• Temos
• Gyvulininkystė

Interviu su dr. Vytautu Ribikausku: apie mėšlo ir srutų tvarkymo gerąsias praktikas

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2023-01-18

^© Agroakademija.lt nuotr.

Žemės ūkis kartu su transporto ir energijos sektoriais įvardijami kaip pagrindiniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltiniai pasaulyje. Vis tik labai dažnai pirštu rodoma į vieną iš žemės ūkio sektorių – gyvulininkystę. Kokie šiame sektoriuje galimi ŠESD emisijos mažinimo būdai bei priemonės? Kaip amoniako emisijas galima kontroliuoti ir toliau plėtoti tvarią gyvulininkystę? Apie šias aktualijas kalbamės su dr. Vytautu Ribikausku (nuotr.), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininku.

Dr. Vytautas Ribikauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkas, įsitikinęs, jog amoniako emisijas galima kontroliuoti ir toliau plėtoti tvarią gyvulininkystę

Paskutiniu dešimtmečiu gyvulininkystei iššūkių nemažai, vienas jų – formuojamas neigiamas visuomenės požiūris į ją, kuris dažniausiai siejamas su oro tarša itin aktualioje šių dienų klimato kaitos akivaizdoje. Kokios rekomenduotinos gyvulių šėrimo strategijos, mažinančios amoniako ir metano emisijas?

Gyvulininkystei iššūkių tikrai nepagailėta. Nepaneigsime, kad iš tvartų, fermų oro tarša yra. Ši tarša susijusi su amoniako emisijomis, anglies dioksidu, metanu, diazoto oksidu, kurios priskiriamos prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Prie jų pridedame dar ir floruotas dujas. Amoniakas į šią kategoriją nepapuola, tačiau, išgaravęs iš mėšlo su kitais azoto junginiais, turi įtakos diazoto oksidui susidaryti atmosferoje.

Metanas – pagrindinė gamtinių dujų sudedamoji dalis, kuri itin stipriai prisideda prie dabar vykstančių šiltėjimo procesų – apie 28 kartus daugiau nei anglies dvideginis, kurį įprastai kaltiname dėl šiltnamio efekto. Iš Lietuvoje išmetamų šiltnamio dujų daugiausia sudaro anglies dioksidas – 67 proc. (daugiausia išskiria transporto ir energetikos sektoriai), metanas – 15 proc. (iš jų 9 proc. gyvulininkystėje), diazoto oksidas – 15 proc. (iš jų tik 1 proc. gyvulininkystėje). Metano procentas ne toks ir didelis.

Problema ta, kad metanas išsiskiria iš atrajotojų didžiojo prieskrandžio, kur susidaro natūraliai, vykstant virškinimo procesams. Metano gamybą galima sumažinti gerinant šėrimą, naudojant įvairius priedus. Juk metaną atrajotojų didžiajame prieskrandyje gamina bakterijos. Tam jos naudoja vandenilį ir anglies dvideginį. Tad visos priemonės, paimančios tą vandenilį iš bakterijų, tinka metanogenezei stabdyti.

Labai svarbu kokybiški ir subalansuoti pašarai. Jie padidina ėdamumą, sumažina pašaro užsilaikymą didžiajame prieskrandyje, virškinimas vyksta energetiškai efektyviau, mažiau pašaro energijos paverčiama metanu. Pavyzdžiui, racione mažiau skaidulų, o daugiau grūdų padidina krakmolo kiekį.

Reikėtų mažinti angliavandenių, ypač nestruktūrinių (gliukozės, fruktozės, sacharozės) kiekį. Jie fermentuojami trumpiau, tokiu būdu susidaro mažiau metano nei virškinant celiuliozę, kuri yra pagrindinė skaidulų medžiaga.

Yra įvairių pašarų priedų, fermentų, įvairių mikrobiologinių kultūrų. Pavyzdžiui, aliejai, įterpti į racioną, padeda efektyviau virškinti skaidulas, celiuliozę. Principas tas, kad mikroorganizmų populiacija keičiasi didžiajame prieskrandyje, atsiranda konkuruojantys mikroorganizmai, kurie užima tų metanogenų vietą, tai įvairūs bakterofagai, bakteriocidai, slopinantys metanogenus, sumažėja prieskrandžio rūgštingumas, ir metano gamyba mažėja.

