• Temos
• Augalininkystė

Svarbūs žiemkenčių tręšimo aspektai

Petras Kulikauskas

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tauragės r. biuro augalininkystės konsultantas

2023-04-18

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., Agroakademija.lt

Išaugus azoto trąšų kainoms, labai svarbu atsakingai vertinti investicijų atsiperkamumą, todėl šį pavasarį tręšti azoto trąšomis būtina tik prasidėjus žieminių rapsų vegetacijai, kad išbertas trąšas augalai maksimaliai pasisavintų ir panaudotų derliui formuoti.

Labiausiai augalams azoto reikia intensyvaus augimo periodu, todėl ir tręšti intensyviau turime prieš pradedant arba pradėjus augalams intensyviai augti. Tada išbertos trąšos bus panaudojamos efektyviausiai.

Kaip tręšti rapsus?

Jei žieminiai rapsai normaliai peržiemoję ir išsivystę, jiems visiškai nereikia ankstyvojo pavasarinio tręšimo iki jų vegetacijos pradžios. Rapsams azoto reikia skirti 2,2 karto daugiau negu žieminiams kviečiams. Kiekvienai tonai sėklų išauginti jie sunaudoja apie 60 kg N. Pavasarį jiems reikia skirti apie 60 proc. visos azoto trąšų normos. Dažnai mažiau patyrę augintojai bando sutaupyti ir skiria rapsams mažiau mineralinių trąšų. Nepakankamai patręšti rapsų pasėliai skursta ir užaugina menką sėklų derlių, kuris neatperka net ir mažiau sunaudotų brangių trąšų. Jiems trąšų reikia negailėti, nes tik optimalios jų normos gali visiškai atsipirkti ir duoti augintojui laukiamo pelno. Pertręšti rapsų, ypač vienos kurios nors rūšies trąšomis, taip pat neverta, nes derliaus kokybė būna prastesnė.

Iki stiebų augimo pradžios rapsai paprastai sunaudoja 130–150 kg N/ha, o iki žydėjimo pradžios šio elemento pasisavina iki 220–240 kg N/ha, iš kurių 120–150 kg/ha sunaudoja ankštaroms sudaryti. Kita dalis lieka stiebuose ir šaknyse. 120–150 kg/ha azoto kiekio ankštarose pakanka 3–4 t/ha sėklų derliui išauginti. Papildomi 40–80 kg/ha azoto (iš lapų bei stiebų atsargų ir tręšimo žydėjimo metu) gali užtikrinti 5–6 t/ha rapsų sėklų derlių.

Žieminiams rapsams daug azoto reikia žydėjimo pradžioje, ypač, kai pradeda formuotis ankštaros. Tada augalai per kelias dienas sunaudoja daugiau kaip 100 kg N/ha. Žydėjimo metu azoto pasisavinimas padidėja iki 10 kg N/ha per dieną, o iš dirvos augalai gali maksimaliai paimti tik 4–5 kg N/ha. Likusią dalį jie ima iš lapų ir stiebų. Lapuose sukauptą azotą ankštaroms formuoti augalai panaudoja sunkiau negu sukauptą stiebuose, todėl šiuo tarpsniu labai efektyvu rapsus patręšti per lapus.

Pasirenkant azoto trąšų normą žieminiams rapsams, svarbiau nei kviečiams, yra atlikti dirvožemio analizę – nustatyti augalams prieinamo azoto kiekį, kuris dirvožemyje gali svyruoti nuo 20 iki 40 kg N/ha. Skiriant azoto trąšas, šį kiekį iš numatytos normos reikia atimti. Taip sutaupome nemažai brangių azoto trąšų, nesumažindami rapsų sėklų derliaus.

Rapsams ypač svarbi siera, kurios trūkstant augalai negali sudaryti kai kurių baltyminių rūgščių ir apsauginių medžiagų, daugiausia – gliukozinolatų. Siera padeda rapsams geriau pasisavinti azotą. Vienai tonai rapsų sėklų užauginti augalai sunaudoja 10–15 kg sieros.

