Galvijų šėrimo strategijos padeda sumažinti amoniako ir metano emisiją

LŽŪKT informacija

2020-01-29

© LŽŪKT nuotr.

Sveikas ir sotus gyvulys – esminė produktyvios gyvulininkystės prielaida, tačiau be gyvulininkystės teikiamos ekonominės naudos yra ir rizikų. Viena iš jų – didėjanti oro tarša, pasireiškianti išmetamo amoniako kiekio didėjimu, kuris susidaro gyvulio virškinamajame trakte. Taikydami atitinkamas gyvulių laikymo ir šėrimo strategijas, tinkamai tvarkydami ir skleisdami mėšlą galime sumažinti išmetamo amoniako kiekį. Kokias šėrimo strategijas taikyti, kviečiame paskaityti ištrauką iš „Gerosios žemės ūkio praktikos kodekso (GŽŪPK)“.

Galvijams šerti taikomas žolinis-silosinis šėrimo tipas, kai žoliniai pašarai (pašarinės žolės, silosas, šienas) racionų struktūroje pagal energinę vertę sudaro ne mažiau kaip 60–80 procentų. Maisto medžiagų trūkumui patenkinti ir produktyvumui išryškinti papildomai gali būti duodama koncentruotų arba kombinuotųjų pašarų. Jų kiekis priklauso nuo pagrindinių pašarų (t. y. žolinių) maistingumo ir maisto medžiagų poreikio. Šie pašarai raciono struktūroje turi sudaryti ne daugiau kaip 20–40 proc. pagal energinę vertę.

Galvijų šėrimo strategijos padeda sumažinti amoniako emisiją iš mėšlo, jeigu jos įgyvendinamos taikant:

skirtingą šėrimą atskirais laikotarpiais;
šėrimą žemo baltymingumo pašaru (su ar be papildų);
šėrimą specifinėmis sintetinėmis amino rūgštimis ir proteinais, pereinančiais per didįjį prieskrandį ir liekančiais nesuskaldytais;
didinant nekrakmolinių polisacharidų kiekį pašaruose;
papildant pašarą pH mažinančiomis medžiagomis, tokiomis kaip benzoinė rūgštis;
silosuojant pašarus ir traiškant grūdus (tai padidina jų virškinamumą mėsos ir pieno galvijų racionuose).

Skirtingas šėrimas atskirais laikotarpiais ir šėrimas mažo baltymingumo pašarais yra svarbiausi, siekiant mažinti azoto emisiją. Kartu tai veiksminga ir ekonomiška priemonė.

Jauni ir aukšto produktyvumo gyvuliai reikalauja daugiau proteinų nei seni ir mažiau produktyvūs gyvuliai. Taip pat patariama laktuojančias pienines karves šerti skirtingais racionais atskirais pieno produktyvumo periodais. Tokiu būdu į aplinką išskiriamų maisto medžiagų sumažėtų nuo 5 iki 10 procentų.

Norint taikyti šias strategijas reikia, kad gyvuliai būtų grupuojami į panašaus amžiaus, svorio ir produktyvumo grupes.

Sumažinant proteinų kiekį senesnių ir mažiau produktyvių gyvulių pašare, sumažėja azoto išsiskyrimas, amoniako emisija iš ekskrementų. Tai gali būti išmatuojama, pvz., pagal urėjos (šlapalo) kiekį piene, kuris naudojamas kaip diagnostikos rodiklis, siekiant nustatyti proteinų kiekį pašare.

Bendra amoniako emisija iš visų galimų jos šaltinių fermoje gali sumažėti 5–15 proc. (vidutiniškai 10 proc.), kai pašare vidutinis proteinų kiekis sumažėja 10 g/kg pašaro. Tai leidžia ūkininkui tokiu pat kiekiu mažiau naudoti mineralinių azotinių trąšų.

Pavyzdžiui, kukurūzų glitimas arba distiliuoti grūdai – nebrangūs azoto ir energijos šaltiniai galvijų racione, tačiau fosforo kiekis juose yra beveik dvigubai didesnis nei tradiciniuose pašarų grūduose. Proteinų kiekis mėsinių ir pieno galvijų racionuose turi būti subalansuotas taip, kad atitiktų jų baltymų poreikius, kurių reikia gyvuliui augti ar tam tikram pieno gamybos lygiui. Proteinų kiekio, kuris labiau tiktų galvijų racionuose, nustatymas pagal amino rūgščių poreikius gali sumažinti azoto ekskreciją apie 15 proc., palyginti su tradicinio šėrimo racionais.

Reikia atkreipti dėmesį, kad emisijų mažinimo veiksmingumas priklauso nuo gyvulių laikymo sąlygų, paskirties, veislės, lyties, aplinkos temperatūros ir kt. faktorių, todėl atsiranda skirtumų tarp pašaro poreikio atskirai kategorijai ir azoto ekskrecijos.

Gyvulių šėrimas mažo baltymingumo pašarais – vienas iš labiausiai ekonomiškai efektyvių ir strateginių būdų amoniako emisijai mažinti. Toks šėrimas taip pat sumažina diazoto monoksido (N₂O) emisiją ir padidina azoto sunaudojimo efektyvumą gyvulininkystės produkcijoje.

Laikantis visų amino rūgščių poreikio reikalavimų, gyvulių sveikatos ir gerovės problemų nekyla. Gyvulių šėrimas mažo baltymingumo pašaru labiausiai taikytinas tvartuose laikomiems ir mažiau ganomiems gyvuliams. Žolė ankstyvojoje augimo stadijoje turi didelį kiekį skylančių baltymų, todėl ganyklose, kuriose dominuoja ankštiniai augalai (pvz., dobilai ir liucerna), yra palyginti didelis baltymų kiekis. Būdai, mažinantys baltymų kiekį žolėje:

taikyti subalansuotą trešimą azotu;
gyvulių racione naudoti ganyklos žolę kartu naudojant papildomą pašarą su mažesniu baltymų kiekiu;
ganyti gyvulius ar nupjauti ganyklose žolę vėlesnėje jos fiziologinio augimo stadijoje ir t. t.

90 proc. metano emisijos yra gaunama iš žarnyno fermentacijos, t. y. atrajotojų žarnyne vykstančios fermentacijos metu. Mažesnis metano kiekis išsiskiria iš mėšlo. Metano emisiją taip pat galima sumažinti optimizuojant gyvulių mitybos racionus, pridedant virškinamumą atktyvinančių medžiagų: prebiotikų, probiotikų ar alaus mielių.

Iš gyvulių mėšlo išskiriamo metano kiekis priklauso ir nuo mėšlo laikymo sąlygų. Vengiant anaerobinio laikymo, metano emisiją galima sumažinti.

Žinoma, dar didesnį efektą kiekvienas ūkis gali gauti valdydamas visą azoto ciklą, t. y. gyvulininkystėje taikomas priemones papildyti ir nebenaudoti neorganinių trąšų, kuriose yra išmetamo amoniako kiekis, taip pat mažinti išmetamų kietųjų dalelių ir juodojo anglies kiekį naudojant atliekas dirvožemiui gerinti, o ne jas deginti.

Jei turite klausimų dėl subalansuoto gyvulių šėrimo ar reikia patarimo, kreipkitės į LŽŪKT Technologinių paslaugų skyrių tel.: (8 347) 37 846, 8 639 46071. Tirti pašarų gyvulininkystės konsultantas ar specialistas su mobilia laboratorija atvyksta į ūkį. Sudaromas racionas, pateikiamos rekomendacijos.

„Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas“ parengtas LR žemės ūkio ministerijos užsakymu.