• Temos
• Gyvulininkystė

Ekologinis mėsinės veislininkystės ūkis – „kiek įdėsi, tokia ir grąža“

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2017-12-13

Teigiama, kad mėsinių galvijų skerdenos kokybė, augimo tempai bei kiti rodikliai 50–57 proc. priklauso nuo galvijų mitybos, o visa kita – nuo gyvulių genetikos, laikymo sąlygų ir galvijų veislės. Kūrybinė www.agroakademija.lt komanda lankėsi pas šarolė ir limuzinus auginantį šilutiškį Joną Oželį, kuris mėsinės gyvulininkystės kryptį pasirinko dar tuomet, kai Lietuvoje šis sektorius žengė pirmuosius žingsnius. Ūkininkas ne vienus metus labai domisi veislininkyste ir daug dėmesio skiria genetikai.

Jonas Oželis – pirmasis Lietuvoje pradėjo sėklinti karves ir telyčias. Ūkininkas įsitikinęs, jog norint užsiimti tik mėsininkyste, nebūtina auginti grynaveislius galvijus. Mišrūnai geriau auga, priesvoriai didesni, greičiau galima parduoti. „Jei apsisprendei pasukti veislininkystės link, turi sąžiningai dirbti. Kaip medį pasodini ir lauki, kol užaugs, taip ir su veislininkyste. Juk rezultatai ne taip greitai ateina. O jų sulaukia tik neskaičiuojantys fermoje praleistų valandų. Perkant buliaus spermą, svarbu žiūrėti tokius davinius kaip geras priesvoris karvių pieningumas, lengvas veršiavimasis. Dažnai sako, kad sunkiai karvės veršiuojasi, bet jei parinksi tinkamą bulių, bus viskas gerai. Geras bulius sudaro pusę bandos vertės,“ – pagrindinius veislininkystės akcentus vardina ūkio šeimininkas.

Ir darbas, ir hobis

Šilutės rajone, Švėkšnos seniūnijoje, drauge su sūnėnu Sigitu Šarka per 15 metų ekologinį mėsinių galvijų ūkį valdantis Jonas Oželis sako, kad Žemaitijos žemės tinkančios mėsinei gyvulininkystei plėtoti. Drauge jie dirba apie 150 ha žemės, grūdams skiria per 20 proc. dirbamos žemės, likusią dalį – ganykloms.

Baigęs veterinarijos akademiją, Jonas daugiausia rūpinasi gyvuliais, o sūnėnas – ūkio technine dalimi. Jonas Oželis prisipažįsta, kad ūkininkauti ir į mėsinę galvijininkystę pasuko ne iš karto. Sovietmečiu dirbo Jurbarko, Klaipėdos ir Šilutės rajonų kolūkiuose bei paukštynuose veterinarijos gydytoju, Ramučių tarybinio ūkio direktoriumi. Ūkininkauti pradėjo pasirinkęs pienininkystę, bet neilgai. „Už pieną labai prastai mokėdavo, nelogiški būdavo ir pieno kokybės reikalavimai, neteisingai nustatinėdavo riebumą, griežtas paros režimas, nuolat kankindavo nervinė įtampa“, – ūkininkavimo pradžią pieno ūkyje prisiminė ūkininkas.

Pasak Jono, į mėsinę galvijininkystę prieš gerą dešimtmetį pastūmėjo veterinarijos dėstytojas, profesorius Česlovas Jukna, pakvietęs jį kartu vykti į Vokietiją atrinkti Lietuvai keletą furgonų šarole veislės gyvulių. „Tuo pačiu atsirinkau ir sau. Pradžia buvo sunki. Patirties reikia prie kiekvieno gyvulio. Kita galvijų rūšis, specifinis veršiavimasis, bulių parinkimas ir porų sutaikymas, šėrimas, – prisimena ūkininkas. – Dabar tai mano ir darbas, ir hobis. Man labai svarbu gyvulių genetika, tad perku tik ne tik gerus gyvulius, bet ir aukščiausios genetinės vertės bulių spermą.“

Jonas Oželis bent trečdalį telyčių stengiasi apsėklinti dirbtiniu būdu. Ūkininkas nuolat bendradarbiauja su gyvulių veislininkystės specialistais, domisi Prancūzijos reproduktorių katalogais ir renkasi tokius variantus, kurie dar labiau pagerintų laikomų gyvulių genetiką. Štai iš Prancūzijos ūkininkas įsigijo šarole buliaus spermą, kuri priklauso šios šalies geriausiai įvertintam veisliniam buliui, taip pat jos užsisako ir iš Vokietijos. Pasinėręs į veislininkystės subtilumus, ūkininkas prieš pusantrų metų įsigijo ir limuzinų veislės galvijų: 10 telyčių ir veislinį bulių. Jį pirko iš limuzinus auginančio veterinarijos gydytojo Arūno Rutkausko. „Arūnas turėjo prancūziškų telyčių, kurias apsėklino elitinio buliaus iš Prancūzijos sperma. Tai visus metus laukiau, kad galėčiau buliuką nusipirkti,“– prisimindamas juokiasi Jonas Oželis.

