• Temos
• Gyvulininkystė

Aušra Džiugienė pasirinko tęsti tėvų verslą – ūkininkauti nedideliame gyvulininkystės ūkyje

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2021-03-15

Smulkiame gyvulininkystės ūkyje ūkininkaujanti LŽŪKT Jurbarko rajono biuro klientė Aušra Džiugienė 2017 m. ryžosi perimti tėvo ūkį ir tapti jaunąja ūkininke. Kaip jai sekasi?

Būna ir taip – melžimo negali atidėti, nors šiandien tavo jubiliejus

Kas lėmė apsisprendimą ūkininkauti?

Apsisprendimą ūkininkauti lėmė tai, kad norėjosi šiek tiek modernizuoti iš tėvuko paveldėtą ūkį. Tada, tai yra 2017 m. pavasarį, buvo galimybė dalyvauti jaunųjų ūkininkų programoje. Nuėjome į Žemė ūkio skyrių ir mus nukreipė į Konsultavimo tarnybą. Tada ir buvo pirmas susidūrimas su Konsultavimo tarnybos biuru Jurbarke. Čia išsiaiškinome taisykles, visus pliusus ir minusus. Gavome atsakymus į klausimus: ar mes atitinkame reikalavimus, ar pajėgūs? Kur lendame, ar labai giliai įklimpsime? Taip pat ir metai stuksėjo. Man buvo 38, o jaunasis ūkininkas esi iki 40-ties. Tad reikėjo apsispręsti, ar paliekame taip, kaip yra, toliau dirbame su sena technika, ar kažką keičiame.

Kriterijus atitikome. Konsultantės sudėliojo projektą ir startavome. Agentūra skyrė 28 000 eurų. Pavyko nusipirkti modernesnį rusišką traktorių „Belarus“. Perėmiau tėvuko ūkį ir įsijungė visi mano ūkininkavimo mechanizmai. Dar turėjome savų pinigų, į banko skolas nelindome. Pirkome padargus: lėkštinį skutiką, frontalinį krautuvą, kad galėtume mėšlą pakrauti, pašaro atsivežti. Kol kas viskas sėkmingai vyksta.

Tėvukas laikė 5 karves ir turėjo 12 ha žemės. Aš deklaruoju 13 hektarų. Startuoti pagal jaunojo ūkininko projektą turėjome su 6 karvėmis ir daugiau. Išbrokavau vieną, tai pirkome dvi. Dabar laikau 11 galvijų. Jau aštunta telyčia balandžio mėnesį veršiuosis, tai bus 8 melžiamos karvės.

Kodėl pasirinkote gyvulininkystę?

Visą gyvenimą mes prie karvių pragyvenę, padėjome tėvams. Banda nebuvo didelė – iki 6 karvių. Kažkur nerti į kitą sritį, kai esi pripratęs, žinai, kad parduodant pieną tavo pajamos bus gaunamos kas dvi savaites, nesinorėjo. Jei užsiimi grūdinių auginimu, pajamos gaunamos daugiau rudenį, pardavus derlių. Taip pat kyla klausimas, kur sandėliuoti grūdus, jei neparduodi.

Pieną parduodu Lukšių pieninei. Iš ryto ir vakare atvažiuoja ir išsiveža į punktą su bidonais. Dabar karvutės trūksta. Per dekadą tonos nesurenku, per dvi savaites primelžiu apie 800 litrų. Pieno rodikliai neblogi: riebumas per 4, koeficientas – 1,2–1,3 perskaičiuoto pieno. Kaina galėtų būti aukštesnė, bet duoda ką duoda.

Ar planuojate plėstis? Kokios gyvulių laikymo, melžimo sąlygos? Kokius pašarus ruošiate?

Man kelia baimę visuose projektuose esantys įsipareigojimai. Tu turi kažkur plėstis. Didinti žemės ploto negaliu. Daugiau melžiamų karvių laikyti taip pat sudėtinga. Statiniai – daržinės, svirnai, tvartas – yra paveldėti iš mamos. Tvartas jau mažokas.

Tiesa, mums nusišypsojo laimė ir 2019 m. nusipirkome kaimyno sodybą. Ten yra tvartai, kuriuose laikome telyčias ir prieauglį. Taip pat daržinės labai didelės, yra šieną kur laikyti. Ir žemės 5 hektarai. Taigi išsisprendžiau daug ganymo, šienavimo, laikymo problemų.

Karves melžiu aparatu. Žiemą tvarte, o vasarą aikštelėje. Yra du bidonėliai ir man jų pakanka. Pašarą gaminame savame ūkyje. Pernai jo pakako, o užpernai, kai buvo nepriteklius, pirkau iš kaimyno rulonų.

Auginame 5 ha žalienos, o 7,8 ha sėjamų. Taikome sėjomainą, tai visi 13 ha į daug laukiukų padalinti. Sėjame grūdinių, kartais mišinio ir žaliam ganymui. Kol nėra atolo, karves įleidžiame į mišinį. Jei nespėjame nuganyti, matome, kad daugiau nubraidys nei nuės, paliekame ir nusikuliame grūdams. Dar duodame premiksų, maišome su druska, laižalais. Ganyklas stengiamės atnaujinti įsėdami mišinius: eraičinas, svidrės, dobilai, motiejukai.

Taigi stengiamės tvarkytis, gauti pajamų. Reikia stengtis, nes yra įsipareigojimų NMA. Esu įstatyta į rėmus ir per daug nukrypti negaliu.

Yra visokių apribojimų su ta gyvulininkyste. Nežinai, kiek būsi reikalingas ir kada reikės, neduok Dieve, išsikviesti tą didelę mašiną ir su banda atsisveikinti.

