Avių ir triušių auginimas – dviguba Manto Jančiuko patirtis

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2021-09-21

© LŽŪKT nuotr.

Lazdijų rajone, Stebulių kaime, apie 50 ha ūkyje ūkininkaujantis Mantas Jančiukas sako, kad turint mažą ūkį svarbiausia nepriklausomybė ir žinios, kad išvengtum klaidų, nepatirtum nuostolių, o gautum pelno. Avių ir triušių auginimas jam ir verslas, ir hobis.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Lazdijuose, apsaugos firmoje apsaugininku dirbantis Mantas Jančiukas ūkininkauti pasirinko, kad kažkiek prisidėtų prie atlyginimo, be to, ūkininkavimas tapo hobiu. Prieš 12 m. pradėjęs nuo 3 ha, dabar ūkininkas darbuojasi apie 50 ha ūkyje, dalį jos nuomojasi. Pradžia buvo sunki, teko pradėti nuo nulio. Reikėjo gana daug investicijų. Svarbiausia, anot Manto, buvo įsigyti savą šienavimo, žemės dirbimo, sėjos techniką.

„Naudojausi smulkaus ūkio parama. Dabar jau esu priklausomas vien nuo oro. Samdau tik išvalyti ūkinį pastatą, nes esu patenkintas kokybiškai atliekama paslauga. Žinoma, norėtųsi dar daugiau atsinaujinti“, – sako ūkyje avis ir triušius auginantis ūkininkas.

Stengiasi gryninti sufolkus

Auginęs įvairių veislių avis, šiuo metu Mantas stengiasi gryninti sufolkus. Šias avis pasirinko ne tik dėl to, kad jam gražiausios. „Kai rinkausi aviną, rinkausi produktyvumą. Kad būtų geros mėsinės savybės, didelis prieaugis. Jis sufolkų – vienas iš didžiausių. Aš nelinkęs blaškytis. Juo labiau su tokiu kiekiu avių nelabai apsimoka, todėl stengiuosi dėti visas pastangas į vieną veislę“, – apsisprendimą komentavo ūkininkas.
avys Sufolkai tikrai išvaizdūs

Labai svarbi parazitų kontrolė

Išoriniai ir vidiniai parazitai – didžiausia avių augintojų problema. Nuo vidinių parazitų prasideda visos ligos. Geriausia pasidaryti avių išmatų tyrimus. Tada maždaug žinai, nuo kokių parazitų reikia gydyti. Tik padaryti tokį tyrimą sudėtinga. Jei avys trys ir atskirtos – labai paprasta, o kai banda, kaip jas išskirti. Taigi tenka daryti bendrą, ir pagal jį atsirinkti vaistus. Vis tik kiekvienais metais reikia bent du kartus nukirminti bandą. Mantas sako, kad geriausia tai atlikti uždarant avis į ūkinį. Tada žiemą nebūna plitimo. Antrą kartą – prasidėjus ganymo sezonui, tai yra birželį–liepa, kai jau būna žolės. Ganymo metu parazitų yra gamtoje. Reikia stengtis nenuganyti žemai, turi likti bent 4–7 cm žolės.

Daugiausia dėmesio avių pašarui ir ganymui

Mantas stengiasi kuo daugiau užsiauginti savų pašarų. Ganyklas atnaujinti kelerius metus bandė nuganant paskui privoluojant. Iš naujo peraria ir persėja tik ten, kur nebeaugina grūdinių augalų. Persėja su įsėliu, nes tada pašaras geresnis.

„Kai avys nuėda ganyklą, įsėju, privoluoju ir iš karto neganau. Kai sausringi metai, pagrindinis įsėjimas su liucerna. Pas mus kalnuose nenašios žemės, nelabai kas auga. Liucernų ilgesnės šaknys, tai jos auga ilgiau“, – pasakojo Mantas.

Anot ūkininko, įsėjus liucernos yra dvi medalio pusės. Jei avys bus labiau išalkusios, liucernos gali paskatinti putimą, todėl nereikia avių leisti į ganyklą ankstyvą rytą, kai žolynai rasoti.

