• Temos
• Gyvulininkystė

Gyvulininkystė smaragdinėje saloje (II)

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2011-08-17

Pieno gamyba – viena sudėtingiausių žemės ūkio gamybos šakų, kurios pelningumą nulemia daugybė veiksnių. Neveltui sakoma, kad gaminant pieną smulkmenų nėra. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos technologijos elemento ignoravimas mažina gamybos pelningumą. Daugelio autorių duomenimis, didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai turi pašarai ir šėrimas (50–60 proc.), genetiniams faktoriams tenka apie 25–27 proc., o likusi dalis – laikymo ir priežiūros technologijoms.

Dar viena žemės ūkio ir maisto mokslinių tyrimų nacionalinės plėtros institucijos „Teagasc“ tyrimo stotis – Pieno, žolynų tyrimų ir inovacijų centras Moorepark. „Centras labai intensyviai dirba įgyvendindamas įvairias tyrimų programas, susijusias su melžiamų karvių genetika, reprodukcija, pievų ir ganyklų atnaujinimu, pieno gamybos sistemų kūrimu ir ekonomine jų analize, karvių sveikata ir gerove, galvijų šėrimu ir laikymu, aplinkosauga ir kitomis programomis. Tiriama tūkstantis karvių iš 50 pieno ūkių“,– veiklos barus vardino centro vadovas dr. Petas Dilonas (Pat Dillon). Anot vadovo, patvirtintoje agro-maisto, žuvininkystės ir miškininkystės sektorių plėtros strategijoje „Maisto derlius 2020“ airiai išsikėlė ambicingus planus: padidinti pieno kiekį 50 proc., jautienos – 20 proc., kiaulienos – 50 procentų. Tad darbų per akis.

Dauguma pieno ūkių – šeimos. Pernai metų duomenimis, Airijoje yra 18 300 pieno ūkių. Prognozuojama, kad jų per metus sumažės 2–3 proc. Tačiau jie stambėja, nes didesniuose ūkiuose lengviau organizuoti darbus. Be to, norint gauti didesnes pieno kvotas ir plėsti bandą, reikia įsigyti daugiau žemės, kurios 1 ha Airijoje kainuoja apie 20 tūkst. eurų (iki krizės kainavo dvigubai daugiau). Nuomoti taip pat brangu: akras (akras 4046,856 m²) žemės kainuoja apie 200 eurų.

Šiuo metu šalyje melžiamų karvių yra šiek tiek daugiau nei milijonas, vidutinis bandos dydis – 62 karvės, iš kurių per metus primelžiama apie 283 601 l pieno. Iš viso pernai metais buvo gauta 5,2 mln. l pieno (4 605 l/karvės, pieno riebumas – 3,85 proc., baltymingumas – 3,37 proc.).

Daugiausia pieno sunaudojama sviestui gaminti – 56 proc., sūriui – 31 proc. Didžioji dalis pieno produkcijos (85 proc.) taip pat eksportuojama.

Sąlygos žolėms auginti itin palankios

Šalis dažnai pavadinama smaragdine arba žaliąja sala. Tad nekeista, kad galvijų raciono pagrindas – žoliniai pašarai, kurie sudaro apie 90 proc. visų pašarų.

Prižiūrėti ir naudoti ganyklas okeaninio klimato šalyje yra gana paprasta. Airijos klimatas, kuriam būdingas tolygus metinis kritulių pasiskirstymas ir palyginti maži metinės temperatūros svyravimai, yra palankus ilgam žolės augimo sezonui (nuo 270 dienų per metus rytinės pakrantės rajonuose iki maždaug 260 dienų per metus vidurio žemumose, kur žemė aktyviai tvarkoma ir kultivuojama). Didelių karščių nėra, todėl dėl sausros žolės nenukenčia, o karvėms nereikia ieškoti pavėsio. Be to, žiemą nebūna stiprių šalčių, todėl žolė nenušąla.

