Gegužės 24 d., antradienis | 22

Ar žiemą reikia šerti laukinius gyvūnus?

Laura Jodokienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistė
2021-12-10

Pasitaiko, kad žmonės žiemą į savo kiemus „prisikviečia“ laukinių gyvūnų. Nesvarbu, ar tai būtų lesyklėlė terasoje, ar įrengtos ėdžios laukiniams gyvūnams. Kodėl to daryti nereikėtų?

BIOMAS GROW straipsnio viduje

Laukinės gamtos viliojimas gali turėti pavojingų pasekmių tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Į šėrimo vietas, į tą nedidelį plotą, priviliojama daugybė skirtingų gyvūnų rūšių, kurios gali virsti ligų perdavimo ir parazitų židiniu. Be to, ne visada ir ne visas maistas tinka visiems gyvūnams. Tad jų į gyvenamą teritoriją geriau nevilioti, išskyrus tik tam tikrose vietovėse (miškuose ar laukuose) įrengtas specialias šėrimo vietas.

Plintančios ligos

Pavyzdžiui, mokslininkai įtaria, kad mirtina elnių liga, žinoma kaip lėtinė išsekimo liga, plinta per šlapimą, seiles ir išmatas – visa tai susimaišo, kai gyvūnai susirenka prie šėryklų. Elniams šerti skirti pašarai tiesiogiai ar netiesiogiai pritraukia įvairių graužikų, meškėnų, voverių, lapių, todėl šios susirinkimų vietos ir padidina ligų poveikio ir perdavimo riziką elniams, briedžiams bei kitiems gyvūnams.

Ar galima šerti bet kuo?

Žmonės, norėdami žiemą pagelbėti miško žvėrims, daro bene pagrindinę klaidą – galvoja, kad juos galima šerti bet kuo, kas atlieka nuo jų virtuvės stalo. Iš tikrųjų, kaip pastebi gamtininkai, miško žvėrims, pavyzdžiui stirnoms, tinkamiausias šienas, o šernai labiausiai mėgsta bulves. Tiesa, šernai yra atsparesni sniego gniaužtams, todėl savimi geba geriau pasirūpinti nei stirnos. Dėl šios priežasties būtent stirnoms žiemą labiausiai ir reikalinga žmonių pagalba. Šernai dėl savo knyslių geba gana giliai rausti po sniegą, todėl yra atsparesni. Stirnos paprastai labai mėgsta žolę ir atsikasa ją iš po sniego, bet kai sniego daug, joms tai sunkiai pavyksta. Jeigu jau norima joms padėti, reikėtų paimti šieno, bet ne priplėkusio.

Kada ir kuo šerti?

Papildomai miško žvėris šerti reikėtų tik esant ypač šaltomis ir giliomis žiemomis. Stambiausių mūsų miškų žvėrių briedžių papildomai šerti nereikia. Norint palengvinti jų gyvenimą šaltuoju metų laiku, reikėtų tik lapuočių medžių (ypač drebulių) biržių kirtimą atidėti žiemos metui. Jeigu tai padaryti nepavyksta, miškininkai, bendradarbiaudami su medžiotojais, elninių žvėrių lankomose vietose specialiai nukerta drebulių, blindžių, šermukšnių. Nukirstų lapuočių medžių žieve ir ūgliais žiemą maitinasi ir taurieji elniai, danieliai, stirnos, zuikiai. Šiems gyvūnams tinka ir gerai paruoštas vasaros pradžioje nušienautos žolės šienas, ypač mėgstamas yra dobilų ar natūralių pievų įvairiažolis šienas.

Elniniams žvėrims žiemą papildomai šerti skirti pašarai skirstomi į tris grupes: stambieji (aukštos kokybės šienas, lapuočių medžių šluotelės), sultingieji (obuoliai, šermukšnių uogos, morkos, bulvės, pašariniai ir cukriniai runkeliai) ir koncentruotieji pašarai (gilės, kaštonai, įvairūs grūdai ir jų atliekos).

Kokios šėryklos tinkamiausios?

Dažnai žmonės, norėdami pašerti miško žvėrelius, sultinguosius ir koncentruotuosius pašarus tiesiog išberia ant miško paklotės, o šieną sukaišioja tarp medžių ir krūmų šakų, ant jų sukabina įvairias iš lapuočių medžio šakų surištas šluoteles. Toks šėrimas nelabai tinkamas: pašarai nuo lietaus dažnai sušlampa, susimaišo su dirvožemiu, įvairių žvėrių išmatomis ir greitai sugenda. Tokia šėrykla greitai tampa tik dvokiančiu liūnu, prisidėsiančiu prie žvėrių ligų plitimo. Patartina tokias šėryklas kiekvieną pavasarį iškuopti, pašarų liekanas užkasti, o šėrimo vietą dezinfekuoti arba perkelti kitur.

Paprasčiausias šėryklos įrenginys stoginė su atvirais šonais. Šiose šėryklose pašarai taip pat išberiami ant žemės, tačiau juos mažiau veikia krituliai, jie ilgiau išbūna sausi ir ne taip greitai genda.

