Liepos 18 d., ketvirtadienis | 24

Donata Kvetkauskienė: apie ūkininkaujančias moteris, darbus ir šeimos bendrystę

Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė
2023-10-06

Iš kairės į dešinę. Dalis draugiškos Kvetkauskų šaimynos: Daiva, Linas, mažoji Dorotėja ir Donata.

Pripažinkime, kai kalba pasisuka apie ūkininkavimą, dažnai prieš akis iškyla vyrai. Stereotipas!? Norėdama tai paneigti, kupiškietė Donata Kvetkauskienė sugalvojo kurti videorubriką „Ūkininkauja ir moterys“, kur fiksuoja kasdienybę besidarbuodama savo žirgų ir ožkų ūkyje. Ir jai sekasi. Anyta Daiva marčią taip pat labai palaiko ir sako, kad ūkininkaujančios moterys dirba labai daug, be to, yra ir patarėjos, ir guodėjos. Žinoma, prireikus pagalbos ranką visuomet ištiesia jų vyrai – Linas ir Antanas Kvetkauskai, atskirai valdantys augalininkystės ūkius.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Mintis kurti videorubriką apie ūkininkaujančias moteris Donatą užvaldė, kai drauge su vyru Linu įsigijo sodybą Kupiškio rajone, Šileikių kaime. Tada įsigijo kelis arklius ir ožkytes. Tiesa, jauna pora iš pradžių norėjo atitrūkti nuo kaimo, bet, kaip sakoma, kas lemta, tas lemta. Pusmetį pabandę gyventi bute mieste, nesijautė savimi, trūko erdvės ir gamtos. Tad gamta ir žirgai lėmė, jog jauna šeima įsikūrė kaime.

Vyrui besidarbuojant augalininkystės ūkyje, jaunai moteriai teko nemažai laiko praleisti vienai. Tad tą laiką, kol užsiima kasdiene ruoša tvarte, Donata nutarė užfiksuoti.

„Manau, kad moterys iš tiesų yra visuma. Jos dažniausiai tvarko popierius, derina reikalus, bet visada yra nematomai šalia, o vyrai pristatomi kaip ūkio galva. Suprantama, vyrai dirba laukuose, bet kas pasirūpina maistu, jį atveža, apgalvoja smulkiausiais detales, taip savitai ... moteriškai. Niekada nesistengiu filmuoti Lino augalininkystės ūkio. Norėjau parodyti, ką pati darau. Ta kasdieninė ruoša ir darbai ūkyje man yra tarsi meditacija. Galbūt kažkam ne“, – apie prieš kelerius metus užgimusias ambicijas moters akimis kurti videorubriką pasakoja Donata.

Donata sako esanti dėkinga gyvenimui, kad aplink turinti tiek daug meilės. Su dekoratyvinėmis Kamerūno veislės ožkytėmis.

„Pagalvojau, kad kažkam gal bus įdomios mano mintys. Pripažįstu, prieš keldama į youtube platformą pirmąjį vaizdo įrašą ilgokai dvejojau, bijojau, bet susilaukiau labai daug gerų atsiliepimų. Nevaidinu didelės ūkininkės. Galbūt žmones nustebino, kad tokį turinį kelia moteris, o ne vyras, kaip įprastai būna. Žmonių palaikymas skatino eiti toliau, atsirado antras ir trečias vaizdo įrašai“, – apie idėją, virtusia realybe, kalba Donata.

Pasak jos, kurdama videoturinį ji nesiekia parodyti savo stipriosios pusės, kaip ji viską geba. Prireikus, visada Linas šalia. Bet jai pačiai patinka ir traktoriuku atvežti šieno, ir šakėmis dirbti, ir tvarkyti arklių kanopas, o jeigu reikia, galinti išsibetonuoti ar kažką susisukti, nes tai, anot Donatos, jai tiesiog malonumas, kad ji tai galinti ir nereikia prašyti vyro pagalbos.

