• Temos
• Augalininkystė

Šeimos ūkyje braškės auginamos ketvirtį amžiaus

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2020-08-26

© LŽŪKT nuotr.
Rymantas Norkus Šiaulių krašte ir dar gerokai už jo žinomas kaip patyręs braškių augintojas – jas augina jau ketvirtį amžiaus ir tik iš to pragyvenantis. Metams bėgant, Kėblių kaime įsikūrusiame Norkų šeimos ūkyje uogų pasiūla gausėjo: auginamos žemuogės, šilauogės, serbentai, avietės. Uogininkas pripažįsta, kad šiame versle labai daug niuansų, kuriuos reikia žinoti, į jį neriantiems. „Man patinka pasidalinti patirtimi, kad žmonėms sektųsi“, – sako Rymantas priimdamas grupę uogų augintojų, projekto „Žemdirbių konsultavimas“ dalyvių iš Klaipėdos, Skuodo ir Kretingos rajonų. Projekto veiklą finansuoja Žemės ūkio ministerija iš valstybės biudžeto lėšų.

Uogų augintojus į diskusijos grupes pasikeisti patirties subūrė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kretingos r. biuras. Biuro vadovė, ekonomikos konsultantė Gražina Poškienė sako, kad dalintis patirtimi – labai svarbu. „Ieškome įvairių bendradarbiavimo sričių. Ūkininkams dažnai pritrūksta drąsos burtis į grupes, keistis nuomonėmis, kalbėtis apie sėkmes ir spręsti problemas. Ūkininkai pageidauja praktinių mokymų, tad dalyvauti „Žemdirbių konsultavimo“ projekto diskusijų grupėje – viena iš galimybių. Iš viso ši grupė susitiks tris kartus. Jau lankėmės dalyvių ūkiuose, buvome pasikvietę mokslininkę ekspertę. Esame labai dėkingi Rymantui Norkui, kad svetingai atvėrė savo ūkio duris, – sako Gražina Poškienė.

Svarbiausia – rasti kontaktą su pirkėjais

Nor­kų braš­kės au­ga dvie­juo­se ūkiuo­se: už Grūzdžių mst. ir prie namų, Kėblių kaime (prie pat Lietuvos magistralinio kelio, besijungiančio su Latvijos siena).Iš tėvų ūkį perėmusi dukra Riman­tė su Eu­ro­pos Sąjungos pa­ra­ma ūkį nuo 2,6 ha pra­plėtė iki 5, tačiau intensyviai braškės skinamos iš 2 ha. Nuimami du derliai, o trečius metus tiems plotams dėmesio skiriama minimaliai – nuskinamos tik pirmosios, didžiosios braškės, o visas kitas nusiskina į ūkį atvykę klientai, kuriems uogos parduodamos iki 1,50 euro.

Braškių sezonas trunka maždaug nuo kovo iki spalio mėnesio. Pirmosios braškės pradedamos skinti šiltnamyje, parduodamos prie savo namų. Už kilogramą prašoma iki 8 eurų. Daugiau kainos nekeliamos, nes, kaip sako Rymantas, „mums nebeskanu“. Ūkininkas įsitikinęs, jog klientus reikia gerbti, bet neįkyrėti ir į jų piniginę nelįsti. Klientą reikia ugdyti. Pasak ūkio šeimininko, uogas nuskinti problema nedidelė ir primena žydų posakį, kad pigiai parduoti proto nereikia.

„Klientai jus turi pažinti, o jūs turite žinoti pirkėjo skonį. Jei braškios gražios, lietuviams dar reikia įrodyti, kad prekiauji savomis uogomis, todėl visuomet pakviečiu apsilankyti ūkyje. Tuomet klausimų nebekyla. Žinoma, reikia laiko, kad klientas ieškotų jūsų, tad turime juos augintis“, – patarimus dės­to R. Nor­kus.– Ilgametė patirtis, uogų kokybė ir pirkėjų pasitikėjimas – sėkmės raktas. Mes už­siau­gi­no­me pir­kė­ją, ku­ris ži­no braš­kių sko­nį ir už jį pa­si­ren­gęs mo­kė­ti. Į na­mus atvyksta ir lat­viai, ir lie­tu­viai. Klien­to ne­ga­li pa­leis­ti, tu­ri jam parduoti švie­žias, kokybiškas uo­gas“.

Svarbu rasti ir tinkamą vietą parduoti. Norkams pirkėjų netrūksta: braškėmis šeimos nariai prekiauja ne tik Šiaulių turguje ar iš namų. Va­žiuo­jant Kry­žių kal­no link, pirkėjų akis patraukia links­mas braš­kės formos kios­ke­lis, ku­ria­me jau anks­ty­vą ry­tą ga­li­ma įsi­gy­ti šviežiai skintų uogų.

