• Temos
• Gyvulininkystė

Auksinė taisyklė: kas geriausia, atitenka bitėms

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-09-28

Utenos rajono ūkininkų sąjungos konkurso „Metų ūkis 2020“ pirmos vietos nugalėtojų Gražinos ir Gedimino Skardžių specializuotas bitininkystės ūkis – vienas didžiausių ir moderniausių Lietuvoje, gaminančių ne vieną dešimtį tonų aukščiausios kokybės medaus bei kitų bičių produktų. Beveik visa sertifikuota ūkio produkcija iškeliauja į užsienį, o bičių šeimos darbuojasi ne viename Lietuvos rajone.

Gediminas Skardžius į prekybos tinklą medų tiekia stiklainiuose, papuoštuose ūkio etikete

Iš kartos į kartą

Gražina drauge su tėveliu bitininkavo nuo mažų dienų: sukdavo medų, maitindavo biteles, atlikdavo kitus darbus. Bitininkavo ir Gedimino senelis. O pats Gediminas su bitėmis susibičiuliavo būdamas penktoje klasėje.

„Sukūrę šeimą gyvenimą pradėjome nuo nulio. Visuomet palaikiau vyro Gedimino svajonę turėti nuosavą bityną. Tad ėmėme darbuotis turėdami 5 avilius. Vėliau išsiplėtėme iki 20 avilių, dar vėliau – iki 60 avilių ir ėjome pirmyn“, – pasakojo G. Skardžiuvienė. Dabar sutuoktinių bityne prižiūrima per 1 500 stiprių bičių šeimų, o vasarą su šeimynėlėmis – daugiau nei 2 tūkstančiai. Tėvų pėdomis pasekė ir sūnus Edgaras. Bityne dirba ir Edgaro žmona Eimanta bei vaikai Vakarė Urtė ir Rytis Vėjas.

Skardžių šeima – Rytis Vėjas, Gražina, Vakarė Urtė, Eimanta, Edgaras, GediminasPasak pašnekovės, Gediminas be galo myli bites. Ir nors jo sveikata nebėra tokia, kokia buvo jaunystėje, jis nenustoja rūpintis bitelėmis. Jos užima didžiąją G. Skardžiaus gyvenimo dalį. „Aš pati taip pat labai myliu bites, tikriausiai be meilės nebūtų ir darbo rezultatų“, – pridūrė darbšti moteris, drauge su vyru plušanti nuo aušros iki sutemų.

Pasigenda darbo jėgos

Sutuoktiniai, kol buvo jauni, dirbdavo neskaičiuodami savo darbo valandų. Ir dabar jų neskaičiuoja. Vis dėlto jie norėtų, kad mūsų šalyje būtų paprasčiau surasti norinčių dirbti žmonių. Jie apgailestauja, kad tautiečių nevilioja darbas ūkyje, nors ir atlyginimai mokami tikrai nemenki. „Atrodo, kad bitininkystės ūkyje reikalingas kvalifikuotas darbas, tačiau esame pasiryžę ir stengiamės išmokyti dirbti kiekvieną žmogų. Lietuvos statistika dėl nedarbo kalba pati už save, tik nesutikčiau su nuomone, kad darbo nėra. Jo visada yra, tik žmonės stokoja noro dirbti ir užsidirbti“, – akcentavo pašnekovė.

Bityno šeimininkai pasakojo, kad į jų kolegų ūkius atvažiuoja dirbti užsieniečių iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos. Tad ir jie neatmeta galimybės kitais metais pasekti šiuo pavyzdžiu.

Produkcija – į užsienį

„Kai manęs vidurvasariu paklausia, ar geras šiųmetis derlius, visuomet susilaikau nuo atsakymo, nes mes medaus derlių skaičiuojame rudenį. Akivaizdu, kad jis bus panašus kaip pernai“, – kalbėjo G. Skardžiuvienė. Bitininkai apie medaus derlių kalba tuomet, kai suskaičiuoja bičių šeimas ir išsuka visą medų. Visuomet sunku prognozuoti, ar produktyvūs bus metai, nes bitininkystė yra visapusiškai priklausoma nuo gamtos. Medaus viename avilyje būna daugiau, kitame – mažiau. Keičiantis klimatui, bičių šeimos vis mažiau suneša medaus.

Per 36 metų bitininkavimo laikotarpį bitininkai tik vieną kartą buvo sulaukę rekordinio kiekio medaus. Tuomet iš avilio pavyko iškopti po 200 kg medaus. Pasak Gražinos, kad derlius būtų geras, reikalinga bičių priežiūra, kuriai Gediminas skiria be galo daug laiko ir investicijų. Kiekvienų metų rudenį jis užsisako veislinių bičių motinėlių iš užsienio, kurios kainuoja ne vieną šimtą eurų. Bičių motinėles stengiasi keisti kas 1–2 metus. Tuomet bičių šeimos dirba kur kas produktyviau ir yra sveikesnės.