Kokia ta ūkininkaujanti moteris? „Oi, ji visokia ir įvairiapusiška, mokanti prisitaikyti prie bet kurios situacijos“, – kvatodama atsako Donata. – Kitas dalykas, kurį norėjau parodyti, kad ūkiai keičiasi. Stereotipai, kad jei ūkininkauji, tai esi purvinas, viskuo skundiesi ir t. t. O aš visada filmuodavausi susitvarkiusi, na, kiek ten įmanoma, su nuotaika. Būdavo komentarų, jog tada nesiskaito, kad aš ūkininkauju. Žinoma, ūkių yra įvairiausių. Dažniausiai ūkininkavimas yra pagrindinė veikla, darbas, bet kažkam gali šalia to būti ir hobis, malonumas. O kai tu užsiimi savo hobiu, nelabai nori būti murzinas ar susitepęs. Galbūt jaunoms merginoms kasdienis darbas tvarte nelabai atrodo higieniškas, bet norėjau parodyti, kad galiu būti ir graži, ir susitvarkiusi, o taip pat ir arklio kakutį rinkti ir išsišiepus sakyti, kad faina, be to, ir pasportuoju prie to pačio.“

„Darbų netrūksta: remontai, statybos. Daug pinigų reikia, todėl daug ir sunkiai dirbame, kad ateityje kažko turėtume. Bet esame jauni, stengiamės, kad viskas pasisektų“, – optimistiškai kalba Donata ir Linas.

„Gyvuliu rūpintis tikrai nelengva, bet ir dieną-naktį dirbti sunku. Aišku, augalininkystės ūkyje žiemą šiek tiek pasiilsi, bet valandų skaičiumi mes, vyrai, galbūt daugiau padirbame,“ – sako Linas pasisukus kalbai apie vyrų ir moterų darbus. – Žmonos hobį palaikau ir kiek galiu padedu ir mokausi.“

Linas pasakoja, kad mokytis tenka ne tik arklius prižiūrėti, kuriuos taip pat pamėgo, bet ir augalininkystės subtilybių, nes savo ūkį įregistravęs tik prieš trejus metus, nors ūkio darbuose sukasi nuo vaikystės. Lankosi seminaruose, kursuose, lauko dienose, dažnai patarimo, kaip ir tris dešimtmečius tai daro dar ūkininkaujantys tėvai, kreipiasi į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio rajono biuro konsultantus. Jie tvarko ūkių buhalterinę apskaitą, rengia verslo projektus ar suteikia augalininkystės konsultacijų.

Ūkininkavimo pradžiamokslis – vaikystėje

Donata ir Linas Kvetkauskai – nuo vaikystės kaime. Mat abiejų tėveliai buvo prie ūkio. Lino tėvai – Daiva ir Antanas – anksčiau puoselėjo mišrų ūkį. Tad Linas pamena, kad jau nuo penkerių metų sėsdavo į traktorių ir važiuodavo. Dabar jis valdo 200 ha (tik 60 ha nuosavos) augalininkystės ūkį. Daugiausiai augina žieminių kultūrų: kviečius, miežius, rapsus, o pagal žalinimo reikalavimus – žirnius.

„Skaičiuoti mėgstu tada, kai visus grūdus išvežu, tada išsivedu bendrą rodiklį. Bet apytikriai žieminių kultūrų prikulame apie 6–7 t/ha. Mums, turintiems poprastį dirvožemį, kur trečdalis nemelioruotų dirvų, tai labai gerai“, – sako Linas.

Lino polinkį į ūkininkavimą patvirtina ir mama. „Turime tris vaikus. Visi padėjo prie ūkio, bet Linas – nuo mažens prie gyvuliukų, pirmas darbų griebdavosi. Tad kalbinti ūkininkauti šito vaiko tikrai nereikėjo. Labai gerai, kad susirado ir žmoną iš kaimo, tai abu vienas kitam labai tinka ir padeda. Vyrai daug dirba fiziškai. Bet be moterų, tikrai neišsiverstų. Gal darbų pasidalijimas vyksta per pusę. Ūkininkėms taip pat darbo netrūksta. Jos dar ir patarėjos, ir guodėjos“, – įsitikinus Daiva Kvetkauskienė ir džiaugiasi, kad vaikai yra šalia ir prieš tris dešimtmečius judviejų su vyru pradėtas vystyti ūkis turi ateitį.

O Donata pamena, kad iš trijų seserų meilę gyvūnams labiausiai paveldėjo ji. Ir ši dovana iš mamos, kuri sodyboje laikė keletą avių.

„Vaikystėje buvau pramuštgalvė, visada susirasdavau veiklos. Aš ir avinu jodinėjau. Nusivedi ji šiek tiek toliau nuo avių būrio, užsėdi, o jis gi pas tas avis bėga... Buvo pramoga. O kai mama įsigijo pirmą savo arklį, mat studijų laikais lankė žirgyną, tai buvo svajonės išsipildymas. Mama joja, o aš iš paskos bėgu. Man patiko būti kaime“, – pamena Donata.

