Sėti sojas? Verta pabandyti

Akvilė Petrauskaitė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės specialistė

2014-01-20

Lietuvos laukuose auginami rapsai ir varpiniai javai, kur ne kur – žirniai, cukriniai runkeliai. Vienu iš dažniau auginamų augalų galėtų ir turėtų tapti sojos. Jų yra apie 60 rūšių ir daugybė veislių. Sojos – tai maistas, pašaras, vaistai ir žaliava daugybei gaminių. Tai biologinis azotas, puikus priešsėlis ir pigus baltymų ir riebalų šaltinis.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Priešsėlis, dirva, sėja

Literatūroje nurodoma, kad sojos geriausiai auga derlingose nepiktžolėtose dirvose. Joms tinka javų, cukrinių runkelių, kukurūzų, bulvių, daugiamečių žolių priešsėliai, o netinkami ankštinių augalų, nes gali padidėti ligų ir kenkėjų pavojus.

Pavasarį, kai tik pradžiūva, iš rudens suartą dirvą reikia nuakėti. Jei pavasaris užsitęsia arba dirvos yra nelygios ir piktžolėtos, jas pravartu 6–8 cm gyliu nukultivuoti ir privoluoti. Taip išlyginamas dirvos paviršius ir paskatinamas piktžolių dygimas.

Geriausiai sojos dygsta, kai dirvos paviršius sušyla iki 10–15 ^oC. Labai svarbu, kad subrinkusios sėklos sudygtų, nes kitaip jos gali supūti. Jau sudygęs sojos pasėlis gali iškęsti 3–4 ^oC šalnas. Taigi geriausia ankstyvąsias sojas sėti antroje gegužės pusėje, kai orai tampa pastovesni. Be to, jos yra trumpadieniai augalai, vėliau pasėtos geriau pakelia ilgos dienos stresą, mažiau kenčia nuo piktžolių. Deja, pas mus saulės kiek per maža, tad reikia ieškoti kuo ankstyvesnių veislių. Bet kuo ankstyvesnė veislė, tuo mažesnis derlius, o vegetacija vyksta labai ilgai – iki spalio mėnesio.

Sėklos norma

Sėklos norma priklauso nuo sėjos būdo, sėklų stambumo ir kovos su piktžolėmis metodų. Pirmiausia sėjamos vėlyvesnės veislės ir baigiama ankstyviausiomis. Ankstyvųjų veislių sojas rekomenduojama auginti 15–45 cm tarpueiliais, vidutinio brendimo – 15–70 cm. Sėklos normą geriausiai nustatyti milijonais sėklų hektarui. Ankstyvųjų veislių (Annuška, Anastasija, Biliavka, Monica) sojų sėklos norma tokia: auginant 15 cm tarpueiliais – 0,85–0,9 mln. daigių sėklų/ha, 30 cm – 0,7–0,75 mln. daigių sėklų/ha, 45 cm – 0,6–0,65 mln. daigių sėklų/ha. Prieš sėją sojų sėklas reikėtų apvelti joms tinkamu nitraginu (gumbelinėmis azotą fiksuojančiomis bakterijomis). Tokiu būdu, priklausomai nuo būsimo derliaus, dirvoje sukaupiama iki 170 kg/ha grynojo azoto, todėl sojos yra puikus priešsėlis po jų auginamiems augalams.

Trąšų naudojimas

Literatūroje nurodoma, kad 100 kg sojų sėklų užauginti reikia 7,5 kg azoto, 2,5 kg fosforo, 3,5 kg kalio, 1 kg magnio, 2 kg kalcio, 0,4 kg sieros. Sojos 50–70 proc. reikalingu azotu apsirūpina pačios, t. y. gauna iš jų šaknyse gyvenančių gumbelinių bakterijų, jeigu jų yra dirvoje. Todėl, jei trūksta mineralinių trąšų, sojas galima auginti ir netręšiant mineralinėmis azoto trąšomis.