Yra ir įvairių priemonių, tokių kaip bromochlormetanas, chloroformas, kurie taip pat slopina metanogenines bakterijas ir pirmuonis. Bakterijos prilimpa prie pirmuonių didžiajame prieskrandyje, tad pirmuonių slopinimas irgi padeda sumažinti metano išsiskyrimą.

Mažinti azoto junginių emisiją ir slopinti amoniaką iš dalies įmanoma keičiant racioną. Nors amoniakas, skirtingai negu metanas, susidaro daugiausia išorėje, bet iš medžiagų, kurias išskiria gyvuliai, t. y. daugiausia šlapalą, iš kurio drėgnoje aplinkoje bakterijos išsiskiria amoniaką. Pastarasis nėra iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet yra žymus taršalas aplinkoje.

Jeigu azotą sunaudojame efektyviai tam, kam jis yra skirtas, t. y. produkcijai gauti, priaugti svorio, tuomet jo mažiau išsiskirs su išmatomis ir šlapimu. Tokiu būdu mažės amoniako garavimas.

Racionus reikia balansuoti. Turėtų būti tinkama amino rūgščių sudėtis. Jei nepavyksta subalansuoti natūraliai, gali būti dirbtiniai amino rūgščių šaltiniai. Rezervų mažinti azoto kiekį pašaruose yra, nemažinant produkcijos kiekio. Pavyzdžiui, skystesnis pašaras sumažina amoniako ir kitų kvapų skystame kiaulių mėšle. Padidinus vandens kiekį pašare, gali sumažėti amoniako išsiskyrimas. Baltimų kiekio mažinimas taip pat gali sumažinti išskiriamo azoto kiekį.

Racionų suskirstymas naudojant kelių fazių racionus, ypač kiaulėms, gali būti efektyvu. Nustatyta, kad dviejų fazių, daugiafaziai racionai tikrai sumažina amoniako išsiskyrimą dėl to, kad kiekvienos fazės racione optimaliai naudojamas azotas, todėl nebūna jo pertekliaus.

Kita kryptis – reguliuoti šėrimą taip, kad padidintume šlapimo ir išmatų rūgštingumą. Jį reikėtų didinti, nes rūgščioje terpėje amoniako susidaro mažiau nei šarminėje. Galima sureguliuoti racionus, kurie didintų rūgštingumą ir azoto nuostolius iš mėšlo. Azoto nuostoliai dažniausiai pasireiškia nugaravimais tiek amoniako, tiek azoto oksidų. Mėšlą galima apdoroti.

Kokie pašarai ir medžiagos keičia mėšlo rūgštingumą ir sumažina amoniako susidarymą? Pavyzdžiui, sorgai, kukurūzai, t. y. naudojant įvairias pašarines medžiagas, galima reguliuoti mėšlo rūgštingumą. Kuo jis rūgštingesnis, tuo amoniako garuoja mažiau.

Taip pat įvairūs priedai, slopinantys amoniako išsiskyrimą ir šapalo skilime dalyvaujančius fermentus, rūgštinančios druskos, racione tinkamas elektrolitų balansas. Nuo jų priklauso išsiskiriamo šlapimo kiekis, o nuo jo – šlapalo kiekis. Kaip amoniako surišiklius rekomenduojama naudoti jukos ekstraktus, ceolitus, kitus probiotikus.

Visi procesai susiję. Bet kokios priemonės, mažinančios azoto nuostolius virškinimo ir šėrimo procesuose, yra tinkamos, žinoma, svarbu, kad ir produkcija nenukentėtų.

O kaip metaną sumažinti galvijams ganantis ganyklose?

Laikant karves ganyklose, metano emisija yra mažesnė. Viena rekomendacijų – kuo ilgiau ten galvijus laikyti. Svarbu ganyklas laiku atnaujinti. Jei galvijai ganosi labiau subrendusiose ganyklose, kur augalai turi daugiau skaidulų, celiuliozės, iš galvijų didžiųjų prieskrandžių išsiskirs daugiau metano. Tuo tarpu jaunose ganyklose pašarinės žolės mažiau subrendusios, turi mažiau skaidulų, todėl metano išsiskirs mažiau.

