Gruodžio 21 d., šeštadienis | 24
Tarpiniai pasėliai – ne tik papildomas aktyvios organinės medžiagos šaltinis
LR žemės ūkio ministerija
2019-07-29
© LŽŪKT nuotr.
Lietuvoje parengtas ir savo noru taikomas Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas. Ypač svarbu, kad mokslo sukaupti tvarios gamybos patarimai yra pateikti žemdirbiui suprantama kalba. Šioje ištraukoje kviečiame paskaityti apie tarpinių pasėlių naudą dirvožemiui, biologinei įvairovei, aplinkai ir ūkininkų kišenei.
Lietuvos klimato sąlygomis ilgo rudens ir pavasario laikotarpiu, kai vyrauja teigiama oro temperatūra ir dirvožemis prisotintas drėgmės, susidaro palankios sąlygos mitybos elementams išsiplauti į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba drenažo vandenis. Jei toks laukas dar ir įdirbamas, tai mikroorganizmai dar intensyviau ardo dirvoje esančią organinę medžiagą ir atpalaiduoja azotą. Šis nepanaudotas azotas, kai nėra augalų, kurie tuo metu galėtų jį pasisavinti, gausesnio lietaus lengvai išplaunamas į vandens telkinius. Tokia netektis žemdirbiams labai brangiai kainuoja, nes šiems nuostoliams kompensuoti tenka didinti išlaidas mineralinėms azoto trąšoms. Be to, dėl prarastos organinės medžiagos prastėja dirvožemio kokybė, didėja erozijos pavojus, dirvos paviršiuje greičiau susidaro pluta ir pan. Taigi, jei dirva iki pavasario lieka nepadengta augalija, tai ji dar labiau degraduoja, ir žemdirbiams atsiranda papildomos išlaidos. Kad tokių problemų nekiltų, geriausia pavasarį ar rudenį pasėti tarpinius pasėlius.
Tarpiniai pasėliai sėjomainoje neužima atskiro lauko
Jie auginami tame pačiame lauke, kai tarp dviejų pagrindinių augalų atsiranda bent 2–3 mėn. pertrauka be augalijos, kol vidutinė paros temperatūra ne žemesnė kaip 9 oC. Tarpiniai pasėliai, augdami, kai laukuose nebelieka pagrindinių augalų, saulės energiją, kuri kitu atveju liktų nepanaudota, paverčia papildoma organine medžiaga, taip reikalinga dirvožemio derlingumui atstatyti ir palaikyti.
Tarpiniai pasėliai yra ne tik papildomas aktyvios organinės medžiagos šaltinis dirvožemio kokybei atstatyti ir išsaugoti, bet ir mažina azoto išsiplovimą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas iš dirvos, skatina anglies kaupimą ir didina humuso kiekį dirvožemyje, mažina dirvos eroziją, gerina dirvožemio struktūrą, didina jo poringumą, praturtina dirvą augalų maisto medžiagomis, didina dirvos mikrobiologinį aktyvumą ir sliekų biomasę, įsavina atmosferos azotą ir sumažina azotinių trąšų poreikį, mažina ne tik ligų sukėlėjų ir su sėklomis plintančių piktžolių, bet ir varpučių bei usnių plitimą, yra papildomų bičių ganyklų ir pašarų šaltinis. Sąnaudos žemei dirbti sumažinamos, o derlius – didėja.
Reikėtų pasirūpinti, kad dirvožemis organine medžiaga būtų praturtinamas nuolat, beveik kasmet.
Tarpinių pasėlių pasirinkimą lemia ūkyje auginami augalai, granuliometrinė dirvožemio sudėtis, dirvos pH, humuso kiekis, užmirkimo galimybės ir pan.
Tarpiniams pasėliams tinka perteklinį azotą iš dirvos kaupiantys augalai:
- vasariniai tarpiniai pasėliai, kurie per žiemą žus ir pavasarį nereikės papildomai naikinti: baltosios ir rudosios garstyčios, aliejiniai (pašariniai) ridikai, šakniniai ridikai, vasariniai rapsai, sėjamosios avižos, aviža netikšė, grikiai ir bet kokie kiti ilgesnės vegetacijos kultūriniai augalai (saulėgrąžos, linai, judros, abisininiai bastučiai, sudygusios pabiros ir kt.);
- žieminiai tarpiniai pasėliai, kuriuos pavasarį reikės sunaikinti: žieminiai rapsai, žieminiai rapsukai, žieminiai kviečiai, žieminiai rugiai, žieminiai vikiai, gausiažiedės (vienametės) ir daugiametės svidrės, eraičinsvidrės ir bet kokie kiti žieminiai, dvimečiai ar daugiamečiai kultūriniai augalai ar jų sudygusios pabiros.
