• Temos
• Gyvulininkystė

Gyvulininkystė smaragdinėje saloje (I)

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2011-08-12

Airija panaši į Lietuvą savo plotu ir gyventojų skaičiumi, abi šalys išsidėsčiusios vienoje klimato juostoje, tad vyrauja vieno tipo klimatas, tik Airijoje jis jūrinis, o dėl netoliese tekančios šiltosios Golfo srovės, klimatas švelnesnis nei mūsų. Airija, kaip ir Lietuva, žemės ūkio kraštas, tačiau šioje srityje daug kas ten visai kitaip nei pas mus. Ypač išvystyta gyvulininkystė.

Šiek tiek skaičių

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą 1973 m., Airija ekonomiką pertvarkė iš daugiausia agrarinės į šiuolaikišką, pažangių technologijų ūkį. Tai labai sustiprino ekonomiką ir šalis tapo viena pažangiausiai dirbančių žemės ūkio ir maisto sektoriuje pasaulyje.

Airijos teritoriją sudaro 6,9 mln. ha, iš kurių 4,2 mln. ha yra žemės ūkio paskirties žemė (apie 64 proc. šalies teritorijos), 650 tūkst. ha – miškai (apie 9,4 proc. šalies teritorijos). Yra 120 tūkst. žemės ūkio valdų. Žemės ūkyje dirba apie 90 tūkst. gyventojų, iš jų žemės ūkio produkciją teikia 60 tūkstančių.

Dirbamos žemumos užima didžiąją šalies gilumos dalį, kurioje kur ne kur pasitaiko neaukštų kalvų, o šiaurėje ir vakaruose dar prisagstytų ežerų ežerėlių. Dėl gausių kritulių (žemumose jų būna nuo 800 iki 1200 mm, tačiau svyruoja nuo 750 mm kai kuriose rytinėse iki 1500 mm vakarinėse dalyse, o kalnų vietovėse vidutinis kritulių kiekis gali būti didesni nei 2000 mm), salai būdingos žalumos ir švelnaus klimato, kartais ji vadinama „Smaragdine sala“.

Apie 80 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės yra apsėjama žole (silosui, šienui ir ganykloms), 11 proc. teritorijos skirta ganyti, 9 proc. – pasėliams. Tad suprantama, jog labiausiai išvystyta gyvulininkystė – gyvulius augina 100 tūkst. ūkininkų (mėsinių galvijų – 1,1 mln., pieninių – 1 mln., avių – apie 4, 5 mln.).

Mokslas ir konsultavimas žengia koja kojon

Airijoje daug dėmesio skiriama žemės ūkio ir maisto pramonės mokslui ir tyrimams, žemdirbių ir specialistų mokymui, konsultavimui. Daugiau nei prieš dešimtmetį įkurta „Teagasc“ (keltų kalba reiškia mokymą) – didžiausia neuniversitetinė žemės ūkio ir maisto mokslinių tyrimų nacionalinė plėtros institucija Airijoje. Jos centrai išsidėstę septyniasdešimtyje šalies vietovių.

Airijoje yra 30 administracinių grafysčių, kiekvienoje jų – keli „Teagasc“ bandomieji ūkiai, atitinkantys realius šalies ūkius. Specializuotų mokslo tyrimų stočių, jų bandomųjų ūkių ir demonstracinių ūkininkų ūkių tinklas sudaro idealias sąlygas žemės ūkio konsultantams dirbti kartu su mokslininkais, praktiškai susipažinti su tyrimų rezultatais, gauti reikiamą informaciją ir perduoti ją žemdirbiams. Anot įstaigos direktoriaus Tomo Kelio (Tom Kelly), mokslinių tyrimų, kuriuos atlieka per tūkstantis mokslininkų ir konsultantų, tikslas – padėti pelningai, konkurencingai ir tvariai ūkininkauti.

Pagrindinės tyrimų programos: mėsiniai galvijai; genetika ir veislės; pievos ir žolynai; pašarų ruošimas ir konservavimas; gyvūnų gerovė; šėrimas ir mėsos kokybė; galvijų laikymas; aplinkosauga; galvijų reprodukcija. Moksliniams tyrimams skiriama apie 40 proc. įstaigos biudžeto (daugiau nei pusė jo sudaro valstybės ir ES fondų lėšos), o kita padalijama per pusę konsultacijoms ir mokymams.