Taigi ganyklinis laikotarpis tęsiasi gerokai ilgiau negu kitose Europos šalyse – vidutiniškai 9–10 mėn. (nuo kovo vidurio iki lapkričio vidurio, kartais ir ilgiau). Dėl šių specifinių sąlygų Airijos pieno ūkiuose koncentruoti pašarai karvėms duodami tik melžimo aikštelėse, nes tai yra vienintelė vieta, kur juos įmanoma paskirstyti pagal gyvulių produktyvumą.

Vienas iš prioritetų – našių daugiamečių žolinių ganyklų įrengimas

Norint patenkinti gyvulininkystės reikmes gaminant pašarus, žemdirbiui būtina turėti gerus, našius daugiamečių žolių ir ganyklų žolynus. Daugelio šalių tyrimais įrodyta, kad paprasčiausia padidinti ganyklų derlingumą – naudoti mineralines trąšas, ypač azoto. Tad vienas pagrindinių Pieno, žolynų tyrimų ir inovacijų centro tyrimų – kokybiškų pašarų ruošimas, žolių veislių parinkimas, žolynų įrengimas ganykliniu laikotarpiu. Tyrėjų nuomone, galvijai turėtų gauti žolės kuo ilgiau, nes tai – pagrindinė ir pigiausia raciono dalis. Šeriant galvijus geros kokybės žoliniais pašarais, sunaudojama iki 50 proc. mažiau kombinuotųjų pašarų (taigi pigesnė ir produkcija).

Mokslininkai drauge su konsultantais ieško būdų, kaip pagerinti ganymui skirtus žolynus, kad tas pats plotas išmaitintų daugiau galvijų, pvz., juos praturtinti ankštinėmis žolėmis. Tai ypač aktualu, nes šis būdas yra pigesnis ir greitesnis. Ankštinės žolės, kaupdamos biologinį azotą, padeda iš dalies išspręsti apsirūpinimo azoto trąšomis problemą. Kadangi ganyklos naudojamos intensyviai (į tą patį ganyklos plotą karvės atginamos kas 21 dieną) ir gausiai tręšiamos azoto trąšomis, be to, saulėtų dienų būna nedaug, dobilai žolynuose retai kur ilgai išsilaiko. Anot mokslinio-parodomojo ūkio vadybininko Brendano Horano (Brendan Horan), viena iš svarbiausių augalininkystės problemų – išlaikyti ankštines žoles žolynuose ir padidinti baltymų kiekį pašaruose. Tad šio bandymo tikslas – užauginti kuo daugiau kokybiškos žolės, t. y. kuriamos žolynų įrengimo, atnaujinimo, priežiūros sistemos. Pvz., žolynai, sudaryti iš varpinių ir ankštinių žolių, yra vertingesni technologiniu požiūriu, nes juose yra geresnis maisto bei mineralinių medžiagų tarpusavio santykis, todėl lengviau paruošti kokybišką silosą arba šienainį.

Žolių botaninė šeima taip pat veikia žolinių pašarų kokybę. Ankštinėse žolėse yra 1,5–2 kartus daugiau baltymų, jos lėčiau medėja, geriau ėdamos ir virškinamos negu varpinės žolės. Žolių maistingumas kinta ir dėl to, kad augant mažėja lapų masės dalis, o stiebų masė didėja. Vegetacijos pradžioje varpinių ir ankštinių žolių lapai sudaro daugiau kaip 50 proc. visos augalo masės, o žydėjimo tarpsniu – tik apie 20–30 proc. Stiebuose, lyginant su lapais, yra kur kas mažiau vertingųjų maisto medžiagų.

Žinoma, žolinių pašarų derliaus kiekis ir kokybė priklauso ir nuo to, kokių veislių žolės pasėtos įrengiant žolyną, kada jis tręšiamas. Pakankamas fosforo ir kalio trąšų kiekis padeda išlaikyti žolyne daugiau ankštinių žolių ir stabdo piktžolių plitimą. Azoto trąšos didina ne tik derlių, bet ir azoto junginių kiekį varpinėse žolėse, nors ankštinėms žolėms tai nėra palanku. Žolynų dirvožemyje turėtų būti optimalus mineralinių medžiagų kiekis.