Sojoms rekomenduojama 20–60 kg/ha azoto, 60–80 kg/ha fosforo ir 80–120 kg/ha kalio veikliosios medžiagos, priklausomai nuo maisto medžiagų kiekio dirvoje. Fosforo ir kalio trąšos išberiamos prieš rudeninį arimą arba anksti pavasarį, o 30 kg/ha azoto – pavasarį, ruošiant dirvą sėjai. Nepatręšus azotu pavasarį, vertėtų tą jo kiekį atiduoti prieš sojų žydėjimą. Geriausiai berti į tarpueilius, kad augalai neapdegtų. Intensyviausiai maisto medžiagas sojos naudoja nuo žydėjimo iki ankščių susidarymo.

Problema – piktžolės

Sojų šaknims reikia šviesos, tad turi būti platūs tarpueiliai, o juose mėgsta augti žolės. Jei gegužė šilta ir pakanka drėgmės, sojos sudygsta per 10 dienų, o vėsiu oru – per 20. Piktžoles tenka naikinti agrotechninėmis ir cheminėmis priemonėmis. Ekologiniuose ūkiuose sojas geriausia būtų auginti plačiais tarpueiliais, kad po sudygimo būtų galima bent 1–2 kartus išpurenti tarpueilius. Akėti sojas bent vieną kartą reikėtų praėjus 3–4 d. po sėjos. Sojos akėjimą ištveria gana lengvai, tačiau to nereikėtų daryti likus 2–3 d. iki jų daigų pasirodymo dirvos paviršiuje, tuomet sojos jautriausios mechaniniams pažeidimams.

Atsižvelgiant į piktžolėtumą, sudygusius pasėlius taip pat galima vieną ar du kartus akėti. Tai daroma tuomet, kai augalai yra 10–12 cm aukščio. Pirmą kartą akėti galima, kai sojos užaugina pirmąjį tikrąjį lapelį (trilapį), antrą, kai jos išleidžia trečiąjį tikrąjį lapelį. Akėti sojas geriau antrąją dienos pusę (nes tuomet augalai būna mažiau jautrūs mechaniniams pažeidimams). Važiuojama skersai arba įstrižai eilučių. Akėjimas iki sudygimo pasėlių piktžolėtumą gali sumažinti iki 40–50 proc., augalams sudygus – 50–60 procentų.

Svarbu atsiminti, kad pirmomis savaitėmis jos auga lėtai, nes formuoja šaknis. Todėl jas gali nukonkuruoti piktžolės.

Chemizuoti ūkiai be minėtų agrotechninių priemonių naudoja ir herbicidus. Pavyzdžiui, Ukrainoje, ypač daugiametėmis piktžolėmis užterštose dirvose, po pavasarinio akėjimo leidžiama varpučiams užaugti iki 10–12 cm, o usnims ir kitoms piktžolėms – suformuoti rozetes, tuomet sėjamos sojos. Iki sojų sudygimo likus 3–4 d., pasėlis nupurškiamas Raundapu. Lietuvoje nėra registruotų herbicidų sojoms.

Derliaus nuėmimas

Sojų derliaus nuėmimas ir saugojimas nedaug skiriasi nuo žirnių. Kuliama esant sausam orui, pjaunamasis agregatas nustatomas žemiausioje padėtyje, kad į bunkerį patektų ir žemiausiai užsimezgusios ankštelės. Kombaino būgno apsisukimai turi būti ne dažnesni kaip 600 apsisukimų per minutę. Nukultos sėklos džiovinamos ne aukštesnėje kaip 30–35 ^oC temperatūroje. Jei planuojama laikyti ilgiau, sėklas reikia išdžiovinti iki 10–12 proc. drėgnumo.

Sojų kainos pasaulio biržose panašios kaip ir rapsų, 2013 m. gruodį kainavo 1235,21 Lt/t. Sojų auginimo savikainos atsipirkimo riba svyruoja tarp 1,5–2 t/ha derliaus. Jeigu derlingumas didesnis, sojos pelningos, jeigu mažesnis, šie ankštiniai augalai– puikus priešsėlis, sukaupiantis nemažai azoto.

Parengta pagal mokslininkų rekomendacijas