Įstaigos paslaugomis naudojasi apie 40 tūkst. šalies žemdirbių. Jie gali pasirinkti įvairias pienininkystės, avininkystės ir mėsinės galvijininkystės konsultavimo programas, su mokslininkais dalyvauti atliekant tyrimus. Konsultacijos mokamos – 150–450 eurų (priklausomai nuo pasirinkto paslaugos paketo).

Ūkininkai, kitaip nei Lietuvoje, labai aktyviai renkasi į renginius, keičiasi informacija, dalyvauja diskusijų klubuose (per metus apie 10), o konsultantas atlieka daugiau pirmininkaujančio (moderatoriaus) vaidmenį. Ūkininkams rengiamos 3–4 lauko dienos per metus. Šis žinių perdavimo būdas itin populiarus – su naujausiais pasiekimais susipažįsta 3–6 tūkst. mėsinių ir pieninių galvijų augintojų iš visos šalies.

Tikėdami mokslininkų ir konsultantų atliekamais tyrimais ir jų efektyvumu, ūkininkai savo valdose leidžia įgyvendinti bandymus. Prisideda prie atliekamų tyrimų ir finansiškai: kiekvienas ūkininkas nuo parduotos produkcijos į valstybės biudžetą sumoka nustatytą rinkliavą (besiverčiantys gyvulininkyste – nuo paskersto gyvulio, pienininkyste – nuo pieno kvotos). Jokio nepasitenkinimo: ūkininkai žino, kad šios lėšos jiems sugrįš kitaip – bus organizuojami mokymai, teikiamos nemokamos konsultacijos, kuriamos ir ūkiuose pritaikomos inovatyvios technologijos.

Daug dėmesio skiriama gyvūnų gerovei. Paskaičiuota, kad nesilaikant gyvūnų gerovės reikalavimų, pvz., karvėms sergant slaptuoju tešmens uždegimu (mastitu), vidutiniškai pieno ūkis per metus netenka apie 30 tūkst. eurų. Yra parengtos nacionalinės mastito kontrolės, gyvūnų gerovės programos. Konsultantai įvertina ūkį pagal parengtą patikros lapą. Jei ūkis atitinka programoje numatytus gyvūnų gerovės reikalavimus, jam suteikiamas gyvūnų gerovės indeksas. Tuomet ūkio šeimininkas gauna papildomų išmokų – apie 40 eurų/ha.

Mėsinė galvijininkystė populiaresnė

Vidutinis mėsinės galvijininkystės ūkis 50–55 ha (Lietuvoje – apie 15 ha). Mažesniuose ūkiuose, kuriuose laikoma apie 80 mėsinių galvijų, dažnai auginamos ir avys. Kombinacija: pieninės karvės ir avys – nepopuliari.

Viena iš „Teagasc“ tyrimo stočių – Mėsinių galvijų, žolynų tyrimų ir inovacijų centras. Jo bendrasis turimos žemės plotas – 250 ha (ganyklos-bandymų laukeliai (236 ha), administraciniai pastatai, laboratorijos, tvartai, ir kt.). Centrui priklausančiuose demonstraciniuose ūkiuose laikoma per tūkstantį galvijų.

Kadangi mėsinė galvijininkystė populiaresnė nei pieninė, dalis pieninių karvių veršelių auginami mėsai, pvz., iš pusės milijono gimusių veršelių 200 tūkst. auginami mėsai. Jiems, priklausomai nuo amžiaus, svorio, sudaromas specialus racionas. Kaip teigė centro vadovas ir tyrėjas Edvardas O, Riordanas (Edward O, Riordan), augindamas tokius veršelius, ūkininkas gauna išmokų, priklausomai nuo veršelių amžiaus. Paprastai skerdžiami 24–26 mėn. amžiaus veršeliai.

Sėklinimui buliai perkami iš kitur, kad veislė nebūtų maišoma. Karvės veršiuojasi anksti pavasarį (kovo pradžioje). Pirmąjį sezoną (apie 8 mėn.) veršelis būna kartu su motina. Per dieną priauga nuo 1, 2 kg iki 1,6 kg, priklausomai nuo veislės. Žiemą laikomi veršidėje, kur per dieną priauga apie 600 g. Taikydami skirtingas šėrimo technologijas, specialistai stebi, kiek veršeliai suėda, kiek priauga ir pan.

