, stabilų, gerai virškinamą ir gyvulių gerai ėdamą pašarą.
Kviečiame paskaityti
Auginti kukurūzus pašarui – visapusiškai naudinga
Problema – mikotoksinai kukurūzuose ir jų produkcijoje
Kukurūzų tarpueilių purentuvo vieta auginimo technologijoje
Naudinga vaizdo informacija
Išskirtinės kokybės pašarų ruošimas
Inovatyvi pašarų ruošimo technologija – išbandykite! (1)
Inovatyvi pašarų ruošimo technologija – išbandykite! (2)
Parengta pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius
