• Temos
• Augalininkystė

Reguliuojamas drenažas: nauda ir gamtai, ir ūkininkui

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2020-02-13

© LŽŪKT nuotr.

Lietuvos klimatas žemdirbystei ne visuomet palankus: trumpas vegetacijos periodas, netolygiai pasiskirstęs laike kritulių kiekis, o pavieniais metais tarsi besisukanti karuselė: po ekstremalaus lietingo laikotarpio pasireiškia sausra. Akivaizdu, kad tokia ekstremali temperatūros ir drėgmės deficito grėsmė paskutiniais metais didėja, todėl ūkininkai patiria nemenkų nuostolių ir dėl nenuimto derliaus, ir dėl išplautų maisto medžiagų, o kur dar žala gamtai. Meškalaukio kaime (Pasvalio r.) augalininkystės ūkius plėtojantys tėvas ir sūnus Valdas ir Kasparas Mulevičiai pamėgino išspręsti kai kurias problemas – savo lėšomis dalyje laukų įsirengė reguliuojamą drenažą ir planuoja nesustoti (reportažą iš ūkio žiūrėkite čia).

Daugiau nei du dešimtmečius ūkininkaujantis Vladas Mulevičius su jauniausiu sūnumi Kasparu dirba apie 700 ha žemės (99 ha – Kasparo), mažiau nei pusė – nuosava. Kartu augina žieminius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius salyklinius miežius, žirnius ir pupas. Drauge priima ir ūkio plėtros sprendimus.

„Pastarųjų metų sausringi laikotarpiai, kurių tik daugės, skatina ieškoti kitokių sprendimų. Jei lietaus nėra, visi laukai pasidaro probleminiai. Nusprendėme dalyje savo pasėlių įsirengti kontroliuojamą drenažą. To pabandymo nėra daug: 2019 m. balandį įsirengėme 1 šulinį su 2 vožtuvais po žeme, kurie „prižiūri“ 15,1 ha lauko. Dabar laukiame pašalimo – žadame susidėti dar 4 šulinius, tuomet turėsime 30 ha prižiūrimo, kontroliuojamo drenažo“, – artimiausius planus dėsto Valdas Mulevičius.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (buvusiame ASU) agronomijos studijas baigęs Kasparas sako, kad vadinamosiomis patvankinėmis technologijomis įvairiais medijos kanalais pradėjęs domėtis prieš kelerius metus. Anot jo, ypač šia kryptimi pažengę amerikiečiai, kurie reguliuojamo (patvenkto) drenažo idėją taiko jau kelis dešimtmečius, daug tyrimų atlikta ir Skandinavijos šalyse. Tyrimai rodo, kad dirvožemio drėgmės reguliavimo metu augalų derliai padidėja apie 10 proc., palyginti su nepatvenktomis drenažo sistemomis. Tai įrodo drėgmės režimo reguliavimo metodo naudą taupant dirvožemio drėgmę ir maisto medžiagas. Tad, pasak jaunojo ūkininko, jie labai laukė, kol ši technologija ateis į Lietuvą. O atsiradus galimybei, ilgai nesvarstė.

Ūkininkai sako, kad tenka patiems apsispręsti dėl laukų sausinimo, nes, palyginti su poreikiu, sausinimo sistemų remontui ir priežiūrai skiriama mažai lėšų. Ir tos tik padengia būtiniausius remonto darbus, o, kaip žinia, 2017 m. lietinga vasara dar kartą parodė, kad daugelyje vietų drenažas neveikė, grioviai neatliko savo funkcijų.

Šiuo metu esamomis drenažo sistemomis vanduo teka viena kryptimi į priimtuvus (griovius ar upelius), todėl sniego tirpsmo ar lietaus vanduo sausringais laikotarpiais nepanaudojamas kaip dirvožemio drėgmės atsargos, nes jis nekaupiamas. Be to, su drenažo vandeniu į melioracijos griovius ir kitus atvirus vandens telkinius išplaunamos ir tirpios azotinės (daugiausia kaip nitratai) medžiagos, kurių perteklius sukelia paviršinių vandens telkinių eutrofizaciją (dumblių žydėjimą, ištirpusio deguonies kiekio sumažėjimą) ir jų ekologinės, biologinės ir estetinės būklės pablogėjimą.

Pažangiai ūkininkaujantys

Valdas Mulevičius – pažangus ūkininkas. Jo veikla, pozityvus mąstymas ir nebijojimas ūkyje išbandyti naujoves buvo ne kartą įvertinti – Valdas du kartus tapo konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoju. Baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Valdas statybų nemetė ir savomis lėšomis pasistatė džiovyklą, angarą, grūdų priėmimo sandėlį, rekonstravo valymo įrengimus ir kt. Sėkmingai pasinaudojęs ES struktūrinių fondų parama kaimo plėtrai, meškalaukietis įgyvendino 6 projektus: į ūkį atkeliavo traktorius, sėjamoji ir skutiklis, trąšų barstytuvas, įsigijo kombainą, puspriekabę, teleskopinį krautuvą ir pneumatinį transporterį, technikos parką papildė purkštuvas ir plūgas, pradėjo kilti sandėliavimo bokštai, kuriuose šiuo metu telpa 3500 t (dviejuose angaruose galima suberti ir iki 5000 t), įsigijo grūdų sandėliavimo įrangą ir kt. Jo pėdomis žingsniuoja ir sūnus Kasparas, kuris sėkmingai pasinaudojo parama jaunojo ūkininko įsikūrimui ir augalininkystės ūkiui modernizuoti.

Nevengia eksperimentų

Tvarkyti ūkio laukų drenažą Valdas Mulevičiusbando ne kartą: kartu su aplinkinių sklypų savininkais dar pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ir miškų ūkio veikla ir jos infrastruktūra“ įkūrė melioracijos statinių naudotojų asociaciją, pateikė paraišką ir žemės ūkio vandentvarkos projektui įgyvendinti gavo 1 mln. Lt. Tuomet 120-yje ha atnaujino sausinimo sistemą, įrengtą prieš beveik šešis dešimtmečius.

Prakalbus apie dirvožemio drėgmės ir maisto medžiagų taupymą, Mulevičiai įsitikinę, kad ši sistema viena neišgelbės, reikia taikyti kompleksines priemones. Savo ūkyje jie nevengia ir paeksperimentuoti. Ūkyje bando taiko įvairias žemės dirbimo kombinacijas. Bendradarbiaudami su viena iš įmonių, antri metai testuoja biologinių preparatų naudą dirvožemiui, augino avinžirnius. „Ūkyje paukščių mėšlą naudojame 5–6 metus. Taip ženkliai sumažiname cheminių medžiagų naudojimą. Bandome sureguliuoti dirvožemio biologines savybes, kad nereikėtų papildomai naudoti biologinių preparatų, kurie šiuo metu populiarėja. Vargo daug, bet rezultatas akivaizdus. Pagal dabar darytus dirvožemio tyrimus ten, kur anksčiau pradėtas naudoti paukščių mėšlas, 4 metams reikės mažiau trąšų. Tai reiškia, kad ilgalaikėje perspektyvoje dėl optimalių mikroorganizmams sąlygų, maisto medžiagų prieinama forma, pastebimas šiek tiek didesnis humuso kiekis, o tai tikriausiai ir lemia pasėlių tamsesnę spalvą, optimalesnį drėgmės ir deguonies režimą augalams. Ten, kur naudotos organinės trąšos pasėliai vešlesni, mažiau ligoti. Palyginti su kaimynų laukais. Kad kuo mažiau dirva žiemą būtų atvira ir dėl vėjo erozijos (vėjas pastaraisiais metais stiprėja, tad dirvožemio erozija intensyvėja), auginame tarpinius pasėlius net ir ten, kur jau ir nedeklaruojami plotai, vykdome žalinimo programą. Tai ir sudaro visumą, poslinkį į gerąją pusę, – patirtimi dalijasi Valdas Mulevičius.“

Ūkio dirbamos žemės našios, derlingumo balas siekia 60. Nors praėjusieji metai nebuvo patys palankiausi, derlius nenuvylė. Iš geriausių laukų hektaro byrėjo net po 8,5 t kviečių (ūkio vidurkis siekė 6,5 t), 4–5 t salyklinių miežių, o tai tokiais sausais metais, ūkininkų nuomone, yra tikrai neprastas rezultatas, tad norisi ir žemei, ir sau padėti.

„Džiaugiamės, kad pasėliuose įsirengdami reguliuojamą drenažą ūkininkai žengia greičiau negu valstybinis sektorius. Pažangiai dirbantys ūkininkai yra suinteresuoti didinti savo ūkių konkurencingumą, nori būti draugiški aplinkai, taupiai naudoti gamtinius vandens išteklius. Ūkininkai supranta, kad, sausros metu lietinti brangiai kainuojančiomis lietinimo sistemomis nėra efektyvu, jei vanduo drenažo sistemomis išteka į vandens priimtuvą,“ – progresyviu ūkininkų požiūriu džiaugiasi UAB EkoDrena direktorius Jonas Steikūnas (kairėje), drauge su Kasparu Muliavičiumi stebintis, kaip ūkyje veikia reguliuojamo drenažo sistema.

Reguliuojamo drenažo ypatumai

Reguliuojamo drenažo sistema veikia susisiekiančių indų principu. Jei vandens yra daugiau nei reikia, jis išverčiamas ir išbėga lauk, kol nusistovi iki užprogramuoto, t. y. ūkininko pasirinkto, lygio. Specialia kartimi pagal auginamus žemės ūkio augalus galima reguliuoti norimą vandens kaupimo aukštį. Sistemą sudaro 2 įrenginiai. Vienas iš jų – reguliuojamas šulinys, įkasamas prie drenažo kanalo žočių. Antras – ant drenažo rinktuvo, po žeme, sumontuojamas vožtuvas (priklausomai nuo lauke esančių nelygumų, įkalnių, gali būti keli vožtuvai vienai drenažo sistemai). Pagrindinis įrenginys yra šulinys. Kiek jame nustatytas vandens palaikymo aukštis, tiek vožtuvai ir padeda išlaikyti vandens lygį visame reguliuojamame plote.

Specialiai ruošti lauko nereikia – įranga yra su specialiais padais, apgalvoti kiti inžineriniai sprendimai, t. y. įranga atspari įšalui, pakilimui, pakritimui ir kt.

Įrengiant reguliuojamą drenažą, naudojama jau esanti melioracija, tik ji padaroma reguliuojama. Kad statiniai netrukdytų dirbti žemės, reguliavimo įrenginys-šulinėlis įkasamas griovio šlaite. Kiek jų reikia? Priklauso nuo lauko tolygumo, kiek jame yra žiočių. Mulevičių 38 ha lauke įrengtas 1 šulinys ir 2 vožtuvai. Reguliuojamo drenažo savikaina priklauso nuo lauko tolygumo: kuo jis netolygesnis, tuo investicija į ha didesnė. Mulevičių ūkyje investicija į 1 ha siekė beveik 200 Eur.

Svarbu, kad skirtingais metų laikais vandens lygį galima palaikyti skirtingai. Tai priklauso ir nuo dirvožemio struktūros, kiek aukštai reikės laikyti vandenį. „Ūkininkai pastebi, kad ten, kur yra lengvesni dirvožemiai, vanduo žemyn nutraukiamas griečiau, vandens lygis laikomas aukščiau. Ten, kur dirvožemiai sunkesni, ypač molingesni, vandens lygis laikomas žemiau, nes molis kaip kempinė: vandenį sunkiai pasiima, bet po to sunkiai ir atiduoda. Tad jei užsitvenksi per aukštai, gali būti problemų su technikos įvažiavimu į laukus. Geriau pirmais metais pasitvenkti šiek tiek žemiau, kad ūkininkas praktiškai pamatytų, koks dirvožemis, kaip jis reaguoja. Kitąmet galbūt reikės vandens lygį kilstelėti,“ – pataria Jonas Steikūnas.

Specialia kartimi pagal auginamus žemės ūkio augalus šulinėlyje galima reguliuoti norimą vandens kaupimo aukštį.

Vandens lygio pakėlimas ar nuleidimas sietinas ir su technikos pravažumu, kuris priklauso nuo oro sąlygų ir dirvožemio drėgmės atsargų: jei laikotarpis sausesnis negu įprastai, vandens lygis keliamas 15 cm aukščiau nei įprastai; jei laikotarpis šlapesnis negu įprastai, vandens lygis nuleidžiamas 15 cm žemiau. Turi vyrauti lengvos ir vidutinės granuliometrinės sudėties dirvožemiai, kurių laidumas vandeniui aukščiau drenų yra gana aukštas, o žemiau drenavimo lygio yra gruntai, turintys mažesnį laidumą. Tai padeda greičiau susidaryti patvankos kreivei ir išvengti sukaupto vandens nuostolių dėl filtracijos į gilesnius gruntinius vandenis. Lengvesniuose (priesmėlio) dirvožemiuose vandens lygis gali būti 15 cm aukščiau negu sunkesniuose (priemolio) dirvožemiuose.

Reguliuojamas drenažas gali tarnauti ir kaip sausinimo, ir kaip podirvinio drėkinimo sistema. Įdiegus tokį drenažą, reikia sugebėti jį valdyti, t. y. tinkamai parinkti drėgmės reguliavimo režimą. Prieš sėją ar per derliaus nuėmimą dirva negali būti pernelyg šlapia (neįvažiuos žemės ūkio technika), o per vegetaciją būtina užtikrinti, kad gerai vystytųsi augalų šaknys.

Jaunojo ūkininko įžvalgos

Kasparas juokiasi, kad 2019 metais drenažą išbandė salykliniai vasariniai miežiai, o šiemet – žieminiai kviečiai. Anot jo, sunku dar pasakyti, kokie rezultatai, nes reikia daugiau laiko, priežiūros ir labai atidžiai analizuoti duomenis.

Specialių bandymų ūkyje neįrengta, bet agronominis pašaukimas skatino atidžiau patyrinėti reguliuojamo drenažo tikrąją naudą. Todėl jaunasis agronomas pasidarė 1 kv. m plotelį ir skaičiavo stiebus, varpas ir grūdų skaičių jose, grūdo išsivystymą.

„Reguliuojamo drenažo plote augalų stiebų skaičius buvo didesnis, net plika akimi matėsi, kad miežiai „kaip miškas“. Suprantama, automatiškai buvo daugiau augalų stiebų, daugiau varpų. Manau, kad reguliuojamo drenažo sistema padeda išlaikyti tą potencialiai galimą stiebų kiekį. Ten, kur patvenkta, augalai antro stiebo neatmetė, nors varpa susiformavo mažesnė, mažiau grūdų. Vis tik reguliuojamame plote varpoje susiformavo 16, 18 ir net 23 grūdai, kai tuo tarpu, kur nebuvo tvenkta, daug kur papildomi stiebai iš viso buvo redukuoti iki šiaudo, o jei liko, tai liko, berods, su 4 grūdais. Visokių variantų buvo,“ – savo įžvalgomis dalijosi jaunasis agronomas.

Kasparas Mulevičius įsitikinęs, kad labai svarbu tikslingai dirbti ir pažinti savo ūkio dirvožemį, todėl jau ne vienus metus atlieka agrocheminius dirvožemio tyrimus: tiria humuso, fosforo ir kitų pagrindinių maisto medžiagų kiekį dirvoje. Tad dar viena priemonė – reguliuojamas drenažas – ilgalaikėje perspektyvoje turėtų džiuginti rezultatais.

„Su vandeniu mažiau išsiplaus azoto ir kitų maisto medžiagų. Jas visu pajėgumu pasisavins augalai. Taip augalams išsaugome visą maisto medžiagų kiekį, reikės mažiau tręšti. Dviguba nauda: ir gamtos neteršiame, ir finansiškai naudinga, – svarsto Kasparas. – Kol kas reguliuojamo drenažo atsiperkamumą labai sunku paskaičiuoti, nes kasmet situacija skirtinga. Tiksliai nežiūrėjome, kiek kūlėme reguliuojame plote, kiek nereguliuojamame, bet, mano skaičiavimu, jei bus tokie patys metai kaip 2019, per metus–dvejus investicija gali atsipirkti. Tai, manau, protingas sprendimas.“

Pavasario laukia ramūs – vandens pasėlyje netrūks

Reikiamas vandens kiekis reikalingas ne tik pavasarį. Norint, kad žiemkenčiai optimaliai sudygtų ir pasiruoštų žiemojimui, vandenį galima „atsitempti“ iš vasarinių liūčių. Tuomet dygdami augalai nestresuoja, sudygsta optimaliu laiku ir tinkamai pasiruošia žiemojimui.

Prakalbus apie artėjantį pavasarį, kada dažniausiai pasėliams trūksta vandens, Kasparas įsitikinęs, kad bent jau daliai lauko vandens tikrai užteks. Reguliuojamas drenažas laukuose įrengtas 2019 m. balandį ir uždarytas, nustačius, kad vanduo pakiltų ir laikytųsi 75 cm gyliu nuo žemės paviršiaus. Vanduo pasiekia nustatytą ribą iki augalo šaknų ir jau nebekyla aukštyn. Vandens, atrodo, tikrai užteks, nes lankantis sausio viduryje, drenažo šulinėlyje vanduo pakankamai kriokė.

Kaip „pagauti“ ir tikslų laiką, kada drenažo nuotėkį reikia sulaikyti, o kada – vandenį nuvesti, kad efektas būtų maksimalus? Pasidaryti norimą aukštį nesudėtinga, sudėtingiau žinoti, kas yra gerai augalui, kokiam aukštį reikia laikyti vandenį. Jei kalbėtume apie standartines grūdines kultūras, tai, priklausomai nuo dirvožemio sudėties (verta išsitirti ūkio dirvožemį), daugelis renkasi vandenį laikyti 45–60 cm nuo žemės paviršiaus.

Pasak Kasparo, iki šaknų gali būti ir 30–40 cm, priklausomai nuo augalo. Ypač pavasarį gali tekti vandenį pasikelti aukščiau, kol augalų šaknų ilgis mažesnis. Kai šaknys ilgesnės, galima vandens lygį nuleisti. „Įdomus bandymas laukia pavasarį. Jei bus šlapia, kokiam pusdieniui iš dalies bus galima atidaryti sistemą. Vandens sumažės, bet jis visas neišbėgs. Vis tik atidarytų vožtuvų negali laikyti per ilgai, nes iš dirvos bus nutrauktas vanduo. Reikia atrasti balansą, kada išleisti iš sistemos, kad dirvos per daug nenusausinti. Manau, kad bandydami tikrai išmoksime ir atidirbsime technologiją: sausinti tiek, kiek būtina užtikrinti technikos pravažumą ir tinkamą augalų augimą,“ – įsitikinęs jaunasis ūkininkas Kasparas Mulevičius.

Specialisto komentaras

Pirmieji reguliuojamo drenažo bandymai buvo atlikti bene prieš dešimtmetį, išsamesni – 2017 m., projekte bendradarbiaujant Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (tuometis ASU) mokslininkams, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) konsultantams ir ūkininkams.

LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vadovas Rimas Magyla sako, kad augalų tręšimo normas planuoti pagal dirvožemio tyrimus visada ekonomiškai apsimoka.

Pasak projekte dalyvavusio LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vadovo Rimo Magylos, lyginant javų derlingumą sausringais metais, jis buvo apie 20 proc. didesnis tuose pasėliuose, kuriuose įrengta reguliuojamo drenažo sistema. Didesnis derlius gautas ir ankštinių augalų. Kalbant apie maisto medžiagų išsiplovimą, patvenktose drenažo sistemose jų išplauta apie 3 kartus mažiau.

„Reikia žiūrėti ne tik kad augalai būtų aprūpinami vandeniu, bet ir kiek maisto medžiagų įnešame norimam derliui užauginti. Kaip pastebėjome, ūkiuose azotu tręšiama didesnėmis normomis: vidutiniškai 40 kg/ha veikliąja medžiaga atiduodama daugiau nei augalams reikėtų. Mažiau atiduodama fosforo, ypač kalio. Trūksta maždaug 30 kg/ha. Pagal bandymo metodiką įvertinus visuose projekto ūkiuose gaunamus augalų derlius, 2018 metų sezone reguliuojamo drenažo plotuose augalų derlingumas buvo 27 proc., o 2019 metais – 14,5 proc. didesnis negu kontroliniuose (nepatvenktose) drenažo sistemose. Suprantama, labai svarbu ištirti dirvožemį, nes jis skirtinguose laukuose gali rodyti skirtingą medžiagų kiekį. Ūkiai, kurie tręšimą planuoja pagal dirvožemio tyrimus, išleidžia vidutiniškai apie 70 Eur daugiau, tačiau trąšos augalams būna daugiau išbalansuotos, atiduodamas tinkamas kiekis azoto, fosforo, kalio, todėl gaunamas didesnis augalų derlius. Kalbant apie javus, vidutiniškai 1 t/ha. Paskaičiavus finansinę naudą, vidutiniškai iš ha su papildomu derliumi, geresniu trąšų išbalansavimu gaunama apie 125 Eur į ha daugiau negu tuose ūkiuose, kur tręšimas planuojamas neatsižvelgiant į dirvožemio tyrimus,“ – tyrimų rezultatus komentuoja R. Magyla.

LŽŪKT augalininkystės specialistas priminė, kad priemonės, kuriomis stengiamasi gerinti augalų vystymą ir aprūpinimą drėgme vegetacijos metu, turi būti kompleksiškos, viena kitą papildančios. Tinkamas agrotechninių priemonių naudojimas, leidžiančių optimaliai panaudoti dirvožemio drėgmę ir maisto medžiagas augalų augimui – žemės dirbimas, augalų kaita, tręšimas, drėgmės reguliavimas patvenkiant melioracines sistemas – raktas į gausesnį augalų derlių, kurį mažiau paveiktų neigiamos gamtos sąlygos.

www.agroakademija.lt rekomenduoja

Drėgmės išteklių valdymas dirvožemyje – misija (ne)įmanoma?