Viename iš ūkių auginamos 4 mėsinių galvijų veislės: Limuzinų ir Holšteinų-Anglijos fryzų mišrūnai, Limuzinai ir Simentaliai, Šarolė ir Limuzinai, Šarolė ir Simentaliai. Paklaustas, kodėl auginami būtent šių veislių galvijai, ūkio vadybininkas Denis Minaug (Denis Minogue) akcentavo, kad šie veislių tipai reprezentuoja 2/3 šalyje laikomų mėsinių galvijų. Bandoje laikoma po 25–29 karves, kurios ganosi apie 1,5 ha ganykloje. Jei reikia, ganyklos atnaujinamos iš rudens kas 10–15 m. (atnaujinti vieną akrą (akras 4046,856 m²) ganyklos kainuoja apie 500 eurų).

Skerdyklose – patobulinta skerdenų klasifikavimo ir įvertinimo sistema

Tam, kad visose ES šalyse būtų vienodai vertinamos gyvulių skerdenos (galvijų mėsinė vertė, svoris ir kokybė), sukurta skerdenų klasifikavimo ir įvertinimo schema SEUROP. Šioje srityje airių mokslininkai pasidarbavo iš peties: prieš keletą metų sukūrė ir pradėjo taikyti patobulintą schemą – skerdenos klasifikuojamos ir įvertinamos elektroniniu būdu (Lietuvoje galvijų skerdenų kokybė vertinama vizualiai), o visi duomenys saugomi elektroninėje bazėje, tad prireikus informaciją galima lengvai atsekti. Sistema automatiškai apskaičiuoja, kiek už skerdeną ūkininkas turi gauti. Taigi vertinimas objektyvus ir nepriklausomas.

Ši elektroninė skerdenų vertinimo ir klasifikavimo sistema įdiegta visose „Dunbia“ įmonės skerdyklose. Tai viena iš pirmaujančių ir novatoriškiausių aukščiausios kokybės jautienos, avienos ir kiaulienos produktų tiekėja nacionalinėje ir tarptautinėje rinkose. Įmonė turi 10 gamybinių padalinių Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje.

Daugiau nei 20 tūkst. šalies ūkininkų įmonės skerdykloms tiekia galvijus. Per metus perdirbama apie1,1 mln. ėriukų, 320 tūkst. galvijų, 350 tūkst. kiaulių. Anot įmonės atstovų, su ūkininkais atsiskaitoma kitą dieną, kai galvijas paskerdžiamas.

Maisto autentiškumas, jo kriterijai ir galimi nustatymo būdai tapo aktualia moksline problema. Tobulėjant analitinei technikai, tobulėja ir klastojimo būdai. Dažnai apie produkto autentiškumą spendžiama ne vien pagal fizikinių, cheminių ar sudėties rodiklių nustatymą, bet pagal nustatomų rodiklių visumą, jų tarpusavio ryšį, todėl šiuo metu mėginama patvirtinti airiškos mėsos kokybės autentiškumo kriterijus.

Eksportas – ūkininkų verslas

Apie 90 proc. gaminamos produkcijos eksportuojama (eksporto vertė per metus apie 9 mlrd. eurų), daugiausia – į Didžiąją Britaniją. Beveik 60 proc. eksportuotų galvijų sudaro veršeliai iki 1 m. amžiaus, 24 proc. – veršeliai skirti penėjimui, 15 proc. – penimi galvijai.

Tarptautine prekyba užsiima ne vienas ūkininkas. Štai Michaelio Maksvelo (Michael Mahwell) ūkis daugeliui galvijų tarsi „turistinė stotelė“ prieš paliekant savo šalį. Galvijų eksporto versle ūkininkas ne naujokas – gyvus skirtingo svorio, amžiaus mėsinius ir pieninius galvijus jau 16 metų eksportuoja į Italiją, Ispaniją, Vengriją.

Dažniausiai galvijus ūkininkas parduoda skerdimui (2,8 eurai/kg), dalis veislininkystės tikslais „keliauja“ į Kazachstaną. Ūkininkas verslo galimybių ketina ieškoti ir Rumunijoje. Per savaitę eksportuoja apie 300 galvijų, o per metus iš vietinių ūkininkų superka ir kitose šalyse parduoda per 17 tūkst. galvijų.

Ūkininkų kooperatyvas valdo galvijų aukcioną

Galvijų įmonė-aukcionas Cork Marts – vienas didžiausių šalyje (sudaro 6 centrai). Įmonę, įkurtą 1956 m., valdo ūkininkų kooperatyvas. Akcijų turi daugiau kaip 10 tūkst. ūkininkų. Pieno perdirbimas – ūkininkų rankose, o štai mėsos perdirbimo įmonės yra privačios. Ūkininkams tai nėra paranku, nes skerdyklos diktuoja savas sąlygas.

