Atolas – pašaras ir trąša

LŽŪKT informacija

2021-07-09

Atolas – tai nupjauta, nuganyta atžėlusi žolė ganyklose, šienaujamuose plotuose. Kuo anksčiau prasideda žolių vegetacija, tuo anksčiau reikia nupjauti pirmąją žolę, kad būtų geras atolas. Tai pagrindinis reikalavimas, norint gauti gerą žaliąjį pašarą.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Atolų skaičius priklauso:

nuo naudojimo intensyvumo (vidutiniškai per sezoną 2–3 kartai, išskirtinais atvejais – net iki 4 kartų),
nuo žolyno sudėties (žolyno ankštinius ir varpinius mišinius tikslinga sudaryti iš 5–8 komponentų. Tada mišinys yra plastiškesnis, geriau prisitaiko prie nepalankių aplinkos sąlygų, ilgiau ir gausiau dera),
nuo žolyno paskirties (kai žolynas naudojamas tik ganymui, ganymui ir žiemos pašarams, tik žiemos pašarams),
nuo tręšimo (tręšiama azoto, kalio bei fosforo trąšomis, jų kiekiai priklauso nuo to, kam bus naudojama žaliena – ganymui ar pjovimui),
nuo kritulių (žolyne drėgnesniais metais daugėja ankštinių žolių ir mažėja varpinių, tada jis būna vešlesnis ir noriau ėdamas),
nuo dirvožemio našumo (ganyklos geriau želia sunkesnėse ir durpinėse žemėse, nes jose daugiau drėgmės ir maisto medžiagų).

Po anksti nupjautos pirmosios žolės užaugęs atolas tinkamas šienainiui ar silosui gaminti. Jame gausu lengvai virškinamų visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų, karotino, vitaminų E, K, C, B grupės vitaminų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Pašarinių žolių maistingumas labai priklauso nuo išsivystymo fazės, todėl patariama neperauginti žolės, nelaukti, kol ji pasens. Ankštinių žolėje randama apie 20–30 proc. sausųjų medžiagų (priklausomai nuo augimo tarpsnio). Daugiau žaliųjų baltymų nustatyta pirmo pjovimo žolės sausosiose medžiagose nei atole. Norint padidinti žaliųjų baltymų kiekį (9,8–11,2g /1kg), atolą reikėtų patręšti kalio trąšomis.

Žoliniai pašarai sudaro didžiąją dalį galvijams skirtų pašarų, todėl labai svarbu jų pasigaminti kuo daugiau ir kuo geresnės kokybės. Nuo to priklausys ir melžiamas karves, ir mėsinius galvijus auginančių ūkininkų gaunamas pelnas.

Atolas ganyklose

Ekstensyviai naudojant ganyklas, pirmoji žolė nupjaunama, o atolas nepjaunamas. Vidutiniškai tręšiamą kultūrinę ganyklą per sezoną galima nuganyti iki 4 kartų. Mažai tręšiama ganykla, ypač sausą vasarą, nuganoma tik 2–3 kartus. Žolynai, kurie buvo naudojami gyvuliams ganyti, žolių vegetacijos pabaigoje nušienaujami, nes turi būti palikti žiemoti su kiek galima žemesne žole, kad ji kuo mažiau trukdytų pavasarinei žolei atželti.

Paruošimas žiemai

Atolą panaudojus žiemos pašarams bei ganymui, likutis turi būti nupjaunamas vegetacijos pabaigoje. Nupjovus per anksti, ataugęs atolas stabdo pavasarį šviežios žolės augimą, sutrikdo dirvožemio drėgmės režimą, pakeičia žolyno mikroklimatą. Storam žolės paklotui padengus dirvožemį, pievos žolynas gali sunykti, dirvožemyje žūva dalis sėklų, iššutimas ypatingai kenkia daugiametėms svidrėms.

Kad varpinės žolės ir dobilai nežūtų, nuo rugpjūčio 15 d. jų nebereikėtų tręšti azoto trąšomis, tuomet augalai visą azotą pasisavins dar iki užšalimo ir žiemą jis neišplaus.

Ankstyvųjų raudonųjų dobilų ir varpinių žolynų nereikėtų pjauti rugsėjo antroje pusėje, o hibridinės liucernos – rugpjūčio pabaigoje. Geriausiai žolyną žiemojimui palikti 5–6 centimetrų aukščio, liucerną galima ir iki 8 centimetrų aukščio.

Atolas – žalioji trąša

Atolas gali būti naudojamas ne tik kaip pašaras, tačiau ir kaip žalioji trąša. Praktika taikoma dažniausiai lauko sėjomainoje, kada iš raudonųjų dobilų pirmosios žolės paruošiami žiemos pašarai, o atolas apariamas žaliajai trąšai.

Didžiausią įtaką derliui turi azoto trąšos, o be jų mūsų dirvose negalima užauginti net vidutinių visų kultūrų derliaus. Dobilų atolo šaknyse ir antžeminėje dalyje susidaro apie 500 kg/ha biologinio azoto, reikalingo po dobilų sėjamiems javams, sėjamiems tą patį rudenį, po aparimo.

Raudonųjų dobilų atolas, užartas žaliajai trąšai, padidina rugių grūdų derlių 10 proc., liucernos atolas – 7 proc., dobilų atolas – net 10,8 proc. padidina žieminių kviečių derlių.