Mažiausia kritulių įtaka pašarams būna juos supylus į stogines, kurių 2 ar 3 šonai yra uždari. Biriems pašarams (grūdams, grūdų atliekoms) kartais įrengiami savotiški bokšteliai. Į juos pripilama gana daug pašaro, kuris, žvėrims maitinantis, pamažu byra į šonuose pritaisytus lovelius. Žvėrys yra sumanūs, jie greitai išmoksta paimti birius pašarus ir iš įvairiausių įrengimų. Tuo naudodamiesi medžiotojai pašarus pila į plastikines arba metalines statines su įtaisu grūdams iš statinių išbirti, į stiklinius butelius, ir t. t. Nors žvėrys iš tokių „šertuvių pašarą suvartoja racionaliai ir per ilgesnį laiką, tačiau jos nesiderina prie miško aplinkos, o miškas yra tik užteršiamas.

Gamtoje sutvarkyta taip, kad aptikę pašarus pirmiausiai pasimaitina stambesnieji, stipresnieji bandos nariai. Tad šernų jaunikliams įrengiamos specialios stoginės šėryklos, kurios aptveriamos rąstais ar lentomis, o prie žemės paliekamas tarpas, kad pro jį pralįsti galėtų tik maži paršeliai.

Šienui įrengiamos tradicinės dengtos arba nedengtos ėdžios arba pastatomi bokštai su pakeliamu stogu. Bokštai patogūs tuo, kad į juos galima sukrauti visos žiemos šieno atsargas. Žvėrys šieną iš bokšto peša pro šonuose paliktus tarpus. Prie ėdžių ar šieno bokštų, ant medžių ir krūmų šakų gali būti kabinamos lapuočių medžių ir krūmų šluotelės.

Atskiras kanopinių žvėrių papildomo maitinimo būdas yra pašariniai laukeliai. Juose, paprastai įdirbamose miško aikštėse ar pamiškėse, sėjami įvairūs javai, kukurūzai, runkeliai, bulvės, topinambai, kmynai, įvairios kultūrinės žolės ir kiti žvėrių mėgstami augalai. Gerai, kai tokie laukeliai yra aptveriami, o žvėrys maitintis įleidžiami norimu laikotarpiu praardžius dalį tvoros ar atvėrus plačius vartus. Taip žvėrys maitinasi kaip įpratę natūraliomis sąlygomis, nesusikoncentruoja į labai mažą šėryklų plotą, todėl sumažėja galimas ligų platinimo pavojus.

Būtinos ir druskos laižyklos

Elniniams žvėrims prie šėryklų ar atskirai būtina įrengti druskos laižyklas. Jos būna taip pat įvairių konstrukcijų. Paprasčiausia yra stulpinė laižykla, kai druskos ritinys užmaunamas ant kuolo. Nuo lietaus druska tirpsta, tirpalas teka stulpu žemyn, o žvėrys jį laižo. Jeigu naudojama biri druska, ant stovo viršaus pritvirtinamas koks nors indas su mažomis skylutėmis druskos tirpalui ištekėti. Druskos laižyklos gali būti įruošiamos medžių kelmuose, loviuose ir pan. Kanopinių žvėrių šėryklų negalima įruošti arti jaunų miško želdinių, nes net ir paėdę elniniai žvėrys skabys medelių ūglius ar laupys žievę.

Primirštos kurapkos

Tenka apgailestauti, kad dabar mažai kur medžiotojai žiemą lesina kurapkas. Kurapkų sparčiai mažėja visoje Europoje. Sunkesnėmis žiemomis, kai susidaro storesnė sniego danga, o ypač kai sniegas pasidengia ledo plutele po atlydžių ir lijundrų, laukų vištelėms išgyventi labai sunku. Kurapkoms dažniausiai iš eglišakių pastatomos slėptuvės-lesyklos, kurių viduje išberiama įvairių grūdų, grūdų atliekų, smulkintų šakniavaisių ir daržovių, šieno nuobirų, piktžolių sėklų. Slėptuvės įruošiamos prie laukuose esančių tankių spygliuočių medžių želdinių, dygių krūmų (erškėčių, gudobelių) sąžalynų, kad paukščiams būtų kur slėptis nuo vanagų.

Jeigu žiemą daug sniego, aplink lesyklas-slėptuves būtina jį nukasti. Labai efektyvus pagalbos būdas kurapkoms, kai, suderinus su žemių savininkais, sniegas ruožais nustumdomas nuo žiemkenčių pasėlių. Taip palengvinamas ir zuikių bei stirnų gyvenimas, o žiemkenčiai per daug nenukenčia.

Laukiniai gyvūnai nėra naminiai

Kiekvienas, žino, kad laukiniai gyvūnai gali atrodyti mieli ir švelnūs. Tačiau visi jie, net ir maži, gali pakenkti, net ir maisto ieškančios voverės gali jums įkasti, todėl visuomet reikia išlikti budriems ir saugiems.

Parengta pagal Lietuvoje ir užsienyje publikuotus straipsnius. Nuotraukose Egidijaus Vilkevičiaus, LŽŪKT fotografo, užfiksuotos žiemos akimirkos

Dėl Jums reikalingos informacijos ir paslaugų kreipkitės į LŽŪKT rajonų biurų konsultantus.