• Temos
• Gyvulininkystė

Drąsos plėtrai įkvėpė noras išsaugoti gimtinę

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-10-13

Kol kas naujos fermos kontūrai dar tik ryškėja, tačiau įkurtuvės – jau ateinančiais metais

Vaizdingumu ir istorinėmis vietomis garsėjančiose Bijotų (Šilalės r.) apylinkėse dominuoja nedideli šeimos ūkiai, daugiausia besiverčiantys iš perdirbimui parduodamo žaliavinio pieno. Tokiems ūkiams išgyventi sunkiausia, nes menkos kainos neleidžia sukaupti investicijoms reikalingo kapitalo. Vis dėlto sumaniai ūkininkaujantys žemaičiai sugeba įžvelgti perspektyvą ir žino, ką daryti, kad ūkis augtų ir taptų konkurencingu.

Namo parginė sunkmetis

Simėnų kaime ūkininkaujančio Valento Grybo sėkmės paslaptis – žemaitiškas užsispyrimas ir begalinis darbštumas. Nuo mažens augęs kaime, jaunystėje suprato, jog niekas nieko dykai neduoda. Tokią gyvenimo išmintį patvirtino ir dirbant Klaipėdoje įgyta patirtis. Prasidėjus 2008 metų ekonominei krizei, Valento atlyginimas perpus sumenko, teko galvoti, kaip išgyventi ir kuo verstis.

Valentas Grybas dėl ūkio atsisakė darbo Klaipėdoje ir niekada nesigailėjo grįžęs į tėviškę

Su valstybės ekonomine krize sutapo ir gimtuosiuose namuose prasidėję sunkumai: kad menksta jėgos tuo pat metu suprato ir visą gyvenimą žemės ūkiui atidavę Valento tėvai. Nors ūkyje tebuvo 20 karvučių, vienkiemyje gyvenantiems žmonėms reikėjo vis daugiau pagalbos – neužteko, kaip anksčiau, vaikams iš Klaipėdos atvažiuoti savaitgaliais, todėl pamažu brendo būtinybė apsispręsti, ką daryti su ūkiu.

„Pasidarė gaila didžiulio, daug metų trukusio įdirbio – abu su žmona nutarėme, jog reikia kurtis tėviškėje ir ūkininkauti. Neslėpsiu, gimtinė visada traukė, čia jaučiuosi geriausiai“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė V. Grybas.

Per 12 metų atkaklus žemaitis tėvų ūkį Simėnų kaime pakeitė neatpažįstamai: laiko 50 melžiamų karvių, dirba 200 ha žemės. Bet plėtrai taško dėti nežada – atvirkščiai, jau pradėjo įgyvendinti naujus ambicingus planus.

Nori išlikti – privalai plėstis
Senoje fermoje daug rankų darbo, tačiau banda per dešimtmetį padvigubėjo

Kaip ir prieš dešimtmetį, Valento karvės tebelaikomos seno tipo, visiškai darbui su technika nepritaikytoje fermoje, todėl ūkyje daug rankų darbo. Pakalnėje už sodybos pamažu ryškėja naujos didžiulės fermos kontūrai. Nuostabą kelia tai, kad ūkininkas ją statosi savo lėšomis.

Valentas neslepia, jog supranta riziką, tačiau kitos išeities neturi – nori gyventi, išsaugoti ūkį – būtina plėstis. Jauno ūkininko drąsa stebina ir valdininkus, ir politikus: neseniai Simėnų kaimo vienkiemyje apsilankęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas negalėjo patikėti, kad masiškai nykstant pieno ūkiams jaunas žmogus karvių skaičių iškart suplanavo padidinti trigubai – net iki 150.

Prieš keletą metų ūkininkas buvo pateikęs paraišką Kaimo plėtros programai (KPP) ir tikėjosi gauti paramą, tačiau, sulaukęs teigiamo atsakymo, paramos nusprendė atsisakyti. Toks sprendimas subrendo, kai suprato, jog statyti su parama kainuos kelis kartus brangiau nei ūkio būdu. Dabar Valentas nėra tikras, ar anuomet priėmė teisingą sprendimą.

