• Temos
• Augalininkystė

Trąšų daugiau, o derlius nedidėja – ko dažnai nepastebime dirvožemyje?

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2026-06-26

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Humusas, organinė medžiaga, šiaudų mineralizacija, huminės ir fulvo rūgštys – sąvokos, kurios vis dažniau minimos kalbant apie dirvožemio būklę. Ką jos reiškia praktikoje ir kodėl svarbios ūkininkui? Atsakymų ieškome pokalbyje su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausiąja augalininkystės specialiste dr. Kristina Amalevičiūte-Volunge (nuotr.).

Kodėl net ir didesnis tręšimas ne visada garantuoja didesnį derlių, o ūkininkai vis daugiau dėmesio skiria dirvožemio gyvybingumui?

Ūkininkai jau pastebėjo, kad didesnis trąšų naudojimas savaime negarantuoja didesnio derliaus. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik augalų mitybai, bet ir dirvožemio būklei bei jo sveikatai. Vis dažniau suprantama, kad svarbu maitinti ne tik augalą, bet ir patį dirvožemį.

Dirvožemio sveikatos pagrindas yra organinė medžiaga ir humuso kiekis. Organinė medžiaga padeda palaikyti dirvos struktūrą, šiluminį režimą, mikroorganizmų aktyvumą ir vandens balansą. Ji veikia kaip maisto medžiagų rezervuaras, padeda išlaikyti palankią terpę augalams bei suriša kai kuriuos teršalus, sunkiuosius metalus ir pesticidus.

Tačiau organinė medžiaga dirvožemyje nuolat mineralizuojasi – ją naudoja augalai ir mikroorganizmai. Šis procesas dar labiau spartėja intensyviai dirbamuose laukuose, todėl organinės medžiagos atsargos ilgainiui mažėja.

Norint jas papildyti, svarbu laikytis įvairios sėjomainos, auginti tarpinius pasėlius, ypač ankštinius augalus, palikti ir įterpti augalines liekanas, naudoti organines trąšas. Kuo daugiau organinės medžiagos grąžiname dirvožemiui, tuo geresnes sąlygas sudarome jo gyvybingumui, o kartu ir augalų augimui bei stabiliam derliui.

Kuo skiriasi dirvožemio organinė medžiaga ir humusas, ir kodėl apie humuso kokybę kalbama vis dažniau?

Dirvožemio organinė medžiaga ir humusas nėra tas pats. Organinę medžiagą sudaro įvairios augalinės ir gyvūninės kilmės liekanos – šiaudai, šaknys, augalų likučiai bei jų irimo produktai. Veikiant dirvožemio mikroorganizmams, dalis šios organinės medžiagos humifikuojasi, t. y. virsta sudėtingesniais ir stabilesniais junginiais. Taip susidaro humusas.

Humusas dažnai vadinamas dirvožemio derlingumo pagrindu arba maisto medžiagų banku. Nors pats savaime jis tiesiogiai negarantuoja didesnio derliaus, tačiau sukuria augalams palankią terpę augti. Jis gerina dirvožemio struktūrą, padeda išlaikyti drėgmę ir šilumą, palaiko aktyvią mikroorganizmų veiklą, veikia kaip maisto medžiagų rezervuaras ir padeda stabilizuoti dirvožemio reakciją bei surišti kai kuriuos teršalus.

Todėl svarbus ne tik humuso kiekis, bet ir jo kokybė. Humusą sudaro huminės ir fulvo rūgštys. Kokybiškesniu laikomas toks humusas, kuriame vyrauja huminės rūgštys. Vertinant dirvožemio būklę svarbu ne tik nustatyti humuso kiekį, bet ir įvertinti huminių bei fulvo rūgščių santykį.

Lietuvos sąlygomis dėl vyraujančio išplaunamojo režimo dažniau formuojasi fulvo rūgštys, todėl itin svarbu palaikyti pakankamą huminių rūgščių kiekį dirvožemyje. Humuso palaikymas ypač svarbus lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, kuriuose organinė medžiaga mineralizuojasi greičiau. Tyrimai taip pat rodo, kad dirvožemiuose, kuriuose pakanka organinės medžiagos ir humuso, efektyviau panaudojamos mineralinės trąšos, o dirvožemio gerinimo priemonės duoda stabilesnį ilgalaikį rezultatą.

Kaip dirvožemis netenka humuso ir ką ūkininkai gali padaryti, kad jo atsargos nemažėtų?

Humusas dirvožemyje nėra pastovus – jis nuolat kinta. Dėl natūralių procesų jis mineralizuojasi, t. y. yra naudojamas augalų ir dirvožemio mikroorganizmų mitybai. Šis procesas dar labiau intensyvėja dažnai ir intensyviai dirbant dirvą, todėl humuso atsargos ilgainiui mažėja.

Norint išlaikyti ar didinti humuso kiekį, svarbu nuolat papildyti dirvožemį organine medžiaga. Tam rekomenduojama taikyti įvairią sėjomainą, auginti tarpinius pasėlius, ypač ankštinius augalus, palikti ir įterpti augalines liekanas bei naudoti organines trąšas. Humuso palaikymas ypač svarbus lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, nes juose organinės medžiagos mineralizacija vyksta gerokai sparčiau.

Moksliniai tyrimai rodo, kad dirvožemiuose, kuriuose pakanka organinės medžiagos, mineralinės trąšos panaudojamos efektyviau, todėl dažnai galima pasiekti geresnių rezultatų naudojant mažesnius jų kiekius. Taip pat stabilesnis ir ilgalaikiškesnis būna kalkinimo poveikis, kai kalkinės medžiagos naudojamos kartu su organinėmis trąšomis.

Kodėl dirvožemio pokyčiai dažniausiai matomi ne iš karto, o tik po kelių sezonų?