Per sezoną šiauliškiai sam­do 8 skynėjus, nors vė­ses­niais orais už­ten­ka ir ma­žiau. Svar­biau­sia – darbš­čių. Nors daug kam planus pakoregavo susiklosčiusi epidemiologinė situacija, tačiau Rymantas džiaugiasi, kad užsienin neišvykę tautiečiai braškes galėjo skinti ir čia, Lietuvoje. Vis tik nu­skin­ti uo­gas neuž­ten­ka, svar­bu – ko­ky­biš­kai su­rū­šiuo­ti. Braškės rūšiuojamos pagal 4 standartus (didelės, vidutinės, mažos, nekokybiškos). Tai nelengva, bet braškių kokybė tikrai daug geresnė, o pirkėjai įvertins sugrįždami. Se­zo­no me­tu per dieną braš­kių pri­ski­nama apie pu­sę to­nos. Pasak šeimininko, pelnas būna didžiausias iš ankstyviausių uogų, pvz., „Flair“ braškių priskinama iki 4 t. Uogos skinamos jau nuo 5 ryto iki karščių, nevėsinamos. Į prekybos vietą pristatomos apie 7.30 ryto. Per dieną papildoma 3–4 kartus.

Veislių įvairovė ir technologiniai patarimai

Norkų ūkyje auginamos įvairių – ir ankstyvų, ir labai vėlyvų veislių – braškės, tad šviežių uogų turi iki vėlyvo rudens, o dėl veislių įvairovės (au­gi­na per 10 veislių) paprasčiau uogas laiku nuskinti. Braškių augintojas pabrėžė, kad dažniausiai braškių derlius priklauso nuo metų. Ta pati veislė vienais metais gali klestėti, o kitais nuvilti. Kiekviena braškių veislė yra labai skirtinga ir tai, kas patiks vienai, nebūtinai patiks kitai. O pasisodinus keletą įvairaus ankstyvumo braškių galima turėti gan ilgą braškių derėjimo sezoną. „Visuomet pradedantiems šį verslą patariu atvažiuoti į ūkį, leidžiu ragauti visas uogas iš eilės. Parodau visas veisles. Čia kaip vairuoti mašiną – visi turi savų pageidavimų“, – juokiasi Rymantas. – Visuomet klausiu, kas turimoje žemėje augo anksčiau. Jei pieva, tai net daigų neparduodu, nes tokioje žemėje bus visko: ir kirminų, ir piktžolių. Pirmiausia bent metus tokią žemę reikia dirbti, tuomet ir efektas bus geresnis“.

Vieniems pirkėjams reikiasaldžių uogų, kitiems rūgštesnių. Rugpjūtį perkamiausios remontantinės „Mariguette“, „Malvina“ braškės. Iš ankstyvųjų Rymantas mi­ni „Flair“, „Rum­ba“, „So­na­ta“.Ieš­ko nau­jų sal­des­nių uo­gų veis­lių, iš­ban­do jas par­si­ve­žę iš olan­dų, vokiečių. Iš viso šiemet pirkta apie 33 tūkst. daigų, tik „Malvina“, vėlyvųjų braškių veislė, pasodinta iš savų daigų. Po­pu­lia­riau­sia veis­lė „Asia“ – sal­džios di­de­lės uo­gos. Tačiau, kaip ir kiti patirties pasidalijimo grupės nariai minėjo, šiemet šią veislę labai puolė antraknozės liga, pažeidžianti uogas, žiedus, stiebus, lapus ir braškių šaknis. Tad Rymantas sakosi dar gerai pagalvosiąs, ar ją augins kitąmet.

Dešimtmetį vargęs su šiltnamiais (juose augino braškes ankstyvajam derliui), dabar augintojas sodina braškes į juoda balta plėvele dengtas lysves ir į dirvą.

Auginant po plėvele, daug didesnis skynimo našumas, apsauga nuo piktžolių, ankstyvas kokybiškas derlius, bet jei koks kenkėjas pagraužia ar pašąla, lieka tuščia, tad, pasak šeimininko, nėra idealaus sprendimo – augintojas pats turi apsispręsti. Rymantas perspėja, kad dėl juodos plėvelės pirmaisiais metais gali kilti bėdų, ypač sodinant „Frigo“ braškių daigus, nes lapų mažai ir uogos gali iškepti, tuomet reikėtų ant lysvių kloti šiaudų. Braškyno šeimininkas pripažįsta, kad iš dirvoje augančių kerų paprastai derlius iš ha būna didesnis, tik su piktžolėmis daugiau problemų.

