• Temos
• Augalininkystė

Smulkaus ūkio siekiai ir problemos. Pokalbis su Valerija ir Dainiumi Petrovičiais

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2021-08-04

Darbymečiu taip būna – sutari, išvyksti pasikalbėti su ūkininku, o jis negali atidėti skubaus darbo. Taip šįkart nutiko nuvykus į Dainiaus Petrovičiaus ūkį. Skubus pirmasis šį sezoną Maximos užsakymas – ir kalbėtis nėra kada, reikia dirbti. Dainiaus trukdyti negaliu, o pasikalbėti su jo mama Valerija Petrovičiene, palydėjusia iki lauko, kuriame virė darbas, buvo tikrai malonu. Vėliau prisijungė ir Dainius.

Tėvai augina rapsus, cukrinius runkelius, žirnius, pupas, žieminius ir vasarinius kviečius. „Labai stengiamės laikytis sėjomainos. Jei jos nėra – sistema žlugusi. Sėjame tarpinius augalus, kad žemė daugiau gautų organikos. Dažniausiai garstyčias, taip pat linus, ridikus. Ne visada rinkoje gali gauti to, ko nori. Šiemet žirnius užsiauginime patys, tai vieną komponentą jau turėsime“,– pasakojo Valerija.

Kalbant apie šių metų derlių, moteris sakė, kad tikėjosi įspūdingo rapsų derliaus, bet nieko panašaus – grūdai taip sudžiūvo. Laukas įspūdingas, ankštarėlės nemažos, o kai pradedi kulti, nėra kam byrėti. Nors rapsams turėjo užtekti drėgmės, patys stiebai dar žali, bet saulė sudegino ankštarėles. Sėklytė aguonos grūdo dydžio. „Kai kur geresni, gal kiek nuo veislių priklauso. Antrus metus nesiseka. Pernai sniegas išguldė. Kai pagulė, taip ir neatsikėlė. Šiemet nei žolės, nuo ligų nupurkšta, pasėlis idealiai atrodo, o rezultato nėra. Nuostoliai didžiuliai. Kai prasidėjo karščiai, dar nieko buvo. Vieną savaitę laikėsi, antrą savaitę jau pasimatė. Iš pradžių lopais, vėliau jau visas laukas nudegė“, – nuogąstavo Valerija.

Užsimenu apie žinomą tiesą – ūkininkai priklausomi nuo gamtos stichijų. Valerija sakė, kad nėra vienodų metų. Ūkininkaujant nei vieno pavasario nebuvo vienodo. Šiemet šaltas, ilgas. Lyja, įvažiuot negali. Pasėti vos spėjo.

Stebime, kaip iš lauko galo artėja bulvių kasamoji, kurioje darbuojasi Dainius. „Bulvės čia anksčiau sodintos, nes lengva žemė, o sunkesnėje sodintos daug vėliau. Jos bus saugojimui. Jei tokiu metu prasideda realizavimas – viskas tvarkoje. Bet būna, kad prasideda ir sustoja – niekam bulvių nereikia. Pernai tokiu laiku nelabai kam reikėjo“, – prisiminė moteris.

Pasakoju, kad pernai mano darže bulvės užaugo nedidelės – „restoraninės“. „Lietuviams mažos kažkodėl nepatinka. Mes esme Lietuvos daržovių asociacijos nariai gal jau kokį 15 metų. Nuvažiavome pirmąkart į Suomiją. Mažų bulvyčių davė valgyti. Tada buvome nustebę. Šiaip mes daug keliavome, daug matėme. Kiekviena šalis skirtinga, o dažniausiai mažas bulvytes patiekia. Prieš dvejus metus su asociacija buvome Amerikoje. Ten vėl kitaip. Bulvės verdamos su lupenomis, ir bulvių košė sutrinta su jomis. Mes iš pradžių galvojome, kad ten spirgučiai, paklausėme ir sužinojome, kad nieko panašaus. Valgėme su lupenomis ir nieko – skanu. Matyt parinkta bulvių veislė, kad odelė nebūtų stora“, – mažas bulvytes reabilitavo Valerija.