Pašarinė augalų selekcija, jei nukreipta siekiant didinti aliejaus kiekį, puiki priemonė metanogenezei mažinti.

Kokius svarbiausius akcentus išskirtumėte įrengiant mėšlides bei jose laikant mėšlą?

Mėšlas – svarbi medžiaga gyvulininkystės ūkyje. Ji neturėtų būti traktuojama kaip atlieka. Mėšlas gera trąša, kuri dabar suprantama labiau kaip papildomas resursas negu medžiaga, kuria reikia atsikratyti. Tačiau tai neatleidžia nuo to, kad mėšlą reikia laikyti ir tvarkyti tinkamai. Priešingu atveju, aplinka užteršiama skystomis nuotekomis, garuoja amoniakas ir kitos dujos. Beje, atstumas tarp tvarto ir mėšlidės nėra reglamentuotas, tačiau jos dažniausiai įrengiamos prie tvarto, toliau nuo gyvenamo namo ir vandens šaltinių.

Iš esmės mėšlą sudaro keli komponentai. Tai gyvulio ekskrementai, išmatos ir šlapimas, vanduo, pašaro ir kraiko likučiai (jei jis naudojamas tvarte). Tų komponentų santykis lemia technologines mėšlo savybes bei jo laikymą ir šalinimą. Jei naudojame daug kraiko (dažniausiai galvijų tvartuose), turėsime kraikinį mėšlą. Jei kraiko nenaudojame, bus skystas mėšlas. Atitinkamai tos medžiagos laikomos ir tvarkomos skirtingai, skiriasi ir jų technologinės savybės, kurias lemia mėšle esančių sausųjų medžiagų kiekis.

Jei mėšle yra 20–25 proc. sausųjų medžiagų, tai jis tirštas, jei 12–20 proc. – pusiau skystas, o skystas – kai sausųjų medžiagų yra mažiau nei 12 proc. Kai sausųjų medžiagų yra 3–5 proc., jau srutos. Visi šie variantai ir lemia, kokia yra naudojama mėšlo tvarkymo, jo šalinimo sistema.

Pavyzdžiui, kraikinis mėšlas pasižymi tuo, kad jis gali būti kraunamas į krūvas. Jo mėšlidė yra atvira aikštelė, apribota nuo aplinkos, kad krituliai (lietus, sniegas ir kt.) nepatektų į mėšlidę ir iš jos. Tam reikalingas rezervuaras nuotekoms. Taigi, technologiškai ji turėtų būti iš 2 dalių: aikštelė, ant kurios kaupiamas mėšlas, ir šalia esantis srutų rezervuaras. Be jo jokie aplinkosaugos reikalavimai nebus įvykdyti. Svarbus tiek mėšlidės, tiek srutų rezervuaro dydis. Jei jie bus per maži, per tvartinį laikotarpį surinktas mėšlas netilps, tuomet didelis pavojus užteršimui. Šviežio mėšlo į laukus vežti negalima. Ūkininkai planavimui turėtų skirti nemažai laiko. Mėšlidė per didelė tikrai nebus. Žinoma, tik investicijos didesnės.

Taigi, tokioje mėšlidėje mėšlas kraunamas į krūvą. Kuo ji aukštesnė, tuo mažesnis plotas reikalingas mėšlidės aikštelei, tuo mažiau mėšlo paviršiaus atidengiama ir, žinoma, mažesnis garavimas.

Tokiu būdu mėšlas yra laikomas 6 mėnesius. Tuo metu jo viduje vyksta intensyvūs kompostavimo, taip vadinamas termofilinis, procesas: užkaista vidiniai mėšlo sluoksniai, žūsta patologinės bakterijos, gali sumažėti piktžolių sėklų ir pan. Pagrindinis tokio mėšlo trūkumas – jis yra ne vienalytis, yra šiaudų ir kitų medžiagų, todėl jį sunkiau paskleisti dirvoje. Augalai iš kraikinio mėšlo lėčiau pasisavina azotą, todėl jis (ir kitos medžiagos) ne taip greitai išsiplauna. Tai ir trūkumas, ir nauda.