„Viskas kelis kartus pabrango, statybinių medžiagų reikia laukti 3–4 mėnesius. Norėjome iki naujųjų metų užbaigti, bet dabar jau aišku, kad nepavyks“, – pasakojo V. Grybas, rodydamas į sukaltus būsimos fermos polius.

Vis dėlto naujoje fermoje įkurdinti gyvulius jis tikisi jau ateinančiais metais. Ūkininko planai toli siekiantys: kad būtų kuo mažiau rankų darbo, fermoje planuoja įdarbinti pašarų dalytuvus ir melžimo robotus – šviečiasi viltis, jog jiems įsigyti V. Grybas gaus KPP paramą.

Pavyzdys visiems dejuojantiems

Nedideliame Simėnų kaimo vienkiemyje įsikūrusiame ūkyje dirba tik Valento šeimos nariai, per darbymetį iš miesto patalkinti atlekia brolio šeima. Lengvo gyvenimo čia niekada nebuvo, bet niekas tuo nesiskundžia. Prie kasdienių darbų jau pratinasi ir šešiametis Grybų sūnus, šiemet pradėjęs lankyti priešmokyklinę klasę.

Nors daugeliui gali atrodyti, jog tokiame šeimos ūkyje pažanga pasiekiama labai sunkiai, iš tiesų jis galėtų būti pavyzdžiu visiems dejuojantiems. Per dešimtmetį V. Grybas sugebėjo pasiekti, kad išmilžis iš karvės padidėtų dvigubai. Dabar jos per laktaciją vidutiniškai duoda po 9 t pieno – kasdien kooperatyvo „Pieno gėlė“ transportas iš ūkininko išsiveža po 1,2 t pieno.

„Mitas, kad jei iš karvės daug melži, tai ji greitai išbrokuojama. Mes jas šeriame taip, kad nieko netrūktų. Jei viską atiduodi, ko gyvuliui reikia, tai tas 9 t pieno gali ir dešimt metų gauti, bet jei trūksta kokybiško parašo, tai ir pačios geriausios karvės po 2–3 metų išvažiuoja iš ūkio“, – tvirtino ūkininkas, įsitikinęs, jog yra galimybių melžti ir dar daugiau. 9 t duoda stovėdamos pririštos, o naujoje fermoje galės vaikščioti laisvai, gaus daugiau erdvės.

Aplinką ne teršia, o puošia

Ūkininkas tikina, jog vienintelis dalykas, kuris jį glumina – nuolat pasigirstančios kalbos, kad žemės ūkis teršia aplinką ir labiausiai tą daro laikantys gyvulius.

Bet kaimas niekada nebuvo be gyvulių – jame gyvenantys žmonės gamina duoną ir mėsą, kad dirbantiems mieste nepritrūktų maisto.

„Tai argi teisinga mus vadinti teršėjais? Kai tokių kalbų pasiklausai, nusvyra rankos – imi abejoti, ar valstybei žemdirbių dar reikia“, – neslėpė Valentas.

Pasižvalgius Simėnų kaimo vienkiemyje, nekyla abejonių, kad čia gyvena žmonės, turintys artimą ryšį su žeme ir žinantys kaimo privalumus. Prie tvarto burbuliuoja nemažas būrys kalakutų, kudakuoja vištos, daržas pilnas rudens subrandintų gėrybių. Net ir po pirmųjų šalnų visur ryškiai tebežydi gėlės – jomis pasidabinusi ne tik sodyba, ją saugantis kryžius, bet ir visa pakelė, tvenkinio prieigos.

Valentas juokiasi, jog žmogų labiausiai puošia darbas. Sunku būtų paneigti visų pripažintą tiesą, nes tik darbo nebijantys žmonės ir gali išsaugoti gyvą, per visus sunkmečius išlikusį, bet jau ištuštėjusį tikrą lietuvišką kaimą.

ŪP korespondentė Daiva Bartkienė