Atkreipiu dėmesį, kad Dainius kasamojoje kiloja pritvirtintą sietą. Klausiu, ar čia pačių sugalvota racionalizacija. Valerija tai patvirtina: „Sietas pakabintas, kad bulvės nesidaužytų. Eina ne tik bulvės ir akmenys. Dainius rodo, kokiame aukštyje jį pakelti. Nes šviežios bulvės, odelė plona, kasame taip, kad kuo mažiau jų pažeistų. Kokią techniką turi, su ta ir sukiesi. Šiaip bulvių nuėmimo technika labai brangi“.

Teiraujuosi, gal augindami įvairius augalus nepatiria didelių nuostolių. Pasak Valerijos, kai buvo labai lietinga, džiaugėsi, kad „ant nulio išėjo“. Šiaip yra buvęs ir minusas, ir nuostolių buvo. Tik žiūrėk, kad bankams surinkti. Juk reikia darbuotojus išlaikyti, mokesčiai tik auga, o produkcijos kaina pernai buvo žiauriai žema. Kiek visko reikia parduoti, kad susirinktum vien algoms. Darbuotojų trūksta. Niekas šį sezoną neatėjo pasisiūlyti. Anksčiau dar moterys ateidavo, o su vyrais darbuotojais visai sudėtinga. Pašalpų sistema labai išbalansavo žmones. Jie dirbti nenori, jiems užtenka, ką gauna. Iš kartos į kartą auga tinginiai. Vaikai nei mokytis, nei dirbti nori.

„Kodėl aš turiu juos visus išlaikyti? Kodėl turiu savo šeimą skriausti? Mūsų vaikai ėjo į mokyklą, mes nieko negavome, viską patys turėjome užsidirbti, išlaikyti, išleisti į aukštuosius mokslus. Kas atvažiavo į kaimą pasižiūrėti, kaip gyvena smulkūs ūkininkai. Suprantu, kad Covidas, viskas blogai, bet bent pasiklaustų. Aš Dievo meldžiu, kad sūnums nedingtų apetitas likti kaime. Jie dirba iki sutemos. Vakar 11 val. parėjo, o šiandien vėl 6 val. ant kojų. Kiek gali šitaip varyti be poilsio. Jauni, jiems gi reikia visko“, – sakė dviejų ūkininkaujančių sūnų mama.

Mamai svarbu, kad sūnums užtektų laiko pomėgiams. Dainiui – vandenlenčių sportui, Gyčiui – motociklams.

Žinoma, Valerija labai džiaugiasi, kad sūnūs ūkininkauja. Abu sėkmingai baigė Žemės ūkio akademiją. Dainius ekonomiką ir verslo analizę, o Gytis agronomiją. Nors Dainius įstojo į mokamą vietą, po dviejų metų perėjo į nemokamą, ir jam grąžino sumokėtus pinigus.

„Žinoma, sūnums geriausiai, kai savaitgaliai laisvi. Bet ką padaryti, kai būna taip – 5 dienas lyja, o savaitgalį geras oras ir reikia purkšti. Visi važiuoja prie jūros, o mes į laukus. Koks oras prie jūros, visada pasako, bet kaip tas ūkininkas gyvena, koks oras laukuose – niekam neįdomu. Labai svarbu, kad nekurstytų ugnies tarp kaimo ir miesto. Kuo dabar tas ūkininkas negeras? Nei mes tos gamtos teršiame, juk niekas dar nesugalvojo ekologinio traktoriaus. Kiek mes maitiname, kiek išlaikome įmonių, kiek duodame žaliavos. Gaila ir gyvulių augintojų. Tiek būdavo karvių, pas mus kaime viena liko. Dabar vištos neapsimoka, kiaulės neapsimoka, karvės neapsimoka. Tai ką žmogui daryti kaime“, – nuoskaudas išsakė V. Petrovičienė.