Ganyklos plotas parenkamas pagal bandos dydį. Šiuo metu ūkininkas bandą perskyręs. „ Jaunimą pervedžiau į 3 ha plotą. Kai šiemet lietinga, tokios ganyklos 25 avims pusę vasaros visiškai užteko. O visa banda ėriavedžių su keliais mažiukais dabar aplink namus. Tuos 7 ha kartais dalinu į 3 dalis“,– ganymo ypatumus komentavo Mantas.
pasarai tvarte Šienas avims visą laiką turi būti kokybiškas

Avys šeriamos sausu šienu ir šienainiu. Ganykliniu metu papildomai neduodama nieko. Nebent truputį grūdų norint prisijaukinti bandą. Tvartiniu laikotarpiu, jei ėriavedės dar neatvedusios ėriukų, pasak Manto, nereikėtų persistengti. Nes tada užaugina labai didelius ėriukus ir būna problemų ėriavimosi metu. Tai gi, kol ėriukai neatvesti, grūdų ėriavedės gauna šiek tiek mažiau, o atvedus – daugiau. Visada avys gauna laižalų (druskos) ir vandens. Papildų Mantas neperka. Jo manymu, visas reikalingas medžiagas avys gauna iš grūdų, kurie yra daug pigesni ir sveikesni.

Į tolesnes ganyklas pergina dviese

Ūkininko laukai nėra vienoje vietoje, kartais reikia perginti bandą į ganyklas, esančias už 2 km. „Kiekviena banda turi ėriavedę vedlę. Kaip jos išsirenka, nežinau. Esu atkreipęs dėmesį, kad buvo išsirinkusios pirmutinę, nupirktą į ūkį. Jei labai gerai sutari su vedle, daug paprasčiau valdyti bandą. Jai perginti užtenka dviejų žmonių. Aš einu priekyje su kibiriuku avižų. Dažniausiai paskui eina pačios ramiausios, o visa banda seka. Jei didesnis atstumas, apie 3 km, joms pabosta eiti iš paskos, todėl reikia, kad paskui bandą eitų žmogus, kuris truputį pagintų, ir jos vėl matytų žmogų, kurį galima sekti“, – taip banda puikiausiai pereina į kitą ganymo plotą.

Mantas galvojo apie specialų automobilį, bet į jį visos netelpa, o nepratusios labai nenori į jį eiti. Reikia vos ne per prievartą sutempti į vidų. Tad nusprendė, kad perginti daug paprasčiau ir greičiau. Iš pradžių avys netgi bėga, kol pailsta, tai ir pačiam reikia bėgti. Kurioms kelionė ne pirma, žino, kur eiti.

Avims būtinas vanduo ir pavėsis

Avims būtinas vanduo ir pavėsis, kad neperkaistų, nes atviroje erdvėje vasarą gali būti ir kritimų. Mantas stengiasi didelius plotus užtverti ten, kur miškeliai. Juose pavėsis, ir vilkai nemato avių, kai prieina prie aptvaro. O prie namų visą vasarą atidarytas ūkinis pastatas. Tai avys arba prie jo užsidegus jutiminei šviesai miega, arba viduje, jei lyja.

Tolimose ganyklose yra talpa vandeniui, o prie namų jo prileidžiama į bakus. „Iš atviro vandens telkinio avims nesveika gerti. Nuo vandens iš telkinių jos gali užsikrėsti parazitais. Geriausias vanduo iš gręžinių, bet kur neįmanoma, reikėtų kasmet atlikti parazitų kontrolę“, – sakė Mantas.
avis_lazdynas Sufolkai lazdynų pavėsyje. Jie tarsi landšafto formuotojai labai gražiai nugeni apatines šakas

Grynaveislių sufolkų ruja sezoninė

Mantas paneigia mitą, kad maži avinukai lepūs, jei taip yra – tai auginimo klaidos. Per 15 minučių ar per pusvalandį jis atsistoja ant kojų ir pats pažinda.

Ėriukų vedimas ūkyje nekontroliuojamas. Avinas visą laiką kartu su banda. Kai kurios mišrūnės dar atveda ne laiku, o grynaveislių sufolkų ruja būna daugiau sezoninė. Jos veda žiemą, per pačius didžiausius šalčius. Mantas pasakoja apie unikalų atveją, kai viena ėriaviedė jau ketvirtus metus ėriuojasi Naujųjų metų išvakarėse.

Kad nereikėtų labai dažnai bėgioti į ūkinį, jame įrengtos kameros. Ar avis šiandien ėriuosis, sunku pastebėti, o kartais prireikia pagalbos.

Pernai ėriavedės vedė po 2–3, o šiemet po vieną ėriuką. Pirkdamas avinukus Mantas renkasi, kad būtų iš dvejetuko. „Jei gimęs iš vieno, tikėtinas vienas palikuonis. Pas mane buvo polinkis į tris. Nebuvo gerai. Trejetą reikia ilgiau laikyti su mama. Jų nepaliksi neaptvertų, nes klaidžioja. Jei nuklydo, ėriaviedė jau gali neprisiimti. Prisiims du, o vieno nebe. Jei juos laikai atskirai, tai daryti reikia vos ne mėnesį. Pakui atsirinkti, kuris silpnesnis. Nes žindo tik du, o vienas aplinkui striksi. Didesni jį nukonkuruoja. Reikia stebėti ir tokį girdyti papildomai. Vienais metais buvo net 30 tokių, kuriuos reikėjo girdyti“, – taigi trynukai nedžiugina.

