• Temos
• Augalininkystė

Šalčininkų r. artojų varžybos: tradicijos, bendradarbiavimas ir bendravimas

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2019-07-09

© LŽŪKT nuotr.

Šalčininkų rajono artojai į varžybas rinkosi jau šešioliktą kartą. Tradicinis renginys vyko ūkininko Gžegožo Zuzo ūkyje, Eišiškių seniūnijoje. Jas organizuoti rajono savivaldybės žemės ūkio skyriui padėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos biuras. Arimo meną demonstravo 9 artojai. Kol jie varžėsi, o teisėjai skaičiavo balus, buvo gera bendrauti su žmonėmis, kurie rūpinasi šios tradicijos tąsa, sėkmingai darbuojasi savo ūkiuose, puikiai žino rajono žemės ūkio situaciją ir ieško būdų, kaip ją gerinti.

Apie prieš 16 metų atgaivintą tradiciją pasakojo Šalčininkų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Stanislavas Lebedis. Jau tuomet buvo arimo entuziastų, kurie norėjo dalyvauti varžybose. Pirmose dalyvavo 5 ar 6 artojai, o vėliau jų vis daugėjo. Vienais metais jų buvo net 15.

„Artojų nereikia kažkaip ypatingai kalbinti. Turime sąrašą, kiekvienam parašome kvietimą ir jei ne vieni, tai kiti atvažiuoja. Tik ūkiai stambėja. Ūkininkai perka galingesnę techniką. Jiems 3–4 korpusų plūgai jau per maži. Įsigyja didesnius, o su jais varžytis nėra kaip. Daug perkama apverčiamųjų plūgų. Taigi ūkininkai atsisako dalyvauti sakydami: „aš jau neturiu tokio plūgo, su kuriuo galėčiau varžytis“, – situaciją apibūdino Stanislavas Lebedis. Pasak jo, prizininkai dažniausiai aria trijų korpusų plūgais.

Paklaustas, ar rajonas turi lyderių, žemės ūkio skyriaus vadovas nedvejodamas paminėjo du iš penkių Terezos ir Janeko Pozniak sūnų Andžejų ir Francišeką. „Iš pradžių dalyvavo tėvas. Jis visada buvo prizininkas, o dažniausiai ir nugalėtojas. Paskui jį pakeitė sūnūs. Kasmet vienas ar kitas dalyvauja. Vienais metais dalyvavo dviese. Jie pirmą ar antrą vietą visada laimi. Labai gerai aria mūsų inžinierius Andžejus Kulevičius, bet jis pas mus dirba, todėl nenorime, kad kas nors pamanytų, jog neobjektyviai vertinama“,– sakė Stanislavas Lebedis.

Lyderis nepasikeitė ir šiose varžybose. Francišekas Pozniak laimėjo pirmąją vietą. Antrasis buvo Vladislavas Ivanov, o trečioji vieta atiteko Silvesteriui Rus.

Per visus tuos 16 metų organizuodami rajono artojų varžybas, Šalčininkų r. savivaldybės žemės ūkio skyrius ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šalčininkų r. biuras sėkmingai dalinasi darbus.

„Šitas varžybas organizavome kartu su biuru. Organizacinius klausimus bendrai sprendžiame. Eugenijus (red. Eugenijus Lukoševičius, biuro augalininkystės konsultantas) mums padeda ir Lilė (red. Lilija Voitechovičienė, biuro vadovė). Eugenijus vakar laukelius matavo. Draugiškai gyvename su konsultavimo biuru“,– apie bendrus darbus kalbėjo Stanislavas Lebedis (pirmas iš dešinės).

Kadangi renginys jau turi savo istoriją, darbai taip pat sklandžiai einasi. Biuro konsultantai rengia reikalingus dokumentus, traktorių aprašymus, skaičiuoja balus, atsako už teisėjų komandos sudarymą, rūpinasi, kad nugalėtojai būtų vainikuojami ąžuolo vainikais. Ir biuras, ir žemės ūkio skyrius primena artojams, kad šventė artėja. Žemės ūkio skyrius daugiau jėgų skiria finansiniams reikalams, rėmėjų paieškai.