Visos ankstyvos veislės pavasarį auginamos specialiuose „tuneliukuose“ su danga: kas 2 m įsmeigiami 6 mm cin­kuo­tos vie­los lan­kai, ku­rie apden­giami plė­ve­le. Ji, pasak šeimininko, laiko tikrai ne vienus metus, gal net dešimtmetį. „Jei plėvelė kur nutrūko, suriši ir viskas. Gal ir nelabai gražu, bet mano piniginėje daugiau lieka. Ir lenkai tokią technologiją naudoja. Nors lankai sukelia uogų savikainą, bet uogos kokybiškesnės, gali nebijoti lietaus – rankas tik įkiši po plėvele ir skini sausas uogas. Be to, paukščiai uogų neranda“, – kolegiškai patarimus dalija Rymantas.

Rudenį sutvarkyti kerai apdengiami 2 sluoksniais agrodanga, pavasarį vienas sluoksnis nuimamas. Kai kerai atitarnauja, po 3–4 metų, braškės užariamos ir į tą patį lauką grįžta po 5 metų. Sėjami žirniai, keleriems metams paliekamas juodasis pūdymas, kad grambuoliai išnyktų.

Svarbiausias dalykas braškei – drėgmė. Jeigu jos trūksta, braškės susmulkėja, uo­gos ait­rios, kar­čios, praranda blizgesį. Saus­ra Norkams ne­ri­mo ne­ke­lia. Jau daug me­tų vi­suo­se lau­kuo­se yra įreng­tas lašelinis lais­ty­mas. Tu­ri iš­si­ka­sę ar­te­zi­nį grę­ži­nį, tven­ki­nius. Per nak­tį iš grę­ži­nio lei­džia van­de­nį į tven­ki­nius, juo­se sau­lė van­de­nį įšil­do ir tuo­met į­jun­gia­mas lais­ty­mas. „Keleri pastarieji pavasariai ir vasaros dar kartą įrodė, jog investicijoms negalima gailėti ir dangaus ar likimo nevalia kaltinti“, – įsitikinęs braškių augintojas.
Braškės tręšiamos taip pat lašeliniu būdu. Pasak šeimininko, ūkyje trąšų naudoja minimaliai. Kas kelerius metus Rymantas tiria dirvožemį, lapų tyrimus, stebi dirvožemio drėgnumą. Po 2–2,5 mėnesio prekybos braškėmis prasideda desertiniai juodieji serbentai „Bona“, koloniniai raudonieji serbentai „Rovada“, vidutinio ankstyvumo auksuotieji serbentai „Laila“, agrastai, gervuogės, iki spalio vidurio – remontantinėmis avietėmis.
Paklaustas, iš kur pats sėmėsi patirties, šiauliškis sakosi, kad iš klegų Lietuvoje ir užsienyje, lankosi parodose svetur, ypač rekomendavo nuvykti į Vokietijoje organizuojamas. Apkeliauti ir Austrijos uogininkystės ūkiai. Informacijos verta rinktis ne iš vieno šaltinio.
„Apdegame“ ir su naujomis veislėmis ir ne todėl, kad jos blogos, bet kad mūsų dirvai netinka, kartą Norkams teko ir 3 arus braškių užarti. Augintojas nuolat stebi mokslo naujoves ir rekomendacijas. Uogininkas juokaudamas sakė, kad „iš braškių pastatyti namai“, o dabar jau užtenka visaverčiam pragyvenimui, kasmetinėms kelionėms ir atostogoms su šeima. Šiuo metu belieka išspręsti dilemą: ūkinį pastatą ar didelį, modernų šiltnamį pasistatyti? „Linkstame prie šiltnamio. Ten užaugintos braškės uždirbtų pinigų ir ūkiniam pastatui. Kol kas technika gali lauke pastovėti. Su uogomis sudėtingiau“, – juokiasi Rymantas.

Nors braškės – lietuviško sodo uoga numeris vienas, bet šalia – kiti darbai

Visi pas Rymantą lankęsi uogų augintojai pripažino, kad vis tik lietuviai labiausiai perka braškes. Todėl apmąstant uogų asortimentą, visuomet reikia turėti braškių, o šalia jų po truputį parduosi ir kitų rūšių uogas.

Otilija ir Arvydas Antanaičiai Klaipėdos rajone ūkininkauti pradėjo prieš 6 metus, kai įsigijo 26 ha žemės. Pagrindinis Otilijos hobis ir darbas – jau 13 metų veikiantis lygiaplaukių retriverių veislynas. Vis tik palaipsniui miestiečius užvaldė mintis labiau išnaudoti turimus plotus ir užsiimti uogininkyste. „Esame iš tų „svajonių sodų“ žiūrėtojų, todėl mums labai reikalingi tokie įdomūs renginiai, diskusijų grupės, mokymai, o ypač pritariame idėjai susiburti į patirties pasidalijimo grupes“, – sako Otilija.

