• Temos
• Gyvulininkystė

Ar mokomės iš pernykščių klaidų ruošdami žolinius pašarus?

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2014-05-22

Besibaigiant gegužei ir stojus tropinius primenantiems orams, šiluma ir vos ne kasdien nulyjantis vasariškas lietus labai suintensyvino žolynų augimą ir priartino šienapjūtės pradžią.

Kaip dažnai būna pavasarį, ūkiuose visus darbus tenka atlikti vienu metu – tai ir pasėlių priežiūra (purškimas, tręšimas), ir kaip ant mielių kylančių žolynų derliaus dorojimas.

Pienininkystės ūkyje labai svarbu teisingai susidėlioti pavasario darbų prioritetus – žolynų dorojimo darbai neturi būti nustumti į antrą vietą. Tik pasigaminus geros kokybės žolinių pašarų, naudojant nedidelį kiekį koncentratų, galima melžti gana daug pieno. Su tuo sutinka visi ūkininkai, kai rudenį atlikdami pagamintų silosuotų pašarų tyrimus analizuojame padarytas klaidas. Dažnas pasižada sau – kitą sezoną stengsiuosi jų nekartoti. Tad ar išvengsime pagrindinių pernykščių klaidų šiemet ruošdami žolinius pašarus?

Kaip pagaminti geros kokybės vytintos žolės silosą, teoriškai žino kiekvienas pieno ūkio savininkas – daug sužinota seminarų metu, kasmet vyksta mokslo įstaigų ir firmų organizuojamos lauko dienos siloso gamybos technologijų klausimais.

Visi žino, kaip svarbu sėti tinkamų aukštos pašarinės vertės žolių mišinius, skirtus silosuoti, žino, kad pjauti žoles reikia anksti (varpines – prieš plaukėjimą, ankštines – butonizacijos fazės, t. y. žiedynams dar neprasiskleidus) ir kaip svarbu nupjautą žolę optimaliai pavytinti pagal ūkyje naudojamą silosavimo technologiją (tranšėjoje, rulonuose) ir gerai suslėgti, sandariai uždengti silosuojamą masę.

Tad kokios priežastys lemia, kad pagaminamas dažniausiai vidutinės, o kai kada net ir blogos kokybės silosas?

Kad išvengtume klaidų

Pašarinės žolės pjūties brandą (su retomis išimtimis) mūsų krašte dažniausiai pasiekia paskutinę gegužės dekadą, todėl nėra priežasčių iki to laiko tinkamai nepasiruošti silosavimui.

Didelę įtaką būsimo siloso kokybei turi silosavimo technika – turime būti tikri, kad ji darbui paruošta, sureguliuota, dėl gedimų nebus prastovų ir neteks per ilgai laikyti atidarytų silosinių, o silosuojant į rulonus – bus užtikrintas kokybiškas silosuojamos masės sutankinimas ir suspaudimas.

Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų silosavimo darbų ūkyje suvėlinimą. Tiktų kažkada iš amerikiečių fermerių seminaro metu nugirstas makabriškas pajuokavimas, kad „laikotarpiu, kai jau metas pradėti siloso gamybą, turi būti atidedamos net laidotuvės, jau nekalbant apie vestuves ar krikštynas“. O kalbant rimtai – dėl kiekvienos pradelstos dienos patiriami dideli būsimo pašaro maistinės vertės nuostoliai, nes žolei augant nuolat didėja sausųjų medžiagų ir nevirškinamos ląstelienos (lignino) kiekis. Nuo ląstelienos kiekio priklauso pašaro virškinamumas ir jo energinė vertė. Optimalus ląstelienos silosuojamoje masėje kiekis yra 20–22 proc., tuomet pagaminto siloso energija aukščiausia, t. y. apie 6,3 MJ/kg SM. Suvėlinę žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pagaminsime tik vidutinės kokybės pašarą (apie 5,6 MJ/kg SM), o peraugus žolei, kai ląstelienos kiekis pasiekia 34 proc. ir daugiau, net ir iš vertingos botaninės sudėties žolyno pagamintas silosas bus blogos kokybės. Todėl ūkiuose žolę pjauti reikėtų tuomet, kai sausųjų medžiagų ir maistingumo santykis yra optimaliausias.

Kitas svarbus žingsnis – silosuojamos masės pavytinimas. Taip apie 15 proc. sumažinamas bendras sausųjų medžiagų nuostolis, kadangi nenuteka sultys. Be to, galvijai paprastai noriau ėda silosą, kuriame 35–45 proc. SM, nei tokį, kuriame sausųjų medžiagų mažai.

Žolę reikėtų pjauti rytą, kai nukrinta rasa, ir iš karto vartyti, po pietų dar kartą apvartyti, o kitą dieną sugrėbti į pradalges ir silosuoti. Be abejo, vartymų skaičius priklauso ir nuo žolės masės pradalgėje, ir nuo oro sąlygų, ir nuo to, kokį sausųjų medžiagų kiekį silosuojamoje masėje reikia pasiekti atsižvelgiant į silosavimo technologiją.