Biuro konsultantai džiaugėsi, kad visi varžybų dalyviai – biuro klientai arba jų ūkių darbuotojai, o varžybų teisėjų komandoje trys Konsultavimo tarnybos konsultantai: teisėjų komandai vadovavęs Trakų r. biuro augalininkystės konsultantas ir biuro vadovas Albertas Malašauskas, Varėnos r. biuro augalininkystės konsultantas ir biuro vadovas Audrius Stoškus, Šalčininkų r. biuro augalininkystės konsultantas Eugenijus Lukoševičius.

Net ir daržo vagos turi būti tiesios

Ūkininkas Stanislavas Parfimovič rajono artojų varžybose kasmet dalyvauja nuo 2013 m., o jį visada lydi žmona Alytė. Jau penkerius metus artojų darbą varžybose stebinti moteris puikiai žino, kokia turi būti pirmoji vaga, perprato ir kitas taisykles. Juokavome, kad galėtų būti tarp varžybų teisėjų. Alytė sakė, kad vyras savus laukus labai stropiai aria. „Man taip pat svarbu, kad kiekvienas kampukas būtų užartas, kad net ir daržą ariant nebūtų šniūro – lygios vagos būtų. Vyras pats aria 185 ha ūkio laukus. Dviese taip ir lakstome. Visur abu“,– apie šeimyninę bendrystę užsimena Alytė Parfimovič.

Kalbamės ir apie tai, kad ūkininkauti padeda Konsultavimo tarnybos biuras – pildo paraiškas ES paramai gauti, tvarko ūkio buhalterinę apskaitą, atliko ir ūkio dirvožemio tyrimus.

„Dirvožemį tyrėmės dėl ekologijos. Labai nenorime žemių nualinti. Tai įsėlį sėjame, tai mėšlą vežame. Turime ir gyvulių. Kai pasirinkome ūkininkauti ekologiškai, pradėjome laikyti gyvulius kad būtų galima patręšti laukus mėšlu. Jau turime 50 mėsinių mišrūnų. Juk pas mus smėliukai. Žemės ir taip nederlingos, tonų daug negausi iš hektaro, todėl taip ir sukamės. Nors sausra ir užpuolė, šieno gyvuliams pavyko prisiruošti. Mes jų neganome. Ganyklos pas mus toli. Anksčiau ganydavome, bet ištrūkdavo, po žmonių laukus bėgiodavo. Dabar diendaržį turime, aptvėrėme 1,50 ha tinklu“, – pasakoja Alytė.

Šiemet Šalčininkų rajone labai sausa, vis tik akcentavusi, kad jie su vyru yra optimistai, ūkininkė (kairėje) taip komentavo sudėtingą situaciją: „Šiemet pas mus visai uždžiūvo. Derliaus bus mažiau kaip pusė. Pavasarinių išvis nieko nebus – nei miežių, nei avižų. Žieminių rugių, kviečių kažkiek kulsime. Tikėkimės, kitais metai bus geriau“.

Optimistiškai apie ateitį kalbėjusi moteris džiugiai pridūrė, kad sūnus šiais metais irgi užregistravo jaunojo ūkininko ūkį. „Bet jis nenori gyvulininkystės. Pasirinko daržininkystę ir uogininkystę. Prie namų nusipirko sklypą. Džiaugiamės jo pasirinkimu“, – sakė Alytė Parfimovič.

Nuo mėsinių veršelių iki pasididžiavimo rajono žemdirbystės kultūra

Drauge su Konsultavimo tarnybos vyresniuoju gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi vieną iš varžybų teisėjų, ūkininkaujantį agronomą Antoną Bandalevič kalbinome Konsultavimo tarnybos mobiliosios gyvulininkystės laboratorijos autobusiuke, todėl ir kalba krypo į gyvulininkystę. Ūkininkas neseniai perėmė ūkį, kuriame auginti 100 mėsinių buliukų, kaip jis sakė – „limuzinų, šarole miksas“.