Donata pasakoja, kad nuo mažens žirgų nebijojo. Tai matydama mama leido ir jai išbandyti jojimą. Taip ir atsirado besąlygiška meilė šiems gražuoliams. Vienu metu ūkyje net 5 ilgakarčiai lakstė. „Gal kitam atrodo nedaug, bet išlaikyti ir prižiūrėti tai tikrai nemažai. Ir mes su mama sukomės, žinoma, su seserų ir švogerių pagalba. Daug kas stebėjosi, kad mes, moterys, taip neblogai su ūkiu tvarkomės“, – pasakoja Donata.

Žirgų paviliota ilgam

Donata – žirgų ūkio „Sandrija“ įkūrėja. „Tai nėra žirgynas, tai – šeimos, be galo mylinčios žirgus, ūkis. Labai smagu, jog vis daugiau žmonių grįžta vėl ir vėl su šypsena ir nuostabiu atgaliniu ryšiu“, – sako Donata.

Suprantama, kad pirmiausia nuosavame Donatos ūkyje atsirado žirgai, vėliau ir 6 dekoratyvinės Kamerūno veislės ožkytės. Na, toks mažas zoologijos sodelis. Nors Lietuvoje tokių daug ir tūkstančius kartų gražesnių, bet, pasirodo, Kupiškyje toks vienintelis.

Tačiau Donatos aistra ir išliko – žirgai. Ji net studijuoti pasirinko žirgininkystę. Jau seniai planavo kurti ir organizuoti pamokas, treniruotes, laisvalaikio pasijodinėjimus su arkliais ir ne tik vaikams, o visiems, kurie mėgsta ir myli žirgus. Šią veiklą tęsė ne vienus metus.

Anot Donatos, jojimas per daugelį metų jai jau tapo gyvenimo būdu. O kai taip atsitinka, žirgas taip pat tampa draugu, kurio nesinori nualinti intensyviomis treniruotėmis. Siekiant gerai joti, žirgą turi pažinti, o tam reikia daug laiko. Donata pasakoja, kad dažnai ir žirgai su visais elgiasi skirtingai. Jie taip pat bando pažinti kiekvieną asmenybę individualiai, tad už juos atsakyti ar garantuoti negali. Rizika nukristi, susižaloti visada yra nemaža. O su vaikais dar kita kalba.

Per kelerius metus ne vieną vaiką išmokėme stabilios kantrybės, aiškaus suvokimo, pagarbos ir jojimo pagrindų. Esu dėkinga žirgams, kurie kilniai ir geranoriškai priima naujus žmones ir moko juos palaipsniui, nenusileisdami žmogui, o parodydami, kaip reikia prisitaikyti. Tačiau tėvai deda labai daug lūkesčių, o greitų rezultatų nebūna,“ – kalba Donata nusprendusi atsisakyti vaikų treniravimo ir priduria, kad vis tik darbas su jais buvo jai vienas geriausių etapų gyvenime, kai suteikė kiekvienam iš vaikų galimybę pažinti žirgus ir mokytis ugdyti savarankiškumą bei meilę gamtai ir gyvūnams.

Dabar žirgų ūkio įkūrėja mielai kviečia kiekvieną atvykti į sodybą, susipažinti su ūkio gyventojais, ir įprasminti savo dieną kitaip, o gal net atrasti naują laisvalaikį: organizuoja ramius pasijodinėjimus, fotosesijas ar net maudynes su žirgais.

Ir iš tiesų, nuo arklio nugaros pamatyti besileidžiančią saulę ... Tai kažkas magiško, bet reikia patiems pamatyti, nenupasakosi.

Pagrindas – šeimos bendrystė

Mūsų pokalbis apie ūkininkaujančius vyrus ir moteris tęsėsi dar ilgai. Ir vieni, ir kiti, sunkiai, bet nuoširdžiai dirba, tariasi tarpusavyje. Svarbiausia, kad Kvetkauskų šeimynoje vieni kitus palaiko, puoselėja bendrystės ryšį ir stengiasi draugiškai gyventi. Juk ir tėvelių ūkis netoli, tik už kilometro.

Tad Donata ir Linas darniai užbaigia pokalbį sakydami, kad visi darbai ūkiuose glaudžiai susiję, nėra kad nuo vieno ūkio atitrūksti ir eini į kitą, viskas kartu ir bendrai. Tėvai ir vaikai.

Egidijaus Vilkevičiaus ir Donatos Kvetkauskienės asmeninio archyvo nuotraukos

Parengėme iš ūkio ir vaizdo reportažą Videorubriką Ūkininkauja ir moterys kurianti Donata: gamta ir žirgai paviliojo likti kaime.