Taigi specialistai tiria pasirinktų būdų efektyvumą ir įtaką žolės derliui, pašarinei vertei, nustato žolių produkcijos ekonominius indeksus, t. y. žolių veislės grupuojamos pagal ekonominį vertės tyrimą. Su tyrimų rezultatais supažindina ūkininkus, konsultuoja.

Mokslininkų ir konsultantų pastangos nenuėjo veltui – bendrasis pelnas iš hektaro didėja: nuo 368 eurų 2008 m. iki 563 eurų 2010 metais. Prognozuojama, kad 2011 m. bendrasis pelnas sieks 860 eurų/ha. Mokslininkų tikslas – iš hektaro pagaminti 10–12 t SM pašaro, o bendrasis pelnas siektų 1000 eurų/ha.

Paprastai ganyklos išariamos ir sėjamos naujos žolės kas 10–15 m., tačiau mokslininkai siekia įrengti ilgalaikes ganyklas, kurios būtų produktyvios 20–30 m. ir ilgiau.

Labai svarbu ir tinkamai organizuoti ganiavą. Kaip teigė vadybininkas B. Horanas, reikėtų sudaryti bandos ganymo planą atsižvelgiant į dirvožemio savybes, nes tai taip pat turi įtakos žolyno produktyvumui.

Rotacinis ganymas

Parodomuosiuose ūkiuose galvijai ganomi nedideliais ploteliais – taip efektyviau nuganoma žolė. Šienaujama tik tiek, kad užtektų pasigaminti žolinių pašarų žiemai. Specialistai net apskaičiavę, kad, pvz., per 36 val. galvijai turi nuėsti nustatytą žolės plotą. Paskutinis žolės derlius rudenį turi būti paliktas, kad karvės žolės galėtų rasti anksti pavasarį. Atitinkamai anksti ganyklos turi būti ir patręštos (kovo pradžioje ar viduryje).

Tvartinis laikotarpis Airijoje tęsiasi tik 3–4 mėnesius. Rudeniop (nuo spalio pabaigos) karvės nakčiai suvaromos į tvartus ir tik nuo gruodžio mėnesio čia laikomos nuolat. Karvės paprastai šeriamos žolių, kartais kukurūzų silosu. Vasarą didelio produktyvumo karvėms duodama 2–3 kg koncentruotų pašarų per parą (per metus vienai 6–7 tūkst. kg pieno duodančiai karvei sušeriama tik 500–800 kg koncentruotų pašarų). Žiemą jie maišomi su žolės silosu. Šeriant vien tik žoliniais pašarais, primilžiai iš karvės būna apie 5 tūkst. kg.

Jau vasario pabaigoje–kovo viduryje jos vėl išgenamos į ganyklas, nes siekiama išlaikyti ganymo ritmą. Iki balandžio vidurio visos ganyklos turi būti pirmą kartą nuganytos. Jei tai nepavyksta, žolė perauga arba jos pritrūksta sezono pabaigoje.

Ieškodami efektyviausių ir naudingiausių galvijų auginimo technologijų, mokslininkai taiko ir tiria įvairias jų auginimo sistemas, pvz., galvijai laisvai ganosi ganyklose, kai iki skerdimo lieka mėnuo, banda įvedama į tvartą ir papildomai šeriama koncentratais. Taip pat tiria galvijų laktaciją, reprodukciją, šėrimo ir laikymo sistemų įtaką produkcijos kokybei, nustato genetikos indeksus.