„Planuoju juos paauginti iki reikiamo svorio ir parduoti. Po to pradėti mėsinę gyvulininkystę, pirkti veislinių telyčių. Yra daug nors ir nelabai geros būklės ganyklų. Vienoje vietoje apie 140 ha žemės netinka grūdams auginti ir geriau tiktų pievoms. Ten jas būtų galima ganyti vasarą. Pas mus rajone daug žemių, kurios nelabai tinka grūdiniams augalams, o ganyklas, pievas galima įrengti. Žinau, kad mėsinė gyvulininkystė reikalauja labai daug investicijų, o grąžos laukti tenka 4–5 metus. Tik šita šaka yra ateitis. Jei Ukraina susitvarkys, mes su grūdais, aš manau, po 5–6 m. nebūsime reikalingi. Esu apvažiavęs didžiąją dalį Europos. Visur pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Grūdininkai mane stebina. Jie stengiasi auginti grūdinius, ypač kviečius, kur žemės balas yra 33–34. Aš pats sėju kviečius tik po lubinų. Jei normalūs metai, mes prikuliame 4–5 tonas. Didžiausia problema pas mus – rūgščios žemės. Ūkyje atlikus dirvožemio tyrimus, rūgštingumo rekordas buvo 3,3. Rugiai dar auga, kai rūgštingumas 4,5, jei nebeauga, tai ir tyrimų nebereikia daryti. Pernai pradėjome kalkinti, šiemet tęsiame. Efektą geriausiai matyti rugių pasėlyje. Kai plėtėsi plotai, kuriuose rugiai nebeaugo, panaudojau 0,5 t kalkių. Tai jau šiemet iš buvusio 1,5–2 ha ploto liko 10–150 arų. Taigi, nuo kalkinimo mes nepabėgsime“, – situaciją komentavo Antonas Bandalevič.

Pasak pašnekovo (pirmas iš kairės), sausra rajoną padalino per pusę. Nuo Butrimonių Varėnos link situacija labai bloga, o Vilniaus pusėn – geresnė. „Praeitą savaitę ant vieno mano lauko nuo kovo mėnesio palijo pirmas normalus lietus,“– sakė ūkininkas.

Nors Šalčininkų rajonas yra vienas iš nederlingiausių Lietuvoje, yra kuo pasidžiaugti. „Kaip sutvarkyti mūsų rajono laukai, pas mus niekur nėra apleistų žemių. Per paskutinį dešimtmetį, galiu pasakyti, kad net atvažiuojantys iš vidurio Lietuvos, kaip mes vadiname – iš didžiosios Lietuvos, stebisi, kad Šalčininkų rajone taip sutvarkyti laukai. Arimas ir visos kitos technologijos labai stipriai pasistūmėjo į priekį. Mūsų rajonas daug metų išlaikė pirmą vietą Vilniaus apskrityje tarp investuojančių į žemės ūkį. Mūsų meras kartais juokauja: „jei pas mus rajone viskas būtų taip sutvarkyta, kaip sutvarkytas žemės ūkis, tai būtų super“, – su pasididžiavimu kalbėjo Antonas Bandalevič ir prašė straipsnyje parašyti apie ilgametį vienintelės rajone išlikusios Butrimonių žemės bendrovės vadovą Voitechą Šilko, kuris išlaikė ją iki galo su visais pajininkais. „Jis tikras žemės ūkio ir savo bendruomenės fanatikas. Yra toks terminas – vietinis patriotizmas. Šitas žmogus ir yra toks patriotas, vertas pagarbos ir pačių geriausių žodžių“, – sakė Voitecho Šilko pasekėjas Antonas Bandalevič.