Tręšiant dirvą mėšlu, rekomenduojama naudoti skysto mėšlo ir srutų tiesioginio įterpimo į dirvą technologijas (išmetamo amoniako kiekis mažėtų daugiau kaip 60 proc.). Kuo greičiau įterpti ant dirvos paviršiaus paskleistą mėšlą (išmetamo amoniako kiekis mažėtų daugiau kaip 30 proc.), o jį skleisti, kai drėgnas oras, mažas vėjo greitis ir ne karšta.

Pats prasčiausias variantas – pusiau skystas mėšlas. Tai tarpinis variantas tarp skysto ir tiršto mėšlo. Pusiau skysto mėšlo negali sukrauti į dideles krūvas. Jo teršimo potencialas didesnis. Ir gabenti, ir paskleisti jį sunkiau.

Bet kokiu atveju, jei ūkyje kraiko nėra daug, patogiau geriau pereiti prie skysto mėšlo laikymo ar bekraikės technologijos. Nors patiems gyvuliams kraikas yra naudingas, bet, technologiškai žiūrint, geriau turėti skysto mėšlo technologiją: laikyti rezervuaruose, pumpuoti kanalais, bet neturėti mišrios, t. y. pusiau skystos mėšlo laikymo technologijos.

Mėšlo rūšis lemia ir jo šalinimo technologijas. Jei turime kraikinį mėšlą, jį geriausiai šalinti transporteriais. Jei tai melžiamų karvių tvartas, kraikinis mėšlas krenta į kanalą, kuriuo slenka transporteris, ir mėšlas šalinamas laukan į priekabą arba tiesiai į mėšlidę.

Jei kalbėtume apie skystą mėšlą, tai technologiškai jis yra patogiausia mėšlo šalinimo iš tvarto rūšis – vienas didelis rezervuaras, kurio tinkama talpa laba svarbi. Mėšlas gali keliauti savitaka, būti nuplaunamas, siurbiamas į šulinėlius, gali tie patys transporteriai jį braukti iš kanalo, po to – į rezervuarus. Kai tvartas įrengtas patogiai, su grotelinėmis grindimis, tai didžioji dali mėšlo patenka į kanalus. Tokiu būdu lengviau tvarkytis technologiškai negu su kraikiniu mėšlu.

Labai svarbu tvartuose tinkamai įrengta kanalizacija, nuolydžiai tiek gyvulių vaikščiojimo takuose, tiek jų stovėjimo vietose – pernelyg didelė užsilaikanti drėgmė (šlapimas, vandens išlaistymas) yra ne tik mikroorganizmų dauginimosi, bet ir amoniako susidarymo vieta. Amoniako vienas iš pagrindinių susidarymo komponentų – drėgmė ir aukštesnė temperatūra. Esant šiltam orui, amoniako išgaruoja daugiau negu esant sausai terpei ir šaltam orui. Reikėtų optimizuoti tvarto vėdinimo intensyvumą pagal oro temperatūrą, santykinį drėgnį ir amoniako koncentraciją

Gyvuliams, žinoma, geriau kraikas negu bekraikės technologijos.

Kiek naudinga mėšlides dengti?

Taip. Mėšlidės gali būti dengiamos. Vis tik, retai pasitaiko, kada ūkininkai nusprendžia jas dengti, pavyzdžiui, angaro konstrukcijomis. Tokiu atveju visi krituliai nebūna užteršti, tuomet srutų rezervuaras nereikalingas.

Vienu metu buvo paplitusios lagūnos – iškloti kelių sluoksnių plėvelėmis apsaugoti tvenkiniai. Kiek pasiteisino, sunku pasakyti, bet su jomis yra daug didesnis pavojus, kad sandarumas bus pažeistas, nors pigesnis variantas laikant skystą mėšlą, negu turint betoninį, gelžbetoninį ar metalinį rezervuarą.