Jei silosas bus slegiamas tranšėjoje (kaupe), vytiname iki 25–35 proc. SM, jei silosuosime rulonuose – 35–45 proc. SM. Kaip nustatyti sausųjų medžiagų kiekį vytinamojoje masėje? Žolę iš pradalgės suvyniojame į kamuolį ir spaudžiame vieną minutę:

*spaudžiant išsiskiria sultys – < 25 proc.,

*atleidus kamuolys išlaiko formą, sultys neišsiskiria – 25–35 proc.,

* kamuolys lėtai išsivynioja – 35–45 proc.,

* kamuolys išsivynioja greitai, žolė lūžta – > 45 proc.

Žolės vytinimas iki reikiamo sausųjų medžiagų kiekio labai svarbus etapas siloso gamybos procese. Jeigu silosuojamų augalų masė per sausa, ją sunku tinkamai suslėgti ir pašalinti orą. Be to, per ilgai vytintoje žolėje susidaro nepalankios sąlygos pieno rūgšties bakterijoms daugintis. Dėl to sumažėja fermentacijos intensyvumas (rūgimo procesas vyksta lėtai, nes pasigamina nedidelis kiekis organinių rūgščių ir pašaras gali pradėti pelyti).

Jei silosavimo darbams sutrukdo lietus ir žolės per 2–3 d. nepavyksta išdžiovinti iki reikiamos drėgmės, geriau ją silosuoti naudojant konservantus (cheminius, biologinius ar mišrius junginius). Mokslas šiuo metu rekomenduoja efektyvius siloso konservantus, t. y. biologinius inokuliantus – pieno rūgštį gaminančius junginius.

Firmos gamina ir siūlo naudoti natūralius siloso priedus, kuriuose esančios pieno rūgšties bakterijos ir fermentai sumažina žaliosios masės pH, stabdo patogeninių mikroorganizmų vystymąsi, reguliuoja siloso fermentacijos procesą ir padeda sumažinti maisto medžiagų nuostolius silose. Jei silosuojamų augalų masė labai drėgna, susidaro palanki terpė nepageidaujamiems mikroorganizmams (klostridijoms) klestėti, skatinamas pelėsių ir grybelių veisimasis (ypač pavojingų Fusarium genties), acto, sviesto rūgšties bakterijų, mielių dauginimasis, t. y. vyksta aerobinis siloso gedimas, ima irti pašaro baltymai, labai padidėja sausųjų medžiagų nuostoliai.

Deja, analizuojant ūkiuose pagaminto siloso mėginių tyrimus tenka konstatuoti faktą, kad ši problema vis dar sunkiai įveikiama ir ne vienam siloso gamintojui dar reikia pasistengti išlaikyti technologinius siloso gamybos reikalavimus, kad būtų išsaugotas maksimalus maisto medžiagų kiekis silosuojamoje žaliavoje. Nuspręsti – naudoti konservantus ar ne – galime ir atlikę silosavimo sąlygų rizikų vertinimo testą pagal tai, kokias žolių rūšis silosuojame, kokioje jų augimo stadija, kokios smulkinimo ir vytinimo sąlygos:

Problema – per daug žaliųjų pelenų

Vertinant žolės siloso mėginių, paimtų iš ūkių, tyrimus, pastebima problema – juose esantis per didelis procentas taip vadinamų žaliųjų pelenų (liaudiškai sakant – purvo).

Jų geros kokybės silose neturėtų būti daugiau kaip 8–10 proc./kg SM. Tačiau ūkininkams šį rodiklį pasiekti dažniausiai pavyksta tik gaminant kukurūzų silosą, nes kukurūzai pjaunami gana aukštai nuo žemės paviršiaus, o ir dirvos pagrindas būna išlygintas. Užteršimo žemėmis nepavyksta išvengti, jei žolė pjaunama per žemai – t. y. žemiau nei 6–8 cm. Pjaudami aukščiau, nuostolių nepatirsime, nes žemutinėje augalo dalyje esanti ląsteliena nėra maistinga. Taip nupjovus, ir pašaras lieka švarus, ir atolas greičiau atželia. Be to, pavasarį silosuoti numatytuose žolynų plotuose reikėtų išlyginti kurmiarausius (privoluojant).

Didelis silosuojamos masės užterštumas žemėmis kenkia siloso fermentacijai. Pieno rūgšties bakterijos, kurios yra gero pašaro užkonservavimo efekto pagrindas, intensyviai dauginasi, kai pH – 4,0–3,7. Per 10 d. jos randama apie 2,0–2,5 proc., acto rūgšties 0,7–1,0 procentas. Užterštumas žemėmis šarmina terpę ir sudaro galimybę daugintis sviesto rūgšties bakterijoms. Sviesto rūgšties susidaro silose, kai pH – 4,2–6,0.

Jei silosas pakankamai nesuslėgtas ir hermetiškai neuždarytas, taip pat susidarys nepalankios pienarūgščio rūgimo sąlygos. Todėl to nepadarius geros kokybės siloso pagaminti gali ir nepavykti, net iki tol viską atlikus teisingai.

Naudinga vaizdo informacija