Dirvožemis yra gyva ir nuolat besikeičianti sistema, todėl reikšmingi pokyčiai joje nevyksta per vieną sezoną. Organinės medžiagos kaupimasis, mikroorganizmų aktyvumo didėjimas, humuso formavimasis ar dirvožemio struktūros gerėjimas yra ilgalaikiai procesai, kuriuos veikia ne tik ūkininkavimo praktika, bet ir klimato sąlygos.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad reikšmingi dirvožemio organinės anglies ir humuso pokyčiai gali formuotis 7–10 metų ar net ilgiau. Todėl svarbu suprasti, kad investicijos į dirvožemio sveikatą nėra greito rezultato priemonė.

Vis dėlto pirmuosius teigiamus požymius dažnai galima pastebėti jau po kelių sezonų. Dirvožemis tampa puresnis, geriau išlaiko drėgmę, aktyvėja biologiniai procesai, o augalai net ir sudėtingesnėmis sąlygomis vystosi tolygiau.

Būtent todėl organinės medžiagos grąžinimas į dirvožemį turėtų būti ne vienkartinis sprendimas, o nuosekli ir ilgalaikė ūkio praktika.

Kodėl nesuskaidyti šiaudai gali tapti problema kitam pasėliui?

Po derliaus nuėmimo dirvos paviršiuje likę nesuskaidyti šiaudai gali turėti įtakos kito sezono pasėliams. Skaidantis augalinėms liekanoms didėja anglies ir azoto santykis, todėl mikroorganizmams jų perdirbimui reikia daugiau azoto. Dėl to dalis dirvožemyje esančio azoto tampa laikinai mažiau prieinama augalams, o jaunam pasėliui gali pritrūkti lengvai pasisavinamų maisto medžiagų.

Be to, gausios augalinės liekanos gali trukdyti kokybiškam sėklų kontaktui su dirvožemiu, apsunkinti tolygų sudygimą ir sudaryti palankesnes sąlygas kai kuriems ligų sukėlėjams bei kenkėjams išlikti.

Todėl svarbu sudaryti sąlygas kuo efektyvesnei šiaudų mineralizacijai. Tinkamai vykstant šiam procesui augalinės liekanos tampa vertingu organinės medžiagos šaltiniu, prisidedančiu prie dirvožemio derlingumo ir ilgalaikio jo gyvybingumo palaikymo.

Kaip paspartinti šiaudų mineralizaciją ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka huminės medžiagos?

Mikroorganizmai yra pagrindiniai augalinių liekanų skaidytojai dirvožemyje. Būtent jie ardo sudėtingus organinius junginius, tokius kaip celiuliozė ar ligninas, ir paverčia juos augalams bei dirvožemiui naudingomis medžiagomis.

Huminės ir fulvinės medžiagos prisideda prie šio proceso skatindamos dirvožemio biologinį aktyvumą ir sudarydamos palankesnes sąlygas mikroorganizmų veiklai. Aktyvesnė mikroorganizmų bendrija efektyviau skaido augalines liekanas, todėl šiaudų mineralizacija vyksta greičiau ir tolygiau.

Dėl to maisto medžiagos sparčiau grįžta į dirvožemio apytaką, mažėja azoto imobilizacijos rizika, o organinės liekanos tampa ne kliūtimi kitam pasėliui, bet vertingu organinės medžiagos šaltiniu. Ilgainiui tai prisideda prie humuso kaupimosi, geresnės dirvožemio struktūros ir didesnio jo gyvybingumo.

Kada ūkininkui verta pagalvoti apie papildomą huminių medžiagų naudojimą?

Pirmiausia reikėtų įvertinti dirvožemio būklę. Apie organinės medžiagos trūkumą gali signalizuoti prastėjanti dirvos struktūra, mažesnis gebėjimas sulaikyti drėgmę, lėčiau vykstanti augalinių liekanų mineralizacija ar silpnesnis augalų vystymasis stresinėmis sąlygomis.

Vis dėlto vien iš vizualių požymių ne visada galima tiksliai įvertinti dirvožemio būklę. Todėl svarbu remtis tyrimų duomenimis.LŽŪKT laboratorijoje atliekami ne tik įprasti agrocheminiai dirvožemio tyrimai, bet ir išsamesni dirvožemio sveikatingumo tyrimai, leidžiantys įvertinti organinės medžiagos kiekį, humuso būklę, biologinį aktyvumą bei kitus rodiklius, susijusius su dirvožemio gyvybingumu. Tokie duomenys padeda priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl dirvožemio gerinimo priemonių poreikio.

Huminės medžiagos nėra greitas problemų sprendimo būdas, tačiau jos gali būti svarbi ilgalaikės dirvožemio gerinimo strategijos dalis. Ypač didelę reikšmę produktų su huminėmis medžiagomis naudojimas gali turėti ūkiuose, kuriuose dirvožemis intensyviai naudojamas, auginama mažiau organinės medžiagos paliekančių augalų arba vyrauja lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvos, kuriose organinė medžiaga mineralizuojasi greičiau.

Svarbu suprasti, kad geriausių rezultatų pasiekiama ne naudojant vieną priemonę, o derinant kelis sprendimus: įvairią sėjomainą, tarpinius pasėlius, augalinių liekanų grąžinimą į dirvožemį, organines trąšas ir priemones, kurios skatina dirvožemio biologinį aktyvumą. Tik nuoseklus darbas leidžia ilgainiui didinti dirvožemio gyvybingumą ir jo atsparumą nepalankioms augimo sąlygoms.

Dėkoju už pokalbį ir pasidalytas įžvalgas.

Agroakademija.lt: kalbėjosi LŽŪKT vyr. redaktorė Ramunė Sutkevičienė