Per metus aukcione parduodama 1,6 mln. galvijų. Šalyje yra apie 6,2 mln. gyvulių, o vien Korko (Cork) apskrityje – 900 tūkstančių. Pernai metais pelnas siekė apie 80 mln. eurų.

Įrengtos 3 pardavimų salės. Skirtingomis savaitės dienomis galima parduoti-nusipirkti skirtingų gyvulių, pvz., pirmadienį parduodamos tik avys. Aktyviausiai galvijai parduodami prieš ir po ganiavos.

Įmonė ne tik parduoda gyvulius. Jei reikia, specialistai padeda parduoti ūkius, pirkti žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą.

Avininkystė – antroji šalyje po galvijininkystės

Nepaisant to, kad avių ir avininkystės ūkių skaičius nuo 1990 m. sumažėjo, ji yra svarbi žemės ūkio šaka, turinti gilias istorines šaknis. Šalyje skaičiuojama apie 31, 5 tūkst. avių fermų, kuriose yra apie 2, 4 mln. ėriavedžių. Pernai metų duomenimis, avininkystės produkcijos dalis Airijoje sudarė 167 mln. eurų. Produkcija aprūpinami didžiausi prekybos centrai, yra specializuotos parduotuvės. Daugiau nei pusė (71 proc.) visos produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Italiją, Didžiąją Britaniją.

Verstis avininkyste nėra brangu: auginti avis galima teritorijose, kurios netinka žemdirbystei, nereikalauja daug lėšų ir joms skirti ūkiniai pastatai, nereikia specialios ir brangios įrangos, greita bandos rotacija, mėsos ir pieno produktai yra aukštos kokybės.

Aviena – populiarius airių maistas. Anot jų, mėsa yra aukštos kokybės, nes šie kanopiniai maitinasi žole net ir šaltuoju žiemos sezonu. Šiuo metu ūkininkams auginti avis apsimoka, nes siūloma nebloga kaina – 5 eurai/kg skerdenos (skaičiuojant, kad avis sveria apie 21 kg, už ją galima gauti per 100 eurų).

„Teagasc“ avių ir žolynų centro moksliniame-parodomajame ūkyje laikoma 1,4 tūkst. ėriukų ir 800 ėriavedžių. Konsultantai ir mokslininkai intensyviai dirba su šešiais ūkininkų ūkiais.

Ilgametis žolynų produktyvumas, žolių rūšinė įvairovė bei žaliojo pašaro kokybė priklauso ne tik nuo dirvožemio genetinio tipo, meteorologinių sąlygų, tinkamo naudojimo, bet ir nuo tręšimo. Kaip ir galvijininkystės parodomuosiuose ūkiuose, taip ir čia daug dėmesio skiriama žolynų produktyvumo tyrimams. Centro ūkyje tiriamos įvairios žolynų tręšimo sistemos, pvz., žolynai azotu netręšiami arba tręšiama iki 350 kg/ha. Žolė pjaunama kas savaitę ir stebima, kiek ir kokios įtakos azotas turi žolės derlingumui.

Ūkio vadybininkas Frenkas Kelis (Frank Kelly) avių augintojams pataria kai kuriuos šio verslo etapus kontroliuoti patiems, pvz.:

• sudaryti 3–5 metų avininkystės ūkio verslo planą (kiek gyvulių ganoma viename plote, ėriukų vados skaičius iš ėriavedės, šėrimo skaičiaus sumažinimas ėriavedėms ir ėriukams);
• daugiau prižiūrėti ganyklas ir žolynus (auginti pakankamai kokybiškos žolės);
• parengti gerą bandos atnaujinimo planą (reikia aiškią strategiją, kaip bus atnaujinama banda: ar iš turimų avių, ar perkama iš kitur);
• labai kruopščiai stebėti ėriukams sušeriamų koncentratų kiekį;
• stiprinti bandos sveikatą;
• kirpti ėriavedes žiemą. Tyrimai parodė, kad jas kerpant gruodžio mėnesį, ėriukų svoris padidėja 0,5 kg, o atjunkant – 2 kg. Tokius ėriukus skersti galima dviem savaitėmis anksčiau;
• plėtoti ūkio marketingą;
• atsižvelgti į genetinius tyrimus.

Avių vilną airiai veža į Angliją, bet ji yra labai atpigusi. „Lygindami kainas, vyravusias prieš kokį dešimtmetį, matome, kad jos sumažėjo tris kartus”, – sakė vadybininkas.

Bus daugiau