Dainius pasirinko auginti bulves

Dainiaus Petrovičiaus ūkis dabar užima 48 hektarus. Jį ES finansuojamą projektą įgyvendinantis ūkininkas turės plėstis 35–40 hektarų. Bulvės šiuo metu auga 26-iuose ha, o 21 ha užima kviečiai.

Dainius naudojosi jaunojo ūkininko įsikūrimo parama, du kartus – ūkio modernizavimo. „Įgyvendinant dabartinį projektą, reikalingas ūkio augimas, nes investicijos reikalauja pilnų pajamų. Modernizavimas padeda pagerinti ekonominę dalį. Plėstis turiu per kelerius metus. Įgyvendindamas pastarąjį projektą, įsigijau bulvių rūšiavimo liniją, kuri santykinai pažangi ir labai palengvins visus darbus,“– situaciją apibūdina diplomuotas ekonomistas.

Ūkininkas sako, kad visą laiką renkasi ir ieško geresnių bulvių veislių. Jų daug bandyta. Pastaruoju metu iš vėlyvesnių patinka Gala. „Daug iš asortimento išbraukėme, kad ją pasirinktume, nes labiausiai tinkanti, o iš ankstyvų kiekvienais metais vis kažką naujo bandome. Pastaraisiais renkuosi veislę – Nandina“,– apie pasirinkimą pasakojo Dainius.

Prieš kiekvienas bulves auginami tarpiniai pasėliai, kurie paliekami per žiemą, o visą laiką bulvės auginamos po kviečių. Dažniausi tarpiniai pasėliai – garstyčios, po to mišinys. Ir jame vienas iš komponentų visada išlieka garstyčios.

Sausra bulvėms labai žalinga, todėl gerai, jei yra galimybė jas laistyti. Šiuo metu naudojamas dviejų karjerų vanduo. Kur galima, palaistomos ankstyvosios bulvės.

„Ateity planuoju kažką susikurti pats. Sistema reikalinga, jei tokie metai kartojasi, o jie kartojasi, tai nebandyti pagerinti savo infrastruktūros būtų kvaila. Planai yra kur, kaip ir dabar reikia sulaukti kada. Tai būtų ūkio investicija – reikia išsikasti telkinį ir papildomai įsirengti gręžinį, nes telkinio gali neužtekti“, – apie svarbią būsimą investiciją kalbėjo Dainius.

Bulves ūkininkas realizuoja Lietuvoje – Maximos, IKI tinkluose. Šį sezoną gautas tik pirmas užsakymas į Maximą. „Dar tik pati pradžia. Sunku pasakyti, kaip bus toliau. Pernai teko bulves eksportuoti į Ukrainą, nes Lietuvoje buvo žemos kainos ir menkas pirkimas“, – praėjusį sezoną prisiminė Dainius.

Ūkininkas džiaugėsi, kad pernai pavyko nusipirkti šalia savų saugyklų esančias buvusias obuolių saugyklas. Jos pastatytos su apšiltinimu, sąlygos bulvėms laikyti labai palankios, nes vasarą neleidžia labai įkaisti, o žiemą neperšąla.

Pasak Dainiaus, optimaliausios sąlygos bulvėms laikyti per žiemą – +3–5 ^oC. Ir reikia žiūrėti, kaip jos reaguoja. Vienos gali būti žemesnėje temperatūroje – +2–3 ^oC, kitos šiek tiek aukštesnėje. Priklauso nuo veislės ir sandėliavimo būdo. Ūkyje bulvės sandėliuojamos konteineriuose. Dainius galvoja apie papildomą investiciją temperatūrai kontroliuoti – šaldymo įrenginius.

Paklaustas apie tris šiuo metu ūkyje svarbiausius dalykus, D. Petrovičius vardija: „pagerinti laistymo galimybes, įsigyti šaldymo įrenginius, nes anksti vasarą reikia šviežias bulves sandėliuoti, trečias – sėkmingas išsiplėtimas“.

Tegul pavyksta viską įgyvendinti ir, žinoma, atrasti laiko mėgstamam vandenlenčių sportui.