Ūkiniame pastate nebūtina šiluma

Ūkiniame pastate nebūtina šiluma. Avys jame gali būti ir esant neigiamai temperatūrai. Žinoma, reikia pasirūpinti, kad maži ėriukai pirmomis valandomis nepatirtų -30 ^oC. Komfortiškiausia temperatūra žiemą – +5 ^oC.

„Pas mane būna ir minusas, ir vanduo kartais užšąla. Esmė, kad nebūtų skersvėjo, drėgmės ir sausas kokybiškas pašaras. Iš pradžių kreikiu šiaudais. Iškratau kelis rulonus, o po to truputį lieka pabirų nuo rulonų ėdžiose. Tada jomis pakreikiu. Ir užtenka. Per žiemą avys laikomos ant kraiko, kurio prikaupiama 30–40 cm. Kadangi į ūkinį gali įvažiuoti technika, per sezoną būna vienas valymas. Mėšlu tręšiu laukus“, – sakė Mantas.

Nukentėjo nuo vilkų

Ūkininkas pasakojo, kad kartą parvažiavęs po bulviakasio nustebo pamatęs avis prie namų, o virš melioracijos griovio skraidančius kranklius. Kur jie – ten gaišena. „Radau išdraskytą ėriaviedę. Atsisukau kamerą, pasižiūrėjau, kad 3 val. nakties parbėga avys į ūkinį. Prie jo įsižiebusi šviesa, matyt, vilkus pabaidė. Kai taip nutiko, man buvo labai neramu. Esu pasiėmęs paramą, bandą įsipareigojęs didinti. Neišleidinėti naktį? Būna, kad vasarą jos eina ganytis 3 val. nakties, nes dieną karšta. Jei gyvulį uždarysi, kada jis ganysis? Ūkiniame pastate sukils parazitai, drėgmė, šutimas, kils pavojus gyvulių sveikatai“, – apie patirtą žalą prisiminė Mantas.

Išgirdęs, kad prasidės paraiškų paramai apsisaugoti nuo vilkų rinkimas, jis pradėjo gilintis į taisykles. Ūkis neatitiko reikalavimo turėti 20 sąlyginių gyvulių. Mantas yra Lietuvos avių augintojų asociacijos narys, jau ne kartą įsitikinęs, kad tikrai verta juo būti. Ir šiuo atveju jis kreipėsi į asociacijos vadovybę ir paprašė parašyti raštą į ministeriją, kad galėtų parama pasinaudoti ir smulkesni ūkiai. Buvo atkreiptas dėmesys ir prašymas patenkintas. Tada padedant Konsultavimo tarnybos Lazdijų r. biuro konsultantėms jau pačią pirmą dieną buvo pateikta paraiška, o gavus paramą įrengti nuo vilkų apsaugantys elektriniai aptvarai.

„Lietuvoje tie aptvarai dar neišbandyti. Ar padės, pamatysime po kelerių metų, kai daugiau ūkininkų įsigys ir apsitvers. Avys išeiti nė nebando. Kad šitas tinklas – geresnė apsaugos priemonė už paprastą piemenuką – tai faktas. Aš turiu mintį aptverti kuo didesnį plotą, kad priėjęs vilkas, užuodęs avis, jų nematytų. O čia elektra. Gavęs per nosį, pakartoti nenorės. Įsigijau 2 km tinklo ir papildomus įrenginius – saulės bateriją, generatorių, akumuliatorių“, – apie investiciją kalbėjo Mantas.

Nusprendė grįžti prie triušininkystės

Triušius augino Manto prosenelis. „Augau su triušiais ir močiutės triušienos kotletukais. Nors jie buvo pabodę, žinojau, kad sveika ir užaugau sveikas. Tai yra pati sveikiausia mėsa vaikams“, – vaikystę prisiminė vyras ir toliau pasakojo, kad pirmuosius veislinius triušius nusipirko iš Lietuvos triušių augintojų. Tai buvo Didieji šviesiai sidabriniai, Prancūzijos avinai ir Vokietijos dėmėtieji milžinai. Dabar per metus atvedama daugiau kaip 200 triušiukų, šiuo metu auginama apie 100.