Airijoje galima viršyti į dirvą patenkančio azoto kiekį

Įgyvendinant Nitratų direktyvos reikalavimus, viename iš Pieno, žolynų tyrimų ir inovacijų centro ūkų iškasti 6 gręžiniai, kur tiriamas gruntinis vanduo. Anot B. Horono, svarbu nustatyti geriausią organinių trąšų panaudojimo laiką – kada žolės vegetacija intensyviausia.

Minėtoje direktyvoje nustatyta, kad per metus į dirvą patenkančio azoto kiekis tręšiant mėšlu, srutomis ar ganant galvijus, negali viršyti 170 kg/ha. Tačiau dauguma gyvulininkystės ūkių šeimininkai Airijoje šio reikalavimo gali nepaisyti – jie tik turi gauti leidimą viršyti nustatytą normą. Siūlomas vienam hektarui per metus 250 kg azoto, esančio ganomų gyvulių mėšle, kiekis yra moksliškai pagrįstas objektyviais kriterijais – ilgu vegetaciniu periodu ir daug azoto įsisavinančiais pasėliais, tinkamai taikomomis ūkininkavimo technologijomis.

Nacionaliniame Nitratų direktyvos plane 2007–2013 m. vyriausybė yra numačiusi šią galimybę. Norėdami gauti leidimą, šalies Aplinkosaugos departamentui ūkininkas turi pateikti „svarių“ įrodymų, kad azotas nepateks į gruntinius vandenis (kiekvienas ūkis rengia tręšimo planą, kuriame apibūdinama ūkio dirbamosios žemės sėjomaina ir planuojamas mėšlo, azoto bei fosfatinių trąšų naudojimas. Ūkis tokį planą parengia ne vėliau kaip iki kiekvienų kalendorinių metų kovo 1 d.). Parengti reikalingus dokumentus padeda konsultantai, kurių konsultacijos finansuojamos iš kompleksinės paramos programos.

Aplinkosauga – po padidinamuoju stiklu

Nors Airijoje gyvulių tankumas didėja (2,9 karvės/ha), gruntinio vandens užterštumas azoto junginiais neviršija nustatytos normos. Airiai didžiuojasi, kad jų šalyje išmetamųjų teršalų kiekis vienam kilogramui pagaminto pieno yra mažiausias Europos Sąjungos šalyse.

Airiai tikis, kad ateityje jų ūkiai stambės, todėl ypatingas dėmesys skiriamas aplinkosaugai, kuriamos metano dujų sumažinimo strategijos, siekiant sumažinti galvijų išmetamų dujų kiekį į atmosferą. Siekdami šio tikslo, specialistai dirba dviem kryptimis:

1) atpiginti tvartų įrengimą: tvartiniu laikotarpiu mėsiniams galvijams įrengiamos laikymo aikštelės, nes sąnaudos žiemą laikant 100 karvių bandą įprastiniuose tvartuose yra maždaug 250 tūkst. eurų didesnės nei galvijus laikant naujai įrengtose žiemojimo aikštelėse. Pastarasis laikymo būdas su įrengtomis mėšlo talpyklomis kainuotų apie 60 tūkst. eurų;

2) sumažinti mėšlo laikymo vietų įrengimą. Šiuo metu atlieka tyrimus, kurios galvijų ir mėšlo laikymo technologijos yra efektyvesnės ir pigesnės.

Vadovaujantis rezultatais, parengiamos įvairios ūkio veiklos skaičiuoklės, kuriomis naudodamiesi konsultantai ir ūkininkai gali į(si)vertinti ūkį, atlikti įvairiapusę jo analizę, palyginti ūkio veiklos ekonominius rodiklius su kitais šalies ūkiais.

Mokslininkai atlieka tyrimus, susijusius su žolės panaudojimu ne žemės ūkyje, o pramonėje, gaminant biodujas, šildant patalpas ir pan. Skatinami aplinkai draugiški ūkininkavimo būdai, populiari ekologinė žemės ūkio gamyba, kurios principai padeda išlaikyti šalyje natūralią aplinką, siekti darnos tarp žmogaus ir gamtos.

Bus daugiau