„Pavasarį lijo lietus. Galvojome, jei ir vasara bus tokia, teks bityną išlaikyti iš savo santaupų. Mes esame įpratę pasilikti lėšų kitiems metams. Šeimoje laikomės taisyklės: pirmiausia – bitėms ir bitynui, kad jame būtų geriau ir lengviau dirbti, o kas lieka – sau. Liepos mėnesį atšilo, ėmė žydėti augaliukai ir bitutės prinešė medučio. Vėliau buvo prasčiau. Kaitra išdžiovino augalus, jie žydėjo, tačiau nebeskyrė nektaro“, – dėstė pašnekovė.

Ankstesniais metais Gediminas avilius vežiodavo po aplinkinius rajonus pagal augalų žydėjimo metą. Dabar dauguma bitynų – stacionarūs, nes G. ir G. Skardžiai bendradarbiauja su ūkininkais, kurie leidžia įrengti bitynus šalia jų laukų arba sodybvietėse, kur būna sėjami medingi augalai. Bitės renka medų iš pievų ir laukų bei ūkiuose auginamų augalų Utenos, Anykščių, Rokiškio, Kupiškio rajonuose.

Bitininkai teigė, kad didžiausią paklausą turi grikių medus – tamsios spalvos, specifinio skonio ir kvapo. Jo šiais metais nėra daug. „Grikių medų labai vertina užsieniečiai. Jiems taip pat patinka viržių, lipčiaus medus. Lietuviams labiau patinka pavasario žiedų medus, kuris yra švelnaus, malonaus skonio“, – sakė sutuoktiniai, kurių beveik visas medus iškeliauja į užsienį. Tik 10 proc. ūkyje pagaminto medaus atitenka mūsų šalies vartotojams. Jis yra parduodamas viename iš didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų.

Kaina – komercinė paslaptis

Į prekybos tinklą medus tiekiamas stiklainiuose, papuoštuose ūkio etikete, o į užsienį – 200 l statinėse. Vienas iš Skardžių bitininkystės ūkio parduodamos produkcijos bruožų yra labai panašios skirtingų kartų medaus etiketės. Gedimino etiketėje nuo bitučių bėga senelis, o sūnaus Edgaro etiketėje – berniukas.

Parduodamo medaus kainos G. ir G. Skardžiai neatskleidė, nes sudaro konfidencialumo sutartis. „Supirkimo kainos priklauso nuo daugelio aspektų: medaus rūšies, kiekio, transportavimo. Kartais supirkėjams reikia tam tikros medaus rūšies, todėl visuomet turime paruošę medaus mėginėlių, kuriuos pateikiame pirkėjams prieš parduodami medų. Kainos visada yra sutartinės“, – tvirtino Gražina ir pridūrė, kad dauguma bitininkų, turinčių didesnį kiekį medaus, noriai jį išveža į užsienį, nes tai yra patogiau ir naudingiau. Iš sutuoktinių ūkio jau yra išvažiavę šimtai tonų medaus. Jie džiaugiasi, kad užsienio partneriai patys laboratorijose išsitiria medų, dėl kokybės jokių problemų niekada nebuvo kilę. Bitininkų ūkį taip pat kontroliuoja ir prižiūri Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyba.

Į užsienį iškeliauja ir ūkyje iškulta bičių duonelė, kurios paklausa išaugo COVID-19 pandemijos metu. Išaugo ir bičių pikio – natūralaus antibiotiko poreikis. Kokybiškas bičių vaškas taip pat atitenka užsieniečiams. „Dalį vaško panaudoju žvakėms gaminti, kurių paklausa pastaraisiais metais šiek tiek sumenko, nes jas pradėjo gaminti daugiau bitininkų. Prieš daugelį metų viena pirmųjų Lietuvoje pradėjau gaminti įvairių formų žvakes, jas parduodavau mugėse“, – sakė moteris.

Vaikai auga su bitėmis

Tėvų meilę bitėms ir darbo patirtį įsisavino sūnus Edgaras. „Tikriausiai kitaip gal ir būti negalėjo, kad mūsų sūnus Edgaras nebūtų pasirinkęs bitininko kelio. Juk jis bitininkauja nuo tada, kai pradėjo vaikščioti. Aš sukdavau medų bityne ir jis būdavo su manimi. Kai paaugo, atakiuodavo korius, o būdamas 12 metų jau dalyvaudavo mugėse ir padėdavo pardavinėti produkciją“, – šypsodamasi pasakojo G. Skardžiuvienė. Dabar Edgaras drauge su žmona bei vaikais bitininkauja savarankiškai. Produkciją tiekia į didžiuosius prekybos tinklus, didžiąją medaus dalį parduoda į užsienį.

Rytis Vėjas ir Vakarė Urtė nuo mažens nebijojo bičių

Gražinos ir Gedimino dvylikametė vaikaitė Vakarė Urtė taip pat žavisi bitėmis, noriai darbuojasi bityne, o jaunėlis Rytis Vėjas mokosi dirbti su bičių motinėlėmis, kurių nebijo ir drąsiai laiko rankose. Vakarė Urtė svajoja baigti Veterinarijos akademiją, kad galėtų specializuotis bičių motinėlių priežiūros ir auginimo srityje. Konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtojai pasidalijo ateities darbais, vienas pirmųjų – naujos etiketės kūryba. Joje bus pavaizduota mergaitė, bėganti nuo bičių.

ŪP kprespondentė Jolita Žurauskienė, Gedimino Skardžiaus asmeninio albumo nuotraukos