Dabar ūkyje 30 patelių, kurios veda dvi, kartais tris vadas per metus. Ūkininkas leidžia joms ilgiau pasiilsėti. Triušiukus laiko prie mamų kokį pusę mėnesio. Jie lengviau atpranta, kai būna vyresni. Jei būna didelė vada, didesnius atjunkina, o mažesnius palieka. Keičia patinus, kad būtų išvengta kraujomaišos.
triusis eda Žolė triušiams prilygsta kombinuotuosius pašarus

Dabar Mantas augina Prancūzijos avinus, Didžiuosius šviesiai sidabrinius ir Belgijos milžinus. Su triušiais, pasak Manto, daug daugiau rankinio darbo nei su avimis. Reikia gardus valyti, žolę šienauti ir pašaro kelioms paroms nepridėsi. Kodėl daug triušių veislynų šeria vien šienu? Nes daug paprasčiau. Šieno tu turi pasiruošęs, o žolės reikia rytą vakarą prisipjauti. O kuo? Senoviniu dalgiu, nes kito varianto nėra. Nei žoliapjove, nei trimeriu nepripjausi, nes bus susmulkinta su žemėmis, ir triušiai neėda.

„Geresnio varianto, kaip su dalgiu, nežinau. Ir greičiausiai, ir daugiausia prisipjauni. Tai ir atsisako senimas triušių, nebeturi jėgų. Ir dar reikia žolės turėti, kad būtų kokybiška, neperaugusi. Ji atstoja man kombikormą. Triušiai geriau auga su žole negu su kombinuotaisiais pašarais. Sako – šlapia negerai. Duodu visokią. Ir nieko. Tik reikia įprasti, kiek jos duoti. Jei priversi didžiulį kalną, tai nesuėda. Žolė šunta, o tokios suės, bus blogai. Triušiai labai jautrūs pašarui. Jis turi būti kokybiškas, nesupelijęs“, – patirtimi dalinasi Mantas.
triusis dezeje Triušiavedės laikomos gardeliuose su ištraukiamais stalčiais

Vyras pasakoja, kad mėsinių veislių triušius sudėtinga laikyti ant grotelių. Triušei nepasakysi, kurioje vietoje vesti. Jei atsives ant grotelių, triušiukas įkiš kojytes – pavojinga. Be to, didelėms veislėms ant pėdų nuo grotelių atsiranda nuospaudos. „Pas mane stalčiai. Išsiima visas turinys. Išvežu ir vėl pakloju šiaudų“, – pasirinktą laikymo būdą komentuoja Mantas.

Ūkininkas triušius gydo pats. Jam daug paprasčiau suleisti vaistus, nes triušiai jo nebijo. Net nesupranta, kas ten buvo. Dažniausios injekcijos nuo maro ir maksimatozės. Maras jau ne taip paplitęs Lietuvoje, o maksimatozę platina kraujasiurbiai, ypač uodai. Reikia stengtis apsaugoti nuo jų. Ant triušių tvarto durų yra tinklelis, kai daro tvarto išvalymą, Mantas nupurškia gardų rėmus.

Planai ir pagalba

Naujas traktorius, galbūt – skerdykla, mažiau rankų darbo, naujas ūkinis pastatas, ūkio plėtra – planai, kuriuos vardija Mantas, geru žodžiu minėdamas Konsultavimo tarnybos Lazdijų r. biuro komandą.

„Biuro pagalbos prireikė, kai rašėme smulkaus ūkio paramai. Gavome paramą, tada reikėjo tvarkyti buhalteriją. Nusprendėme tapti ir PVM mokėtojais. Kad kokybiškai teiktų šią paslaugą be jokio nerimo, sunku rasti, o biure garantuota kokybė. Iš pradžių galvojau, kad bus labai brangu, bet ramybė ir užtikrintumas daug svarbiau už kainą. Nereikia sukti galvos, kad kažkas bus negerai. Aš dirbu savo darbą, o biuras savo. Be to, konsultantės supažindina su naujovėmis. Kol kas nenusivyliau ir esu labai patenkintas. Paskui į biurą kreipėmės ir dėl vilkų paramos, konsultavimo paslaugų paraiškų. Gavome. Ir, manau, įgyvendinsime daugiau projektų O kur dar visos finansinės ataskaitos po projekto įgyvendinimo, mokėjimo prašymai ir kt. Negali būti visų sričių meistras. Man dabar paskambina iš VMI, nukreipiu kalbėtis su buhaltere, nes jį viską tiksliai žino. Aš koncentruojuosi į ūkį“, – pokalbį baigia Mantas.