Tvarte įrengtas mėšlo transporteris. Mėšlą kaupiame į rietuvę. Prieš rudeninį arimą tręšiame laukus ir užariame. Dabar rūpestis dėl mėšlidžių, nes mano yra ant žemės. Tvartas kreikiamas šiaudais, mėšlas tirštas – lagūna netiks.

Kas svarbiausia ūkininkaujant? Kuo džiaugiatės? Ką planuojate tobulinti?

Man svarbiausia yra bandos sveikata. Jei gyvulys suserga, pats nerviniesi ir išlaidos didėja. Džiaugiuosi, kai viskas eina pamažėle. Retai tenka išsikviesti veterinarą, nebent koks sunkesnis gimdymas. Jei suserga gyvuliukas, žinoma, kvieti ir nežiūri nei išlaidų.

Prieauglį parduodame mėnesio. Kartais telyčaites sėkliname su mėsiniais angusais. Jei manau, kad reikia bandai, su mėsiniais nesėklinu. Dabar turiu telyčaičių. Viena šiųmetė tikrai lieka ūkyje. Ką tik dar viena karvutė apsiturėjo. Graži telyčaitė. Gaila parduoti. Nežinau dar, ką darysime.

Meška ir Panda – bandos pirmūnės

Visos karvės turi vardus ir charakterį. Sunkiausia buvo, kai dvi naujos atėjo į bandą. Tokios baltomis galvomis, fainuolės. Kol jas prisipratinau. Neturėjome kur abiejų drauge laikyti. Vieną nuvežėme į mano ūkį, o kitą priglaudėme vyro ūkio daržinėje. Kadangi jas pirkome pavasarį, jau buvo galima daržinėje laikyti. Į ganyklą abi susibėgo po mėnesio. Stebėjomės, jos viena kitą tiek laižė, džiaugėsi, kad vėl susitiko. Panda ir Meška dabar bandoje neišskiriamos. Kartu ėda. Visada viena šalia kitos. Draugystė – juk vieno lizdo paukščiai.

Meška kartais būna nervinga. Kaklą gali jai kasyti, bet kai reikia prie tešmens prieiti, sunku nuo uodegos išsisukti. Meška ir Panda į aikštelę atbėga pirmos. Meška – pirmūnė. Pamačiusi mašiną, papypinus iš galo ganyklos visą bandą parveda. Panda visada antra. Džiaugiamės, kad dvi nupirkome. Joms smagiau.

Visos karvės žino savo eilę aikštelėje, kita neužlys. Melžiu po dvi, tai jau antra pora laukia. Juokais vadinu antrukėmis, trečiukėmis. Melžimo metu jos gauna miltų, tai daugiau pareina skanėsto, nei parneša pieną išmelžti.

Labai svarbu ūkyje turėti reikalingą techniką. Ją turint, tavo visai kita galia. Atkrinta rankų darbas. Todėl atsiradus galimybei investuojame į techniką. Nusipirkome naują purkštuvą, lėkštinį skutiką. Būtų tobula įsigyti ruloninį presą. Vargstame su kitkiniu.

Kartais nusiperkame iš kaimyno rulonavimo paslaugą. Kai vasara lietinga, negalime šieno pasidžiovinti, sukame į baltus rulonus, silosuojame. Viską dėlioja orai ir tai, kokios yra galimybės. Stengiamės, kad šieno sutvarkymo išlaidos būtų kuo mažesnės. Šienapjūtė man būna didžiausias galvos skausmas. Nes prisiruošti pašarų – atsakingiausias momentas. Su javapjūte šiek tiek lengviau. Žiūri į dangų, į prognozes. Jaunas pievas stengiamės silosuoti. Nes iš sausų dobilų lieka tik stagarai ir karvės nenori ėsti. Stengiamės į baltus rulonus susukti. Toks silosas – tikrai geras pašaras.

„Darbuojamės visi surėmę pečius – ir vyras, ir vaikai padeda. Be šeimos palaikymo ir vienodo požiūrio į ūkininkavimą nieko nebūtų buvę“,– sakė Aušra Džiugienė

Kaip prie Jūsų verslo prisideda LŽŪKT Jurbarko r. biuro konsultantai? Ką drauge nuveikėte?

Jurbarko rajono biure tvarkoma mano ūkio buhalterinė apskaita. Startavau su Viktorija Radavičiūte-Domeikiene. Išėjus mamos atostogų, ją pavaduoja Agnė Ožalaitė. Viktorija, būdavo, dar ir tarp eilučių paskaito. Labai patenkinta ir Agnutės darbu.

Būtent Viktorija patarė pieno supirkimo įmonę pakeisti, nes buvo labai žema pieno supirkimo kaina. Nepajėgiau įgyvendinti net minimalių startinių reikalavimų. Ji matė – atvežu sąskaitas ir verkti norisi. Gaudavau berods 14 ct už litrą pieno, kai kitiems mažiukams ir 19 –20 ct mokėdavo. Stebėjosi, kodėl tokios mažos pajamos. Konsultantės turi daug ūkininkų, todėl gali palyginti. Tad vieną dieną ji paklausė, ar nenorėtume pakeisti pieno supirkėjo. Pakeitus iš karto pajutau pokytį – pradėjau gauti daugiau pinigų. Vargsti tą patį vargą, o skirtumas – vos ne 100 eurų ir daugiau, didėja primilžiai ir žiūri, kad verta stengtis.

Dėkoju už pokalbį.

Asmeninio ir LŽŪKT archyvo nuotraukos