Oro azotą fiksuojantys ankštiniai (pupiniai) augalai gali būti auginami kaip tarpiniai pasėliai tik kartu mišiniuose su perteklinį azotą iš dirvos kaupiančiais augalais:
- vasariniai ankštiniai tarpiniai pasėliai, kurie per žiemą žus ir pavasarį nereikės papildomai naikinti: egiptiniai, persiški ir kiti vienamečiai dobilai, facelijos, vasariniai vikiai, žirniai, pupos, vienamečiai lubinai, seradelės;
- žieminiai ankštiniai tarpiniai pasėliai, kuriuos pavasarį reikės sunaikinti: raudonieji, baltieji, rausvieji ir inkarnatiniai dobilai, barkūnai, žieminiai vikiai, gargždeniai, liucernos.
Tarpiniams pasėliams naudingiau parinkti ne vienos rūšies augalus, o sudaryti daugiakomponenčius mišinius (kokteilius), mažiausiai iš 3 skirtingų rūšių (įskaitant ankštines žoles, ankštinius javus ir sudygusias kultūrinių augalų pabiras).
Dar geresni rezultatai, kai tarpinių pasėlių mišinį sudaro bent 7–9 ar net keliolikos skirtingų rūšių augalai. Taip užtikrinama didžiausia augalų tarprūšinė konkurencija ir biologinė įvairovė, išvengiama dirvožemio nevienodumo bei nepastovių klimatinių sąlygų keliamų problemų, sudaromos geresnės sąlygos mikorizei ir azotui sulaikyti, užauginama didžiausia augalinė biomasė humusui atstatyti ir išsaugoti.
Tarpinių pasėlių mišinių pagrindas
Tarpinių pasėlių mišinių pagrindą turėtų sudaryti ne azotą fiksuojančios augalų rūšys, t.?y. ankštiniai (pupiniai). Jie turėtų sudaryti ne daugiau kaip 50 % pagal augalų skaičių. Dažname ūkyje vyrauti turėtų aliejiniai ir šakniniai ridikai bei rudosios garstyčios, nes jie sulaiko daugiausiai perteklinio azoto.
Tarpiniams pasėliams auginti ir vystytis nuo sudygimo pradžios reikia bent 50 dienų iki vidutinė oro temperatūra dar būna aukštesnė nei 9 oC (pagal daugiamečius meteorologinius duomenis tai būna spalio 6 dieną). Turint omenyje, kad dar mažiausiai 10 dienų reikia tarpiniams pasėliams sudygti, tai vėliausias jų sėjos terminas – rugpjūčio 15 diena. Šis terminas tinka tik trumpiausios vegetacijos tarpiniams pasėliams (garstyčioms, aliejiniams ridikams, rugiams). Kitų tarpinių pasėlių vegetacijos laikotarpis pastebimai ilgesnis, todėl juos būtina pasėti dar bent 2–4 savaitėmis anksčiau, t. y. liepos antrajame ar trečiajame dešimtadienyje.
Tik optimaliais terminais ir atsižvelgiant į vegetacijos trukmę pasėti tarpiniai pasėliai gali užtikrinti azoto sulaikymą bei prisidėti prie humuso kiekio išsaugojimo.
Tarpinių pasėlių mišiniai (kokteiliai) pranašesni nei vienanariai jų pasėliai
Žieminiai kvietrugiai, vasariniai miežiai, vasariniai kviečiai ir avižos paprastai kuliami jau po rugpjūčio 15–20 d., todėl po jų nuėmimo tarpinius pasėlius sėti įprastais būdais jau per vėlu. Siekiant praplėsti tarpinių pasėlių auginimo plotus ir nesuvėlinti jų sėjos, tikslinga į žieminius kvietrugius, vasarinius miežius, vasarinius kviečius ir avižas trąšų barstomosiomis išberti garstyčias ar rapsus bent prieš 2 sav. iki minėtų javų numatomo derliaus nuėmimo. Jei derlius nuimamas anksčiau nei įprastai, pranašesni įprasti tarpinių pasėlių sėjos būdai, nes gerai paruošta sėklos guoliavietė užtikrina geresnį augalų sėklų sudygimą ir vystymąsi. Kol dirva padengta pasėliais (kol nenuimti javai), drėgmės dirvos paviršiuje daugiau nei po derliaus nuėmimo, nes pasėlis „užpavėsina“ dirvą ir neleidžia jai išdžiūti. Tokiu būdu išbertos tarpinių pasėlių sėklos dažnu atveju sudygtų dar iki javų derliaus nuėmimo ar tuoj po jo, tad nebūtų suvėlinama tarpinių pasėlių sėja ir galima tikėtis didelio jų biomasės derliaus.