Žieminių kviečių tręšimo strategija

Žieminių kviečių tręšimo strategija priklauso nuo sėjos laiko rudenį ir pasėlių būklės pavasarį. Anksti pasėtus ir vešliai augančius žieminių kviečių ar žieminių miežių pasėlius pavasarį azoto trąšomis reikia tręšti mažiau. Visiškai kita tręšimo strategija turi būti vėliau sėtuose žiemkenčių pasėliuose. Rugsėjo pabaigoje pasėti kviečiai prieš žiemą suspėja užauginti 2–3 lapelius. Vėliau sėjant, didėja augalų išretėjimo rizika. Kuo vėliau sėjama, tuo didesnės sėklos normos reikia. Dar svarbiau – tikslus pasėlio tankumas, sėjant į neartą, o tik į sekliai įdirbtą dirvą. Vėliau rudenį pasėtų kviečių derlius labai priklauso nuo oro sąlygų pavasarį. Jei pavasaris, o su juo ir augalų vegetacija, vėluoja, kviečiai krūmijasi lėčiau ir užaugina mažiau šoninių stiebų. Tuomet labai sumažėja produktyvių varpų skaičius ir grūdų derlius.

Pasėtų spalio mėnesio pirmąjį dešimtadienį kviečių pasėlio išretėjimo rizika šiek tiek sumažėja, nes maži daigeliai dar gali maitintis iš sėkloje esančių maisto medžiagų rezervo ir yra atsparesni nepalankioms oro sąlygoms. Tačiau anksti pavasarį, kada pradeda labai svyruoti dienos ir nakties temperatūra, silpni kviečiai gali nukentėti nuo iškilnojimo.

Pastarųjų metų daugelio augintojų patirtis ir kai kurie bandymų rezultatai rodo, kad anksti pasėti žieminiai kviečiai gali labiau nukentėti nuo ligų (kartais ir kenkėjų) bei nepalankių klimato sąlygų negu vėlesnės sėjos pasėliai. Tačiau labai vėlinti žiemkenčių sėją mūsų sąlygomis taip pat rizikinga dėl ankstyvų šalnų.

Įvertinti žieminių kviečių pasėlių būklę būtina, norint efektyviai panaudoti sparčiai brangstančias azoto trąšas. Anksti pasėtiems ir gerai peržiemojusiems žieminių kviečių pasėliams užtenka skirti 30–40 kg N/ha pradinę trąšų normą arba jų tręšimą šiek tiek atidėti. Jei pasėlis yra dar tankesnis, o augalai silpniau išsikrūmiję, azoto normą reikia padidinti bent 20 kg N/ha.

Vėliau sėtiems žieminių kviečių pasėliams anksti pavasarį startinė azoto trąšų norma turėtų būti ne didesnė kaip 30 kg N/ha. Dažnai kai kurie augintojai pirmojo tręšimo metu skiria 60–80 kg N/ha. Tai klaida, nes tuomet šaknų sistema yra tik pradėjusi atsigauti po žiemos, ir augalai nesugeba pasisavinti didesnio trąšų kiekio. Kadangi azoto trąšos gretai išplaunamos, skirdami didesnes trąšų normas augintojai patiria nemažų nuostolių. Be to, išplauti nitratai užteršia gruntinius vandenis. Reikia įsidėmėti, kad kuo didesnė vienkartinė azoto trąšų norma skiriama, tuo trąšų panaudojimas santykinai bus mažesnis.

Azoto trąšas reikia išberti arba išlaistyti (jei naudojame skystąsias) anksti pavasarį, kai tik atsinaujina žiemkenčių vegetacija. Tai nesunku nustatyti išrovus augalą ir nuo šaknų nuplovus prilipusias žemes. Rudeninės kviečių šaknys visuomet būna tamsios spalvos. Jei nėra baltos spalvos šaknų, augalai vegetacijos nepradėję. Paprastai jie pradeda busti iš žiemos miego, kai dirva įšyla bent iki 3–4°C. Antrą kartą pavasarį azoto trąšomis žiemkenčiai tręšiami krūmijimosi pradžioje ir reikia skirti pačią didžiausią azoto trąšų normą – apie 50 proc. Tiksliausiai azoto trąšų normą galima nustatyti tik tada, kai pavasarį tiriamas augalams pasisavinamo azoto kiekis dirvožemyje.