Antanaičiai šiemet deklaravo 3 ha braškių, bet ūkį po truputį plečia. Augina juoduosius serbentus, avietes, turi sodą. Galvoja ir apie plėtrą – pasistatyti šiltnamius, o dar vėliau pamąstys ir apie uogų perdirbimą. „O buvo visko. Norėjome pasinaudoti ES parama smulkiesiems ūkiams. Patys buvome „žali“, verslo planą parašė dar „žalesni“. Tai vos nenudegėme. Tuomet kreipėmės į Konsultavimo tarnybos Kretingos r. biurą, kad visą reikalingą dokumentaciją sutvarkytų. Jei ne Gražina (red. LŽŪKT Kretingos r. biuro ekonomikos konsultantė), galbūt viską būtume ir metę. Dabar viskas gerai, biure tvarkome ir ūkio buhalterinę apskaitą“, – ūkio kūrimosi pradžią prisimena Otilija ir Arvydas Antanaičiai.

Klaipėdiškiai pasakoja, kad ūkyje sezonas pasibaigia prieš pat naujuosius, tuomet mėnesiui grįžta į miestą, o vėliau ir vėl į ūkį. Atostogauti sau dar neleidžia, yras žiemos sezonu net vyksta užsidirbti į Norvegiją.

Otilija prisipažįsta, kad iš naujo ūkio nesiimtų kurti, tačiau dabar jau per daug investuota, įsigyta visa reikalinga technika, laistymo sistemos. Ūkininkė sako, kad sunku rasti darbo jėgos. Šiemet turėjo 8 skynėjus, padeda visi šeimos nariai. Ūkininkė džiaugėsi, kad šią vasarą uogos derėjo paeiliui, o prekyba prie didžiųjų prekybos centrų Klaipėdoje ir Palangoje prasidėjo birželio pradžioje ir baigėsi liepos pabaigoje.

Kretingos r., Darbėnų seniūnijoje uogininkystės ūkį turintys pedagogai Kristina ir Viktoras Kavaliauskai braškes pradėjo auginti prieš 5 metus. Iš pat pradžių buvo užsimoję auginti sraiges, bet greitai suprato, kad, pasak Kristinos, braškes žmonės labiau valgo nei sraiges. Pradėję nuo 15 arų, šiais metais braškės jau tarpsta 1,4 ha plote, tad, anot Kristinos, tai didelis iššūkis.

Kaip tikslingai plėsti ūkį Kristina ir Viktoras konsultavosi su LŽŪKT Kretingos r. biuro ekonomikos konsultante Gražina Poškiene. Konsultantė parengė verslo planą, tad ūkininkai sėkmingai pasinaudojo parama smulkiesiems ūkiams. Įsigijo reikalingos technikos, palengvinančios rankų darbą. Kretingos r. biuro konsultantės tvarko ir ūkio apskaitą.

Ūkyje Kristina dirba su vyru, pagal pasaugų kvitus sezono metu samdo apie 15 skynėjų. Abu pedagogai – Viktoras muzikas, Kristina baigusi matematiką ir informatiką. Bet kuo toliau, tuo sunkiau suderinti abu darbus. Kaip sako Kristina, braškių ūkis – tai ne tik mėnuo joms skinti. Tai mažiausiai pusė metų nuolatinio darbo. Todėl pamažu galvoja užsiimti tik uogininkyste.

Kelerius metus iki durų klientams braškes vežioję Kavaliauskai džiaugėsi, kad jiems šiemet parduoti braškes sekėsi kaip niekada – nė karto neteko išvykti iš ūkio: visas uogas nupirko klientai, patys atvykę į ūkį. Uogos skinamos tik klientams užsakius, nes pastovėjusi braškė praranda kokybę. „Net ir nesireklamuojame labai, žmonės sužino vieni per kitus, o tai geriausia reklama. Juk žmogų apgauti gali vieną kartą“, – įsitikinusi Kristina ir pastebi, kad tokios specifinės informacijos, tinkančios jų ūkiui, labai nedaug.

„Uogininkai užsidarę, labai nedrąsiai dalijasi informacija. Todėl tokie renginiai, kaip šis, ypač kai išvažiuojama į kitus ūkius, labai naudingi ir reikalingi. Juk skaudžiausia mokytis iš savų klaidų. Tokiuose renginiuose susitinka bendraminčiai, pasikalbame, pasidaliname patirtimi“, – praktinių mokymų ir patirties pasidalijimo grupės nauda neabejoja jaunoji ūkininkė Kristina Kavaliauskienė.

Per Lietuvą organizuojamos skirtingos diskusijų grupės, kuriose dalijamasi patirtimi: rinksis ir pienininkystės, ir augalininkystės ūkius turintys. Tereikia atvykti į Konsultavimo tarnybos biurus rajonuose ar savivaldybėse, pateikti paraiškas gauti individualias konsultacijas ir dalyvauti konsultaciniuose renginiuose. Laukiame jūsų. Apie „Žemdirbių konsultavimo“ projektą galite paskaityti čia.