Dar vienas ūkininko pasididžiavimas – trejų metų šarole veislės bulius Babajus (ūkyje yra 3 buliai reproduktoriai). Šią vasarą ūkyje apsilankęs vienas geriausių Europoje mėsinių galvijų vertintojų, žinomos Vokietijos įmonės „Masterrid“ specialistų Torstenas Kirštainas (Torsten Kirstein) labai gerai įvertino ir šarole, ir limuzinų veislių bulius – abiem skyrė aukščiausius balus: po 8 už tipingumą, raumeningumą bei eksterjerą. Gerai įvertino ir visą ūkininko bandą.

„Yra galvojančių, kad mėsinį gyvulį paleidai į krūmus, jis užauga, o rudenį mėsą pasiimi. Taip tikrai nėra. Kiek į juos įdėsi, tokia bus ir grąža. Jei nedaug, tai grąža bus menkavertė. Tokiu atveju ekstensyvių veislių auginti tikrai neapsimokės. Jas reikia labai atidžiai prižiūrėti, “ – sako Jonas Oželis, pernai UAB „Šilutės veislininkystė“ pripažintas pažangiausiu ūkininku, dirbančiu gyvulininkystės sektoriuje.

„Bulius yra vertinamas ir pagal palikuonis – kaip ilgai geba savo gerąsias savybes jiems perduoti. Grynaveisliu bulius pripažįstamas, kai jo apvaisintos karvės keturis kartus iš eilės veda telyčaites. Bet jei gimsta buliukas, ciklas nutrūksta. Su veisline medžiaga sudėtinga, gali greitai „nusivažiuoti“, tačiau ji yra brangesnė, tad ir ekonominė nauda didesnė“, – veislininkystės subtilumus aiškina Jonas Oželis.

Sėklinti grynaveisles telyčaites ūkyje pradedama, kai jos pasiekia 2 metus ir sveria 600–700 kg, mišrūnės kergiamos šiek tiek anksčiau. Ūkininkas sako, jog pastebėjo, kad šarole ir limuzinų mišrūnai lengviau veršiuojasi nei grynaveisliai. Pačios geriausios telyčaitės lieka ūkyje, kitus, buliukus ir telyčaites, įvertintus gerais balais, išperka, dar kiti – iškeliauja mėsai.

Paklaustas, ar galėtų palyginti auginamas veisles, ūkininkas prisipažįsta, kad lengviau pasakyti, kai gyvulys yra paskerdžiamas, žiūrima mėsos išeiga. „Šarole veislės galvijai auga didesni, jų ir paros priesvoris didesnis, bet jie yra stambesnių kaulų. Šios veislės karvių veršiavimasis sudėtingesnis, todėl labai svarbu parinkti trinkamus bulius. Pernai su veršiavimusi bėdos neturėjome. Matysime, kaip šiemet. O limuzinų veislės galvijai turi daugiau raumenų, tačiau jų kaulai smulkesni – tai jau pliusas. Limuzinams gimsta smulkesni veršiukai, viskas paprasčiau. Žinoma, labai daug priklauso, nuo galvijų šėrimo. Jei per gerai šersime, galime prisidaryti bėdos,“ – tikina pašnekovas.

Nuo pašarų kokybės priklauso ūkio plėtra

Pašarus labai svarbu išsitirti kiekvieną kartą, kai jie yra keičiami. Kiekvieną pašarų ruošimo partiją rekomenduojama laikyti atskirai, kad būtų galima pašarus panaudoti atitinkamoms galvijų grupėms. „Mėsinius galvijus, ypač intensyvių veislių, kurie genetiškai užprogramuoti greitai augti, tokie kaip limuzinai, šarole, yra labai svarbu aprūpinti žoliniais pašarais, kuriuose būtų pakankamai baltymų, nes jie yra labai svarbūs gyvulio augimui, mėsai, jos kokybei, struktūrai. Kuo daugiau žoliniuose pašaruose baltymų, tuo pašaras yra geresnis,“ – teigia LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius, mobilia gyvulininkystės laboratorija atvykęs į ūkį. – Vis tik nereikėtų ir persistengti. Jei baltymų per daug, dažnai pasitaiko viduriavimo atvejų ir maisto medžiagų apykaitos sutrikimų. Baltymų trūkumas mėsinėms karvėms pasitaiko retai, tačiau jei tvartiniu laikotarpiu jos buvo šeriamos prastais pašarais, tai turės įtakos jų vaisingumui.