Bet kokiu atveju, mėšlidė turėtų būti uždengiama: šiaudų (mėšlo laikymo vieta apibarstyta šiaudais), plaukiojančia danga, durpėmis ar plėvele. Danga smarkiai sumažina amoniako ir kitų dujų išsiskyrimą į aplinką.

Be to, galvijų mėšlas plutą paviršiuje sudaro natūraliai (kiaulių mėšlas tokios natūralios plutos nesudaro, nuosėdos sėda žemyn į dugną, todėl pavojus nugaruoti ir kvapams sklisti yra didesnis). Jei pluta nesuardoma, ji apsaugo nuo garavimo. Naujas mėšlas turi patekti į rezervuaro apačią, kad pluta nebūtų suardyta. Žinoma, kai mėšlą reikia išvežti į laukus, jis turėtų būti permaišomas.

Tai, apie ką kalbėjote, sudaro gerosios žemdirbystės praktikos principus. Beje, prieš 4 metus parengtas „Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas“. Kaip galvojate, sunku ar lengva ūkininkaujant jį taikyti?

Na, rūpesčių žemdirbiui visada užteks – ir kad ūkis klestėtų, ir kad aplinkosaugos reikalavimai būtų išpildyti. Nemažai ūkių Lietuvoje senokai ūkininkauja tvariai, turbūt nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Kai įstojome į ES, pradėjome laikytis joje galiojančių reikalavimų ir standartų. Pavyzdžiui, nuo 2005 m. įsigaliojus Nitratų direktyvai ir gavus paramą, daugelis ūkininkų susitvarkė mėšlides ir srutų duobes, pasistatė mėšlo kaupimo rezervuarus, lagūnas ir t. t. Žingsnis po žingsnio buvo einama link to, kad būtų ūkyje tvarkomasi laikantis kompleksinės paramos reikalavimų, o žemdirbiai investuotų į priemones, kurios leistų efektyvinti gamybą ir sumažintų taršą.

Išpildyti visus aplinkosaugos reikalavimus gal ir nelengva, bet būtina. Žemdirbiai pasinaudojo ES parama ir po truputį modernizavo augalininkystės bei gyvulininkystės technologijas, rekonstravo fermas, atnaujino žemės ūkio technikos parką, diegė pažangias derliaus nuėmimo ir saugojimo technologijas.

Bet žinias reikia atnaujinti, be to, teisės aktai keičiami, įtraukiama naujų aplinkos apsaugos reikalavimų. Kad žemdirbiai galėtų savarankiškai ir kryptingai diegti tvaraus ūkininkavimo principus, tinkamai laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų, išvengti klaidų, kurios daromos dėl nežinojimo arba skirtingo supratimo, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų iniciatyva buvo suburta mokslininkų ir konsultantų komanda. Drauge kūrėme kodeksą. Dabar jį ir skaitmeniname – Konsultavimo tarnyba drauge su žemdirbiais ir mokslininkais kuria viešą elektroninę, nemokamą paslaugą – skaitmenizuoja Geros žemdirbystės praktikos kodekso informaciją pagal tematiką ir individualų atskiro ūkio poreikį, kad siekiantiems ūkyje savarankiškai taikyti gerąją žemdirbystės praktiką būtų lengviau. Ją galima rasti Integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinėje sistemoje IKMIS (www.ikmis.lt). Kūrėjai tikisi, kad tai bus viena iš priemonių padėti ūkininkams.

Na, o apibendrinant mūsų pokalbį, galima sakyti, jog amoniako emisijas tikrai galima kontroliuoti ir toliau plėtoti tvarią gyvulininkystę. Geriausiai taikyti kompleksines priemones, gerinant laikymo sąlygas ir didinant gyvūnų produktyvumą, optimizuojant pašarų gamybą ir šėrimo sistemą, mažinant energijos sąnaudas produkcijos gamybai, kontroliuojant dujų garavimo procesus iš mėšlo. Taikydami šias ir kitas priemones prisidėtume mažindami metano, amoniako ir kitų dujų bei taršalų emisijas.

Dėkoju už pokalbį.

Projektas finansuojamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama EIP veiklos grupėms kurti ir jų veiklai vystyti“.