Trąšų barstomosiomis galima paskleisti tik stambesnes sėklas turinčius tarpinius augalus (panašiai kaip granuliuotas trąšas), todėl tinka garstyčių ir rapsų sėklos. Tik sėklos normą reikėtų padidinti apie 50 proc., nes dalis sėklų ant dirvos paviršiaus taip ir nesudygs. Pagal sėklų dydį trąšų barstomosiomis išberti tiktų ir aliejiniai ar šakniniai ridikai, bet jų sėklas geriau įterpti į paruoštą sėklos guoliavietę sėjamosiomis, nes išbėrus ant dirvos paviršiaus trąšų barstomosiomis jie dygtų prastai. Smulkias sėklas turinčius tarpinius augalus trąšų barstomosios nepaskleis, nes smulkių, lengvų sėklų nenusvies reikiamu atstumu. Nors trąšų barstomosiomis galima išberti tik 1 ar 2 rūšių augalus, bet sudygs javų pabiros ir susidarys 2 ar 3 augalų rūšių tarpinis pasėlis.
Po pagrindinių augalų nuėmimo pasėti ar atželiantys tarpiniai pasėliai mineralinėmis trąšomis netręšiami, pesticidais nepurškiami.
Toks draudimas netaikytinas, kai tarpiniai pasėliai įsėti ir auga kartu su pagrindiniu pasėliu, pvz.: į sėkloms auginamus žieminius rapsus kaip tarpinis pasėlis įsėtos ir kartu auga pupos (pupos žiemą žus, o rapsai peržiemos ir subrandins sėklas) arba kai į javus ar kitus pagrindinius augalus įsėti vienamečiai ar daugiamečiai (keletą metų augsiantys su pagrindiniais pasėliais ir užimsiantys piktžolių vietą, bet neužgošiantys pagrindinių pasėlių) tarpiniai pasėliai.
Kartu su įvairiais pagrindiniais pasėliais keletą mėnesių ar metų kontroliuojamai auginami tarpiniai pasėliai – dar viena puiki galimybė sulaikyti perteklinį azotą ir atstatyti ar išsaugoti humuso atsargas. Tai ypač rekomenduotina augalininkystės krypties ar nulinį žemės dirbimą taikantiems ūkiams.
Daugiausia azoto netenkama ir didžiausias erozijos pavojus, kai intensyvūs krituliai nepaliaujamai skalauja augalija ar augalinėmis liekanomis nepadengtos dirvos paviršių.
Vasariniai ar žieminiai tarpiniai pasėliai turi būti auginami visose dirvose, kurios rudens–žiemos laikotarpiu lieka nepadengtos ilgalaikėmis žalienomis, daugiametėmis žolėmis, žiemkenčiais, žieminiais rapsais arba kitais augalais. Minėtu laikotarpiu ir būdais nepadengtų „nuogų“ dirvų neturi būti (leidžiamas nukrypimas ne daugiau kaip 5 % ariamos žemės ploto).
Vis tik, jei ūkyje auginami cukriniai runkeliai, kukurūzai silosui ar grūdams, pupos ar sojos grūdams, grikiai, vasariniai rapsai, vasariniai kvietrugiai, vėlyvosios bulvės ar vėlyvosios daržovės, kurie technologinę brandą paprastai pasiekia ir nuimami vėliau nei iki rugpjūčio vidurio, kai kurią ariamos žemės dalį, bet ne daugiau kaip 20 %, galima per žiemą palikti nepadengtą. Šio punkto reikalavimai netaikytini atnaujinamų pievų ir ganyklų plotams su pavasarį numatytu įsėti įsėliu, 50 ha ir mažesniems ūkiams, o rizikos vandens telkinių baseinuose – 10 ha ir mažesniems ūkiams.
Tarpinius pasėlius lauke būtina palikti per žiemą iki balandžio 1 d., t. y. iki to laiko neįterpti, neganyti ir nenaudoti pašarui. Per žiemą paliktas tarpinis pasėlis sumažina azoto išsiplovimą ir dirvožemio struktūros ardymą bei dirvos eroziją rudens–pavasario laikotarpiu, kai didelis kritulių perteklius. Iki pavasario augalinėje biomasėje išsaugotas azotas mikroorganizmų ardomas ir atpalaiduojamas kaip tik tada, kai augalai intensyvaus vystymosi metu jį jau gali panaudoti.
Rekomenduojam paskaityti
