• Temos
• Gyvulininkystė

Apsaugokime gyvulius nuo vasaros sezono pavojų

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2012-06-19

Prasidėjus ganiavai, gyvulių laikytojams atsiranda ir rūpesčių, susijusių su šio sezono ypatumais. Kad bandos būtų maksimaliai produktyvios, o gyvuliai sveiki, tenka numatyti ir tinkamai pasiruošti galimiems vasaros akibrokštams – vabzdžių antplūdžiui, užsitęsusiems karščiams ir pan.

Šių metų vasaros sezonas jau pateikė nemalonių siurprizų. Spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės informavo, kad Latvijos pasienio rajonuose neaiškios kilmės kraujasiurbių muselių spiečiai ganyklose užpuolė galvijus. Nuo vabzdžių atakų Biržų, Rokiškio rajonuose krito keliolika karvių. Spėjama, kad muselės į Šiaurės Lietuvą atskrido iš Latvijos, kur kelerius metus nuo jų krito šimtai galvijų. Pasak veterinarijos specialistų, muselių spiečiai atskrenda ir gyvulius užpuola labai netikėtai. Jeigu gyvulys ganosi lauke neišteptas ar neapipurkštas specialiais veterinariniais skysčiais ar tepalais, jam padėti beveik neįmanoma. Teigiama, kad dabar pats pavojingiausias laikas, o po kelių savaičių pavojus galbūt sumažės.

Naudoti tik registruotus vaistus ir biocidus

Vasarą įprastas dalykas, kad naminius gyvulius, kurie didžiąją dienos dalį ar visą parą laikomi lauke, intensyviai puola vabzdžiai, nes šilti ir drėgni orai sudaro palankias sąlygas vabzdžiams veistis. Gausus uodų, musių, sparvų, gylių, mašalų ar kitų vabzdžių antplūdis gyvūnams sukelia nerimą, baimę, trikdo įprastinius virškinimo procesus, todėl gali sumažėti produkcijos kiekis, pasitaiko ir gyvulių gaišimo atvejų. Vieni įkyriausių kraujasiurbių yra upiniai mašalai – maži, į museles panašūs vabzdžiai, kurių įkandimai pavojingi dėl jų seilėse esančių medžiagų, galinčių iššaukti įvairias nepageidaujamas organizmo reakcijas.

Kokiomis priemonėmis nuo jų apsisaugoti? Veterinarijos specialistai mašalų antplūdžio metu pataria gyvulius suginti į tvartus. Jei to padaryti negalima, galvijus reikia apipurkšti, ištepti juos vabzdžius atbaidančiais vaistiniais preparatais, ganyti atokiau nuo vandens telkinių, drėgnų pievų ir pamiškių. Specialiomis priemonėmis patartina apdoroti ir gyvūnų laikymo vietas, guolius.

Tik norėtųsi priminti: gyvulių laikytojai turi žinoti, kad saugiam ir efektyviam gyvulių gydymui ar apsaugai gali būti naudojami tik į Veterinarinių vaistų registrą įtraukti vaistai. Naikinant vabzdžius gyvūnų laikymo vietose (pvz., tvartuose) taip pat turi būti naudojami tik autorizuoti ar registruoti biocidai.

Gyvulius gali apnikti parazitai

Vasarą besiganančių gyvulių tyko ir kiti pavojai, pavyzdžiui, įvairūs parazitai. Dažniausiai užsikrėtusiems gyvuliams nepasireiškia parazitų sukeliamų klinikinių požymių. Tokiais atvejais labai sunku nustatyti patirtų produkcijos nuostolių priežastis.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių parazitozių – hipodermozė (gylių lervų sukelti inkštirai). Šią ligą sukelia skraidančių vabzdžių (gylių) lervos, kurios, vasarą patekusios ant galvijų odos, prasiskverbia pro ją ir iki pavasario migruoja galvijų audiniuose, kol pasiekia poodį nugaros srityje. Dėl ligos sumažėja sergančių karvių primilžiai, nugaros srityje pažeidžiama oda ir pablogėja užsikrėtusių galvijų skerdena, todėl patiriama ekonominių nuostolių.

Šiais parazitais vasarą gyvuliai užsikrečia ganyklose, kai skraido gyliai. Dažniau užsikrečia jaunesni arba išsekę galvijai. Rudenį dar sunku nustatyti, ar galvijai užkrėsti, todėl jei su šia bėda teko susidurti praėjusiais metais, rudenį reikėtų kreiptis į ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją ir rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį atlikti ankstyvąjį gydymą, kurio tikslas – sunaikinti jaunas inkštirų lervas, kad jos nekankintų gyvulių tvartinio laikotarpio metu. Beje, gydant būtina atkreipti dėmesį į naudojamų vaistų išlaukos laikotarpį, todėl karves geriausia gydyti užtrūkinus.

Jei vasara lietinga arba ganyklų plotai užmirkę, pelkėti, tuomet labai palankios sąlygos užsikrėsti diktiokaulioze (plaučių apvaliosiomis kirmėlėmis). Šios kirmėlės parazituoja galvijų bronchiolėse. Jomis dažniausiai užsikrečia veršeliai pirmojo ganymo sezono metu. Liga pasireiškia bronchitu, plaučių uždegimu. Užsikrėtę veršeliai kosti, padažnėja kvėpavimas, sutrinka apetitas, pakyla temperatūra. Jie stovi ištiesę kaklą ir sunkiai kvėpuoja. Užsikrėtusių karvių (be jau minėtų požymių) pastebimai sumažėja ir pieno produkcija. Pastebėjus panašių požymių būtina kreiptis į vet. gydytoją.

