• Temos
• Augalininkystė

Tarpiniai pasėliai

Jurgita Jonikaitė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Raseinių r. biuro augalininkystės konsultantė

2017-12-03

Mineralinės trąšos – pagrindinis daugumos ūkininkų „įrankis“, kuriuo dirvožemis praturtinamas maisto medžiagomis ir patenkinami auginamų augalų poreikiai. Tik jos nepadidina organinių medžiagų ir nesumažina piktžolių kiekio. Alternatyva – tarpiniai pasėliai. Jie gali sumažinti dirvoje vykstančią vėjo ir vandens eroziją, pagerinti dirvos struktūrą, padidinti humuso kiekį, taip pat sumažinti laukų piktžolėtumą, padidinti dirvožemio derlingumą ir padėti ūkininkams atitikti tiesioginių išmokų taisyklių reikalavimus. Pagal minėtus reikalavimus, šiuo metu leidžiama sėti įsėlį ir posėlį. Jie gali būti užskaitomi kaip ekologiniu atžvilgiu svarbi vietovė, kuri yra būtina pareiškėjams, kurie deklaruoja daugiau negu 15 ha ariamosios žemės.

Skirtingi tarpiniai pasėliai

Tarpiniai pasėliai gali būti auginami kelias būdais. Pagal sėjos laiką ir būdą jie skirstomi į įsėlinius, posėlinius ir žieminius. Dažniausiai auginami įsėliniai pasėliai, t. y. į pagrindinį pasėlį įsėjami augalai, kurie greitai vystosi nuėmus pagrindinių augalų derlių (vienametės svidrės, šunažolės, raudonieji dobilai ir kt.).

Posėliniai tarpiniai pasėliai sėjami nuėmus pagrindinių augalų derlių ir baigiantis vegetacijai užariami (baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai, siauralapiai lubinai ir kt.). Rekomenduojama šių augalų sėklos norma – 15–25 kg/ha^-1. Pasėti posėliniai augalai turi spėti pasiekti žydėjimo tarpsnį, todėl kartais trąšų barstytuvu gali būti įsėjami į javus, kai šie yra pieninės brandos tarpsnio. Tuomet išsėjama sėklos norma turi būti didinama. Joniškėlio bandymo stotyje atliktais tyrimais nustatyta, kad toks tarpinių augalų išsėjimo būdas pasiteisino tik po sėjos iškritus dideliam kritulių kiekiui.

Rečiau naudojamas būdas – žieminių augalų auginimas, kai pavasarį jų masė užariama arba sušeriama gyvuliams ir po to sėjami pagrindiniai pasėliai. Šiam tarpinių pasėlių auginimo būdui tinkami augalai – žieminiai rugiai, žieminiai rapsai ir kt.

Piktžolių stelbimas

Bet koks pasirinktas tarpinių pasėlių auginimo būdas mažina piktžolių kiekį laukuose. Gausi tarpinių pasėlių biomasė stelbia augančias vienametes ir daugiametes piktžoles, neleidžia joms vystytis.

Patikimiau augančias piktžoles stelbia įsėliniai tarpiniai pasėliai nei posėliniai, nes tik nuėmus pagrindinių augalų derlių įsėliniai augalai pradeda sparčiai vystytis ir stelbti piktžoles, o posėliniams reikia daugiau laiko sudygti ir pasiekti reikiamą augimo tarpsnį, kad sudarytų šešėlį augančioms piktžolėms.

Mokslinių tyrimų duomenimis, auginat tarpinius pasėlius, piktžolėtumas gali sumažėti daugiau kaip 50 proc., todėl tai ypač aktualu ekologiniuose ūkiuose.

Chemizuotuose ūkiuose sėjant įsėlinius tarpinius pasėlius, papildomai apsaugoti nuo piktžolių turi būti naudojami herbicidai. Javų pasėliuose su ankštinių augalų įsėliais gali būti naudojami herbicidai: Nufarm MCPA, MCPA super, MCPA, Agroxone 75, Ceridor MCPA 750, Basagran 480, Calibre 50 SX (naudojamas javuose su varpinių žolių įsėlius), Activus 330EC (su įsėliu gali būti naudojamas tik vasarinių miežių pasėlyje) ir kt. (visą informaciją apie registruotus herbicidus javams su įsėliais galima rasti www.vatzum.lt).

Maisto medžiagos

Augdami augalai sunaudoja tik tam tikrą dalį maisto medžiagų, o likusi dažnai išplaunama į gilesnius dirvos sluoksnius ir užteršia gruntinius vandenis. Dirvožemyje gali likti nuo 25 iki 155 kg/ ha^-1 azoto. Tai nutinka tuomet, kai dirvožemis nepadengtas augalais, maisto medžiagos nenaudojamos ir yra perteklinis kritulių kiekis.

Azoto junginius reikia lokalizuoti dirvos sluoksnyje, kuriame išsidėsčiusios pagrindinės augalų šaknys, kad jie butų tinkamai panaudoti. Tarpiniai pasėliai, augdami po pagrindinių augalų, „surenka“ likusius maisto elementus, kurie lieka dirvos paviršiuje.

Atlikus mokslinius tyrimus, nustatyta, kad mažiausia N koncentracija rudenį 0–40 cm dirvožemio sluoksnyje buvo tuose laukuose, kuriuose augintas baltųjų garstyčių tarpinis pasėlis, o didžiausia žieminių kviečių laukuose, nes jie buvo patręšti mineralinėmis NPK trąšomis ir šiaudų mineralizacijai paskatinti papildomai dar buvo išbertos N30 trąšos. Tačiau pavasarį azoto nuostoliai žieminių kviečių laukuose buvo žymiai didesni, palyginti su laukais, kuriuose rudenį buvo auginti tarpiniai pasėliai ir jų biomasė įterpta į dirvožemį (Maikštėnienė S. ir Masilionytė L., 2011).

Erozija

Penkiolikos Europos Sąjungos šalių duomenimis, iš 81,5 mln. ha dirbamos žemės, 13 mln. ha plote nustatyta didelė erozijos rizika. Nustatyta, kad erozija daugiausia pažeidė lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemius, kuriuose mažai humuso.

Tarpiniai pasėliai, nuėmus pagrindinių augalų derlių, savo antžemine mase dengia dirvos paviršių, todėl mažina dirvos eroziją, kurios metu derlingą viršutį dirvos sluoksnį nupusto vėjas arba nuplauna vanduo.

Taigi augindami tarpinius pasėlius ne tik sumažinsite piktžolių kiekį ir padidinsite maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, bet ir pagerinsite dirvos struktūrą, padidinsite aeraciją, sumažinsite kai kurių ligų ir kenkėjų plitimą, sulaikysite dirvos drėgmę ir, žinoma, prisidėsite prie aplinkos taršos mažinimo.

Naudinga vaizdo informacija

Patirtis: per ketvirtį amžiaus tvaraus ūkininkavimo link

Dirvožemio tyrimas. „Nesame tokie turtingi, kad bertume į žemę viską“

Siekiantiems racionaliai ūkininkauti – kintamos normos tręšimo planas