Anot LŽŪKT gyvulininkystės specialisto, karvės veršingumo laikotarpiu, ypač nuo 7 mėn., kai vaisius pradeda intensyviai augti, turi būti šeriamos saikingiau, bet kokybiškais mažesnės energinės vertės pašarais, kuriuose yra daugiau sausųjų medžiagų. Tam tinka varpinių žolių šienainis arba šienas, galima įmaišyti ir šiaudų. Šeriant didelės energinės vertės pašarais, gali išsivystyti stambūs veršeliai ir karvės sunkiau veršiuosis. Vėliau, t. y. praėjus 4 savaitėms po apsiveršiavimo, karves reikėtų šerti aukštą energinę vertę turinčias pašarais, kad būtų užtikrintas pakankamas pieno kiekis veršeliams. Tvartiniu laikotarpiu, jei žoliniai pašarai prastos kokybės, veršingas karves vertėtų šerti šienu, vasariniais šiaudais, šienainiu ir kombinuotaisiais pašarais.

Ūkyje atjunkyti (apie 7 mėn.) mišrūnų buliukai sveria apie 400–450 kg. Anot ūkininko Jono, atjunkyti veršeliai gauna labai gerą pašarą. Jų priesvoriai didės iki 1,5 metų, per parą apie 2 kg. Pašarai gaminami ūkyje iš pačių užaugintų žaliavų. „Auginame ir grūdus, ir bulves, ir šienas, ir šienainis, – viskas sava. Grūdų turime sočiai. Duodame papildų, kurie skirti ekologiniams ūkiams. Juk galvijai turi gauti ir baltymų, ir angliavandenių tiek, kiek priklauso. Laukus tręšiame tik mėšlu, kurio užtenka. Taikome sėjomainas. Mėsa ekologiška. Stengiamės, kad gyvuliai būtų kuo geriau prižiūrėti, sudarytos tinkamos higieninės sąlygos. Jų nerišame, kad laisvai judėtų. Tai duoda gerų rezultatų,“ – džiaugiasi ūkio partneris Sigitas Šarka.

„Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mobilios laboratorijos atvykimas į ūkį – dovana, kuri labai pravertė. Labai gerai, kad tyrimai atliekami vietoje, nereikia į laboratorijas vežti. Vidas kruopščiai atlieka tyrimus, iš karto duoda patarimų. Jau galvoje sukąsi, ką reikėtų pagerinti, pakeisti. Kitąmet ir vėl kviesimės gyvulininkystės specialistą, kad peržiūrėtų racionus, kad tikrai galvijus šertume pagal rekomendacijas, nes šėrimas – vienas svarbiausių etapų veislininkystėje“, – teigiamai LŽŪKT mobilios gyvulininkystės laboratorijos paslaugas įvertino Jonas Oželis.

Tinkamas mineralinių medžiagų kiekis mėsinių galvijų pašaruose padeda stiprinti gyvulio imuninę sistemą, užtikrina reprodukcijos, veršiavimosi sėkmę ir prieauglio auginimą. Svarbiausias mineralų šaltinis – ganyklos ir pašarai. „Kadangi Jono Oželio ūkis ekologinis, ypač aktualu pasigaminti kokybiškų žolinių pašarų. Mineralais gyvulių pašaras turi būti papildomas ir ganiavos, ir tvartiniu laikotarpiu“, – patarimus dalino Vidas Tolevičius. – Pagrindinis kiekvieno ūkininko tikslas – baltymas, esantis žoliniuose pašaruose. Rekomenduojama šienauti ar pašarus silosuoti iš tų laukų, kuriuose neganoma, nes ganant išsimindžioja žolynas, prarandama naudingų žolių, iš kurių galima gauti pakankamai baltymų. Svarbu laiku atnaujinti ganyklas, nes senosios neduoda nei masės, nei kokybiškų žolių.“

Pasak LŽŪKT gyvulininkystės specialisto, ankštinių žolių, pvz., yra dobilų, liucernų ir kt., reikėtų neperauginti, neperdžiovinti ir pasistengti, kad džiovinant nenubirtų jų lapeliai, nes juose yra visos naudingos medžiagos. Labai svarbu, kad pašaras, ypač sukant į plėvelę, nebūtų užterštas žemėmis. Jei taip atsitinka, yra didelė tikimybė, kad bus problemų ir su prieaugliu, ir su suaugusiais galvijais. Tuomet reikės juos vakcinuoti, o tai jau papildomos išlaidos. Jei sudėtinga išvengti užteršimo žemėmis, pvz., daug kurmiarausių, tuomet iš tokių žolių geriausia daryti šieną.

Nors galvijai vasarą yra ganyklose, vis tik papildomai jiems reikėtų duoti ir silosuotų pašarų, nes žolės skiriasi, ypač atolas. Trūkstant pašaruose sausųjų medžiagų, galvijai pradeda viduriuoti. Silosuoti pašarai praverčia ir pereinant į tvartinį laikotarpį, tuomet galvijai patiria mažiau streso. Pravartu, kad ūkyje nuolat būtų silosuotų pašarų. Jų pagaminti reikėtų pakankamai, kad užtektų visam sezonui.