Drėgnose ganyklose gali išplisti galvijų fascioliozė, kurią sukelia kepeninė siurbikė. Užsikrėtus gyvuliams vystosi lėtinis kepenų uždegimas, padidėja tulžies pūslė, sukalkėja tulžies latakai. Priklausomai nuo užsikrėtimo laipsnio vystosi anemija, mažėja gyvulių produktyvumas.

Daugiamečių ganyklų žolynuose sėkmingai peržiemoja ir atėjus pavasariui aktyvuojasi įvairūs šliužo ir žarnyno nematodai, sukeliantys parazitinį gastroenteritą, lydimą viduriavimo, sumažėjusio apetito (dažniausiai veršeliams).

Išvardintų ir dar daugeliui nepaminėtų helmintozių prevencijai, atsižvelgiant į parazitų paplitimo istoriją kiekvienoje bandoje, ištyrus gyvulius, reikia atlikti dehelmintizaciją. Būtina laikytis ir ganymo higienos – vasaros viduryje keisti ganyklas, gyvuliui skirti didesnį ganomą plotą, suaugusių galvijų ganyklose neganyti mažų veršelių, kurių imunitetas pakankamai silpnas.

Ganomus pamiškėse gyvulius gali apkandžioti pasiutligės virusu infekuoti laukiniai gyvūnai (lapės, mangutai). Susirgus vienam gyvuliui šia užkrečiama liga, kyla pavojus visiems gyvuliams ir žmonėms, turėjusiems su juo kontaktų. Ypač pirmomis ligos dienomis aktyvus virusas plinta su sergančiojo seilėmis, kurios ir būna vienas ligos požymių. Pirmieji užsikrėtusio gyvulio ligos požymiai – pakitęs elgesys, sumažėjęs apetitas. Pasiutlige užsikrėtę gyvuliai agresyviau elgiasi, leidžia neįprastus garsus, atsiranda maisto rijimo sutrikimų, seilėjasi. Vėliau akivaizdžiai sumažėja apetitas, atsiranda pusiausvyros sutrikimų, prasideda traukuliai, ir gyvulys nugaišta. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina kuo skubiau gyvulį atskirti, kad nebūtų kontakto su kitais bandos gyvuliais ir ant jų nepatektų seilių bei kviesti veterinarijos specialistą.

Per kaitrą pasisavinama mažiau pašaro sausųjų medžiagų

Kol kas vasara nelepina šiluma, tačiau dar tik birželis, priekyje laukia šilčiausi vasaros mėnesiai. Karštomis dienomis, esant aukštai oro temperatūrai (daugiau kaip 25 °C) ir apie 30 proc. padidėjusiai santykinei drėgmei, gyvuliai patiria šilumos stresą. Priklausomai nuo jo stiprumo, galvijai pasisavina iki 25 proc. mažiau pašaro sausųjų medžiagų. Padidėja acidozių rizika, nes sumažėjus suėdamų apėmingų pašarų kiekiui, mažiau išsiskiria seilių, parūgštėja didžiojo prieskrandžio turinys, sutrinka mikroorganizmų ¬veikla, sumažėja maisto medžiagų pasisavinimas. Siekiant išvengti neigiamo karščio poveikio organizmui, patartina ganyklose įrengti pavėsines arba ganyti tik naktį, duoti gyvuliams pakankamai vandens. Kai karšta, karvės ėda mažiau, bet dažniau. Druska, ganiavos laikotarpiui skirti vitaminų papildai melžiamoms karvėms su didesniu natrio, kalio ir mag¬nio kiekiu taip pat pagerina gyvulių apetitą.

Ir dar šis tas

Kai žolės augimas antroje vasaros pusėje sulėtės, neišvengiamai daugelyje ūkių ganyklos bus tręšiamos, todėl ganiavą reikia suplanuoti taip, kad į patręštus aptvarus ganyti gyvuliai būtų parginami po tręšimo praėjus tam tikram laikotarpiui (po 3–6 savaičių, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų). Atsargiai reikia ganyti ir ankštinių žolynų atoluose. Kai karvės priėda rasotos, vešlios jaunos žolės, ypač dobilų, liucernų ir kitų ankštinių, dažnai suserga didžiojo prieskrandžio išputimu.

Karvių tešmens ir spenių apsaugai nuo saulės spindulių patartina naudoti specialius kremus, tepalus, losjonus. Labai svarbu, kad speniai visada būtų minkšti ir elastingi. Suskirdę speniai didina tešmens bakterinio užkrėtimo pavojų, sukuriamos palankios sąlygos mastitui.

Linkiu, kad ūkininkai, įvertinę ganiavos laikotarpiu galimas problemas, tinkamai joms pasiruoštų ir nepatirtų produkcijos nuostolių, nenukentėtų jų laikomų gyvulių sveikatingumas. Vieną, dešimt ar kelis šimtus gyvulių laikančiam ūkininkui, siekiančiam planuojamų rezultatų, vienodai svarbus yra stabilumas, veiklos tęstinumas ir saugumas.